„Rudenį visi į poras –

Petras glaustos prie Barboros.

Romas sukas apie Oną,

Marijona myli Joną.

Duok tu jai nors milijoną,

Neperleis ji niekam Jono.

Čia ir Pranas su Maryte

Ruošias vestuves daryti…“

Štai tokiomis Kazio Binkio eilėmis iš poemos „Tamošius Bekepuris“ jaukią spalio 18 dieną Švenčionėlių miesto kultūros centre Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro projekto „Būkime kartu“ renginį „Senieji lietuvių vestuvių papročiai“ pradėjo lietuvių liaudies kultūros mylėtoja ir puoselėtoja renginio vedėja Gražina Jarmalytė.

Jau tapo tradicija, jog įpusėjus rudeniui, Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centras sukviečia visus rajono pagyvenusius, neįgalius žmones, jaunimą ir visus, nuotaikingus žmones, besidominčius menu, muzika, vaidyba bei senosiomis lietuvių liaudies tradicijomis, į Švenčionių ar Švenčionėlių miesto kultūros centrą.

Renginys „Senieji lietuvių vestuvių papročiai“ unikalus tuo, jog jo metu žiūrovas galėjo stebėti visą vestuvių procesą – nuo piršlybų iki piršlio egzekucijos. O į renginį suvažiavę dalyviai iš 6 rajonų išties turėjo ką parodyti.

Pirmieji pasirodė Kupiškio krašto žmonių su negalia sąjungos kolektyvo „Pasitikėjimas“ aktoriai. Jie parodė jau seniai nepropaguojamą ir visiškai pamirštą vestuvių paprotį – Piršlybas (pagal A.Vienuolio „Prisiminimus“). Su lengva šypsena, kartais net juoko protrūkiais žiūrovai stebėjo nuostabų kupiškėnų pasirodymą, kuriame dominavo Piršlio Melagio monologas.

Zarasų rajono Socialinių paslaugų centro Senjorų klubo „Dar ne vakaras“ moterys salę ne tik pamalonino lyriškomis Mergvakario dainomis, bet kai kuriuos jautresnius žiūrovus ir pravirkdė. Šis kolektyvas parodė, kaip buvo pinamos rūtos paskutinį būsimos nuotakos vakarą, kokios dainos buvo dainuojamos, apie ką buvo kalbama, kaip būsimoji nuotaka atsisveikindavo su kaimo jaunimu.

Šventę papuošė vienas, regis toks paprastas, tačiau labai svarbus ir gražus akcentas, kuris žiūrovus paruošdavo būsimam pasirodymui – tai armonikos virtuozo švenčionėliškio Leono Snieškos (ansamblis „Sudota“, vad. Leonarda Vilčiauskienė) ir Justinos Kaminskaitės pasirodymas prieš kiekvieno kolektyvo išėjimą į sceną. Graudūs armonikos verksmai, „jaunosios martelės“, scenoje pasirodančios kartu su muzikantu, liūdesys išdavė kito pasirodymo turinį.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau gerbiamo Leono armonika darėsi linksmesnė, nes ir kiekvienas pasirodymas darėsi linksmesnis.

Gražias akimirkas žiūrovams padovanojo Ukmergės krašto žmonių su negalia sąjungos kolektyvas „Daina“ (vad. Kazimieras Piestinis). Ukmergiškiai atskleidė jaunosios išlydėjimo iš namų paprotį. Ilgai raudojusi ir salę prajuokinusi rūtomis dabinama nuotaka, nors ir nenorom, tačiau buvo atiduota jaunajam su palyda.

Sunku įsivaizduoti, jog regėjimo negalę turintys žmonės gali būti tokie išradingi, tokie linksmi ir nuoširdūs, tokie savi ir spalvingi. Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos ir LASS Molėtų filialo jungtinis kolektyvas „Molėtuvka“, neseniai atšventęs gražią 10 metų sukaktį, švenčionėliškiams parodė mūsuose vis dar gyvuojantį vestuvių paprotį – kelio užtvėrimą, dar mūsų krašte vadinamą bromu. Tačiau molėtiškiai, užtvėrę kelią jauniesiems su svita, nebuvo apsirengę šiuolaikiškai. Jie parodė tokį bromą, kokius „statydavo“ anksčiau, prieš daugybę metų. Smagu, juokinga, tačiau gražu buvo žiūrėti į „ubagus“, apsikorusius specialiai tam skirtomis terbomis, į kurias vėliau susikrovė gautas kelio išpirkos vaišes – dešros ringę, riestainių vėrinį, „mūtnos“ degtinėlės butelaitį ir „cukierkų“ saujelę. Ubagais apsirengę molėtiškiai, belaukdami jaunųjų su svita ir besišildydami „velnio lašais“, virkdė armoniką ir traukė smagias vestuvines dainas. Ilgamečio šio kolektyvo vadovo Prano Pliuškos išmonė, energija ir entuziazmas užkrėtė visą salę juoku. Nepaisant to, jog šis žmogus visiškai nemato, jis scenoje jaučiasi visaverčiu, stengiasi parodyti visuomenei, jog neregys irgi „mato“, nes neregys jaučia ir sugeba tai perteikti.

Gausus Švenčionių rajono neįgaliųjų draugijos jungtinis saviveiklininkų kolektyvas („Upelė“ ir „Praeities aidai“) žiūrovams pateikė dar vieną vestuvinį paprotį – stalo užsėdimą ir išvadavimą. Šis paprotys iki šiol yra populiarus ir naudojamas mūsų krašte. Skirtumas yra tas, jog, išsipirkdama stalą, vestuvių svita dovanojo užsėdusiems stalą ne tortus, šakočius ir gėrimus, kaip dabar yra įprasta, o gyvenimo pradžiai – duonos, druskos, medaus, žirnių, riestainių.

Ne ką prastesnis buvo Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos jungtinio saviveiklininkų kolektyvo pasirodymas – jaunosios atsisveikinimas su vainikėliu. Šis paprotys beveik nenaudojamas dabartinių vestuvių puotoje. Pasirodymo metu buvo galima pamatyti atsisveikinimo su rūtų vainikėliu ceremoniją, išgirsti šios ceremonijos metu dainuojamas lietuvių liaudies dainas. Ignalinos rajono neįgaliųjų draugijos kolektyvo nariai – senyvo amžiaus žmonės, tačiau nepriekaištingai suvaidino šį paprotį. Tuo labiau, šį paprotį, kaip jie sakė, parodė iš savo patirties – juk kiekvienas vedė, tekėjo ir kiekvieno vestuvėse šis paprotys buvo naudojamas.

Galutinį tašką „vestuvėse“ padėjo Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro saviveiklininkai, kurių išties buvo daug. Jie pristatė žiūrovams dar vieną labai svarbų vestuvių paprotį, kuris dabar jau labai mažai naudojamas – Piršlio Melagio egzekuciją. Mūsų krašte Piršlys būdavo „nubaudžiamas“ įvairiai – vienur jį bandydavo pakarti, o vėliau ant medžio šakos vietoj Piršlio pakabindavo „čiūčialą“. Kitur – skandindavo. Kolektyvo vadovė Giedra Kaminskienė sakė, jog pasirinkti išties buvo sunku. Vis gi buvo pasirinktas kiek retesnis variantas – Piršlio skandinimas, kuris ir buvo parodytas renginio metu. Salė leipo iš juoko, kai Piršlys Melagis dalino savo palikimą, dar smagiau buvo, kai jį, įrištą į šiaudų „kūlį“ didelėje niekočioje budeliai tempė link balos nuskandinti. Gerai, kad jaunoji martelė suspėjo išvaduoti Piršlį Melagį, kitaip Richardui Leleivai, suvaidinusiam šį personažą, tikrai būtų buvę ne pyragai.

Kaip ir įprasta, renginys baigėsi kolektyvų apdovanojimais, gražiais žodžiais, palinkėjimais. Visus dalyvavusius kolektyvus padėkos raštais apdovanojo Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro direktorė Rima Rakitienė. Pačios pagamintas unikalias gėles iš klevo lapų kolektyvams įteikė jaunąją martelę renginyje suvaidinusi aktyvi Dienos centro „Verdenė“ pagalbininkė ir savanorė Justina Kaminskaitė. O kad kolektyvai iš veselios namo neparvažiuotų be lauktuvių, projekto sumanytoja, vykdytoja ir šio nuostabaus renginio organizatorė Giedra Kaminskienė kiekvienam kolektyvo vadovui padovanojo po vėrinį riestainių.

