„Tarybų sąjungoje geriausiai sustyguota sritis – trėmimai į Sibirą, - atsiduso Švenčionyse gyvenanti tremtinė Nijolė Veličko, vartydama Švenčionėlių geležinkelio stotyje bibliografinės ekspozicijos eksponatus, kuriuose sudėti oficialūs dokumentai, surašyti tikslūs skaičiai, kiek reikės gyvulinių vagonų, kiek ir iš kur žmonių bus išvežta. – Tą neseniai patvirtino ir viena Rusijos žurnalistė, pažymėjusi, kad nei sovietiniuose kolūkiuose, nei gamyklose, nei kitur tvarkos nebuvo...“ 1941 m. birželio 14-osios naktį prasidėję masiniai lietuvių trėmimai į Sibirą tikrai buvo sklandžiai sustyguoti: nepritrūko nei gyvulinių vagonų, nepasimetė tremiamųjų sąrašai, na, o vietos Sibiro platybėse, ko gero, ir visai Lietuvai būtų pakakę... Pasak istorikų, per trėmimus, nuo kurių pradžios šiemet suėjo 70 metų, Lietuva neteko bene ketvirtadalio savo gyventojų.

Itin iškilmingai Gedulo ir vilties dienos minėjimas vyko Švenčionėliuose. 2011 metai paskelbti Laisvės gynimo ir didžiųjų netekčių atminimo metais, tad jubiliejui Švenčionėlių kultūros centro kolektyvas rengėsi itin atsakingai. Vidos Vilutienės ir Marinos Amosovos sukurtas projektas gavo Kultūros ministerijos finansavimą, tad skaudžiai datai paminėti buvo parengta plati ir turininga programa. Diena prasidėjo šv. Mišiomis, po to iškilminga eisena su jaunųjų šaulių nešama vėliava priekyje per Švenčionėlius atžygiavo iki paminklinio akmens prie geležinkelio stoties. Čia buvo padėtos gėlės, uždegtos žvakutės, kurios nugulė ir geležinkelio bėgius, dar kartą primindamos tą kelią, kuriuo tiek daug mūsų tautiečių prievarta buvo išvežti, o daugelis ir negrįžo.

Rajono mero Vytauto Vigelio vardu kalbėjusi patarėja Inga Varnienė palinkėjo visiems vienybės, puoselėjant su neišmatuojamos netekties skausmu siaubo ir neteisybės akivaizdoje užgimusią viltį išlikti, ir įteikė mero Padėką Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Švenčionių skyriaus pirmininkui Vytautui Tautvaišai. Tylos minute buvo pagerbti visi žuvusieji tremtyje. V.Tautvaiša dar kartą priminė, kad geležinkelis iš Švenčionėlių į Naująją Vilnią buvo vadinamas didžiuoju tremties keliu, o jaunimui, susirinkusiam į gyvąją pamoką, papasakojo savo paties patirtus išgyvenimus tremtyje, kai visa jų šeima buvo išvežti, ir gyvenimą jau sugrįžus į Lietuvą.

Švenčionėlių geležinkelio stotyje buvo surengta knygų ir kitų leidinių trėmimų ir sovietinės okupacijos tema ekspozicija iš Švenčionėlių bibliotekos fondų, Nalšios muziejaus fotografijų paroda, kurioje daugelis tremtinių atpažino ne tik save, bet ir savo draugus bei pažįstamus.

Tačiau viltį žadina tvirtybė Lietuvos žmonių, ištvėrusių ne tik Sibiro šaltį, badą ir ligas, bet ir ilgus gimtosios šalies okupacijos dešimtmečius, o galiausiai per kančias ir kraują atgavusius nepriklausomybę. To simbolis – puikus jaunimo ir vyresniųjų meno mėgėjų koncertas, dailininkų pleneras aikštėje prie geležinkelio stoties, galiausiai vainikuotas šokiu drąsiai mojuojant trispalvėmis ir paleidžiant visiems kartu į orą geltonų, žalių ir raudonų balionų spiečių...

Po koncerto tremtiniai dar susirinko į popietę pabendrauti, prisiminti ir, pasak renginio vedėjos Leonardos Vilčiauskienės, jei reikės... paverkti.

Irena POŽĖLIENĖ