Kas yra menas? Kas yra kūryba? Kurgi stovi ta paslapčių skrynia, kurią atidaręs žmogus nejučiomis pajunta kūrybos alkį, pajunta norą, o gal greičiau troškimą kurti grožį. Vieni tą kūrybos poreikį atsineša iš vaikystės, kiti pajunta kiek vėliau. Dažnai ir aplinkybės nulemia žmogaus atėjimo į kūrybos pasaulį laiką. Galų gale, matyt, visiškai nesvaru, kada į žmogaus gyvenimą atėjo kūrybos poreikis, kur kas svarbiau tai, kad kurdamas grožį žmogus dalinasi tuo grožiu su aplinkiniais, taip gražindamas mūsų gyvenimo erdvę.

Su Danutės Garlienės kūryba susipažinau prieš kelis metus, kai Švenčionių socialinių paslaugų dienos centro „Verdenė“ patalpose buvo surengta jos personalinė paroda. Sužavėjo tada dideli paveikslai, nupinti iš augmenijos. Stovi žmogus, žiūri į tokį paveikslą ir negali neatsistebėti, kaip iš paprasčiausių žolių, gėlių galima sukurti tokius gražius darbus. Paskui dar ne kartą teko matyti eksponuojamus jos darbus. Ir štai sėdėdami jaukiame kambaryje Švenčionių miesto pakraštyje kalbamės su Danute Garliene apie gyvenimą, apie kūrybą.

- Esu kilusi iš Švenčionių rajono, Čiūlėnų kaimo. Mūsų šeima buvo gausi, ir tik vieną mane tėvai išleido mokytis į tuomet ką tik atsidariusią Švenčionėlių mokyklą-internatą. Ten ir baigiau vidurinę. Mes buvome pirmoji abiturientų laida. Dabar kai pagalvoju, mokslas ir gyvenimas Švenčionėlių mokykloje-internate man daug davė – išmokė savarankiškumo, o ir mokytojai buvo puikūs, išmokau ir siuvėjos amato. Kol mokiausi, nereikėjo galvoti apie tai, kaip pragyventi, o kai išėjau, iškart susidūriau su gyvenimiškom realijom. Iš gausios šeimos pagalbos tikėtis negalėjau, teko suktis pačiai. Tuometinis Švenčionėlių vidurinės mokyklos direktorius Zenonas Baranauskas priėmė mane dirbti pionierių vadove. Baigiau kursus ir tris metus dirbau. Visgi buvo šioks toks pragyvenimo šaltinis. Ištekėjau už kariškio lietuvio, kuris į karinę tarnybą irgi ėjo ne iš patriotizmo, o dėl to, kad buvo sunku pragyventi. Pirma jo paskirties vieta buvo Latvija. Taip 1967 m. su vyru ir sūnumi atsidūriau Latvijoje. Po to penkis metus gyvenau Vokietijoje. Kadangi vidurinėje man patiko vokiečių kalba, tai galėjau ir susikalbėti, ir bendrauti. Kartais net vertėjauti tekdavo. Beje, gyvenimas net tuometinėje Rytų Vokietijoje gerokai skyrėsi nuo mūsų gyvenimo. Parduotuvėse buvo visko. Ten, Vokietijoje, ir antras sūnus gimė. Iš Vokietijos vėl grįžome į Latviją. Nors Latvijoje pragyvenau daug metų, puikiai mokėjau kalbą ir raštą, bet pilietybės negavau. Išėjusi į priešlaikinę pensiją, 2002 metais grįžau į Lietuvą, į gimtąjį Švenčionių rajoną, vėl į 130 metų senumo tėvelių namus Čiūlėnų kaime, o vėliau apsigyvenau Švenčionyse. Štai tokia būtų mano gyvenimiškų klajonių epopėja. Visą gyvenimą mane žavėjo grožis, mėgau šokti, ir dabar šoku Švenčionių kultūros centro šokių kolektyve „Trepsis“. Kai atsirado daugiau laisvo laiko, pradėjau ir įvairius rankdarbius daryti, - sako mano pašnekovė Danutė Garlienė ir po keleto minučių tęsia pasakojimą. – Tiesa, jau gyvendama Latvijoje ir pinti buvau išmokusi, ir suvenyrus įvairius darydavau, bet rimčiau kūrybai galėjau atsidėti tik išėjusi į pensiją. Man įdomu išbandyti įvairias technikas. Pamatau kažką įdomaus ir pačiai norisi išbandyti.

- Kaipgi gimsta kūrinio idėja?

- Gana įvairiai tos idėjos ateina. Štai radau ant kelmo šitą grybą ir galvoju, ką čia su juo padaryti. Dažai iš pradžių tiesiog imi ir dėlioji turimus ruošinius, kol pamatai, kad viskas derinasi. Taip gimsta floristiniai paveikslai, bet negaliu nepabandžius ko nors nauja. Dabar man širdžiai mielas darbas su vilna. Neįsivaizduojate, kiek džiaugsmo teikia. Štai, pažiūrėkit, koks gražus velykinis kiaušinis, - sako Danutė Garlienė ir paduoda man vilnų rūbu apvilktą kiaušinį. Toks lengvumas ir miela šiluma delne. – Visą žiemą rinkau kiaušinių lukštus ir pridariau suvenyrų, kuriuos padovanojau visom savo šokėjom Velykų proga. Važiavom į Ignaliną, tai pilną pintinę tokių kiaušinių nusivežiau, žinoma, ir tuos išdovanojau.

Danutė Garienė, paėmusi vilnos gniužulėlį, pademonstruoja, kaip viskas daroma. Atrodo viskas paprasta, bet kiek ištvermės ir kantrybės reikia. Žinoma, nepamiršta gerb. Danutė ir floristikos bei audimo, tikriau, pynimo iš įvairių žolių. Tam, kad sukurtum floristinį paveikslą, tenka iš anksto pasiruošti žaliavą.

- Turiu ne tik įvairių žolynų, bet ir gintarėlių, kriauklelių atsargas. Kitaip nieko neišeina. Juk nežinai, kada ateis idėja, sumanymas. Anksčiau įvairius makrame (dekoratyvinių mazgų technika (mazgų rišimas), lietuviškai vadinami pinìkai) darydavau, bet tas jau praėjo, o ir regėjimo gero reikia. O štai floristika man miela ir dabar. Tik žiemą tam laiko daugiau galiu skirti, tada yra kada pagalvoti. Dabar užsidegiau dekupažu. Busiluose yra puiki kraičio skrynia, tai galvoju, kaip čia ją išgražinus, - šyptelėjusi sako Danutė Garlenė. Paskui ilgokai kalbamės apie laisvalaikį, apie skaitymą, knygas ir žurnalus.

- Žurnaluose visada randu naujų idėjų, o štai knygas skaitau įvairias. Patinka Jesenino poezija, knygos apie chiromantiją. Man įdomu tai, kas sunkiai suvokiama, noriu tai pažinti. Kartais ir filosofines knygas paskaitau. Visą gyvenimą jaučiau poreikį pažinti, suprasti. Kuo daugiau supranti, tuo įdomiau gyventi. Skaitau lietuvių, rusų, latvių kalbomis. Nemėgstu tuščių serialų, jei žiūriu, tai tik rimtus filmus, - sako mano pašnekovė Danutė Garlienė. Įdomu tai, kad nors 38 metus pragyveno ne Lietuvoje, bet lietuvybės šaknys nenutrūko. Abu sūnūs – Lietuvos piliečiai, nors vienas su šeima gyvena Pskove, Rusijoje, kitas – Anglijoje. Danutė Garlienė pasidalino mintimis ir apie tapybą, net dažų turi nusipirkusi. Iš kur tas poreikis grožio kūrybai? Gal iš motinos išaustų raštų, gal iš tėvo, o gal iš prosenelių, kurių vienas buvo dailidė, kitas – stalius. Bet gal ir nesvarbu, kur slypi tos kūrybos šaknys, kur kas svarbiau, kad trykštanti optimizmu gyvenimui Danutė Garlienė savo kūryba sugeba dovanoti žmonėms džiaugsmą, sugeba savo širdies šiluma pasidalinti su kitais.

Algis JAKŠTAS