„Išties smagu, jog prieš 4 metus startavęs projektas „Būkime kartu“ įgavo pagreitį, ir mūsų rajono neįgalieji, pagyvenę bei jaunimas turi puikias galimybes prisiminti, susipažinti ir parodyti tai, ką mes jau seniai pamiršome, apie ką turėtume susimąstyti, ką turėtume vertinti, gerbti ir puoselėti“, - kalbėjo Socialinių paslaugų centro padalinio Dienos centro „Verdenė“ socialinė darbuotoja Giedra Kaminskienė. Ji sakė, jog projekto „Būkime kartu“ pagrindinis tikslas yraplėtoti rajono pagyvenusių ir neįgalių žmonių sociokultūrinį užimtumą, bendradarbiaujant su kitų rajonų pagyvenusiais ir neįgaliais žmonėmis, stiprinant skirtingų kartų atstovų ryšius, puoselėjant Aukštaitijos regiono kultūrą bei atgaivinant senąsias šio regiono tradicijas.

Ankstesni projekto „Būkime kartu“ renginiai: teatralizuotų pasirodymų šventė Švenčionėliuose, vokalinių ansamblių šventė „Dainuojam Lietuvai“ Švenčionyse, Rytų Aukštaitijos regiono miestų kovų konkursas „Kuo garsus mano miestas?“ Švenčionėliuose buvo prasmingi ir reikalingi mūsų visuomenei. Renginių metu buvo užmegzti nauji Socialinių paslaugų centro padalinio Dienos centro „Verdenė“ bendradarbiavimo ryšiai su kitų rajonų bei miestų socialinėmis įstaigomis, nevyriausybinėmis organizacijomis.

Šventę vainikavo visų kolektyvų vadovų bendra daina. O renginio vedėjos Gražinos Jarmalytės švari, miela bei mums visiems gerai pažįstama tarmė pakvietė nepasiduoti, dažniau atvykti į Švenčionių kraštą ir priminė jaunimui – „Rudenį visi į poras…“.

Po renginio visi dalyviai dar ilgai linksminosi bendroje vakaronėje, kurios metu girdėjosi gražūs armonikos akordai, senos geros lietuvių liaudies dainos.

Kad tarp žmonių išliktų draugiški ryšiai, reikia labai nedaug – tik paprasto žmogiško bendravimo, dažnesnio pasibuvimo kartu, supratimo ir lašelio kantrybės, nes visų šių dalykų mūsų visuomenėje vis mažėja. Dažnai mes atsitveriame tarsi nematoma siena bėgdami su kasdieniais rūpesčiais ir bendravimui nelieka laiko.

Pakalbinus Zarasų rajono Socialinių paslaugų centro Senjorų klubo „Dar ne vakaras“ vadovą Artūrą Čižiką, nenustebau dėl jo įspūdžių apie ką tik pasibaigusį renginį: „Įspūdis nepakartojamas. Tai buvo gražu, skoninga, gera žiūrėti ir klausytis, - sakė A.Čižikas. - Į Giedros Kaminskienės organizuojamus renginius atvykstame kasmet. Esame susibičiuliavę. Galiu pasakyti, jog renginio sėkmė labai priklauso nuo renginio organizatoriaus. O Giedra turi tą gyslelę.

„Švenčionių rajono Socialinių paslaugų centro rengiami projektai „Būkime kartu“ yra finansuojami Gintaro Steponavičiaus paramos fondo lėšomis ir skirti skirtingų kartų bendravimo pažinimui bei puoselėjimui, negalės ir senatvės fenomeno kaip visos visuomenės problemos atskleidimui“, - kalbėjo renginio organizatorė. Už gražią ir prasmingą šventę ji dėkojo pagrindiniam renginio rėmėjui – fondui, ūkininkui Algiui Petrikui, Socialinių paslaugų centro direktorei Rimai Rakitienei bei Švenčionių rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriui.

Irena POŽĖLIENĖ