Vasaris – žiemos pabaiga. Tai mums džiugiai praneša sparnuočiai. Šį mėnesį girdime sėkmingai peržiemojusių zylių, lipučių skaidrias melodijas, bukučio azartišką švilpimą (galbūt, jie dėkoja mums, kad lesindami padėjome jiems ištverti sunkią žiemą). Vyturys, tas pilkas paukštelis, skubėdamas per šalnas ir paskutines pūgas, ūkanas, vienas iš pirmųjų pasveikina sugrįžusią pavasario saulę ir džiugina mūsų ausį savo žaviu balseliu – lyg tilindžiuojančiu varpeliu. Dirvinis vieversys – taip moksliškai vadinamas šis paukštelis. Tai vienas dažniausių mūsų šalies atviro kraštovaizdžio paukščių.

Pagal senovės baltų kalendorių vasario 24 d. – Vieversio diena. Nuo seno manyta, kad vieversiui pasirodžius anksčiau, ilgokai bus šalta. Jei jis pavėluoja, pavasaris bus ankstyvas. Pasak papročių, mergelės tą dieną plaukų nešukuodavo – antraip vištos vasarą daržus iškapstys, žvejams tinklai susisuks. Negalima tądien ir miltų sijoti – pasėlius užpuls amarai, miltus kirminai, rąstus – kinivarpos.

Giedodamas vyturėlis tiesiai kyla į saulėtą padangę, į tokias aukštumas, kad vos matomu taškeliu pavirsta. Poetai vieversį vadina saulės paukščiu. Nuotaikingos vieversio giesmės pavasarį. Jos dvelkia gamtos atbudimu, gera nuotaika. Lizdelį vieversys krauna tiesiog ant žemės, negilioje duobutėje. Kad šilčiau, minkščiau būtų, prineša į ją šiaudelių, minkštų žolelių.

Žiemoja vieversiai svečiose šalyse. Lietuvoje žieduoti vieversiai buvo pastebėti Prancūzijoje, Belgijoje, pasiekia jie ir Viduržemio jūros pakrantes, Afrikos žemyną.

Dirvinis vieversys turi įdomių giminaičių: ligutė (miškų vieversys), kuoduotasis bei raguotasis vieversiai. Ligutė – tai nedidukas, žvitrus paukštelis. Labiausiai paplitusi sausuose pušynuose ir mišriuose miškuose. Nuo dirvinio vieversio skiriasi trumpesne uodega, baltu jos galu. Maitinasi ant žemės augalų dalimis ir vabzdžiais. Ligutę ypač mėgo profesorius T.Ivanauskas. Jis visą gyvenimą prisimindavo pavasarį pražydusias šilagėles ir lygutės giesmę. Didžiulį įspūdį jis patirdavo keliaudamas Dzūkijos pušynais trumpą pavasario naktį, kai rausvos saulėlydžio spalvos nublėsdavo, užleisdavo vietą ryto aušrai. Pasigirsta nuostabi ligutės giesmelė, praskaidrinta ilgesingais tonais. Prabusdavo šilagėlės, atsisukdavo aušros pusėn.

Kuoduotasis vieversys panašus į dirvinį, tik su gražiu kuoduku ant galvos ir tankesnėmis plunksnomis apsitaisęs. Todėl jam ir žiema nebaisi.

Raguotasis vieversys šonuose turi porą auselių „ragučių“ ir savito galvos bei kaklo apdaro, kur vyrauja geltona ir juoda spalvos. Šis paukštelis Lietuvoje retas.

Ona GYLIENĖ

Švenčionėlių miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistė