Kas yra menas? Ar galime meno kūriniu vadinti ornamentais išmargintą rėmelį, iš medžio išdrožtą šaukštą ar kaukę? Manau, kad galima, nes, jei nepulsime į kritikų mėgstamas aukštas frazes ir tezes, tai menu galima laikyti tai, kas gražu, kas teikia estetinį ir dvasinį pasigėrėjimą.

Prieš kurį laiką teko matyti Švenčionių PRC Cirkliškio dvare įsikūrusioje bibliotekos skaitykloje veikiančią medžio drožinių parodą, kuri į Cirkliškį atkeliavo iš Vilniaus Salininkų gimnazijos. Su malonumu pasižiūrėjęs parodą pakalbinau parodos kuratorių, Vilniaus Salininkų gimnazijos technologijų mokytoją Tadą Švilpą, kurio iniciatyva ir buvo atvežta ši paroda iš Vilniaus į mūsų rajoną.

- Nors pats esu vilnietis, bet mano giminės šaknys buvusioje Švenčionių apskrityje, paprasčiau tariant – Švenčionių krašte. Gal todėl jaučiau ir jaučiu trauką šiam kraštui, taip ir ši mano mokinių darbų paroda atkeliavo į Švenčionių rajoną, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Tadas Švilpa.

- Gerb. Tadai, norint kažką parodyti mokiniams, reikia pačiam mokėti daug daugiau. Kada pajutote trauką medžiui?

- O, tai buvo seniai, vaikystėje. Buvo man apie 7 metus, kai su dieduku pradėjau tašyti geldą. Diedukas buvo nagingas, ir grėblius, ir ratus darydavo. Eilinį kartą buvau atvažiavęs į tėvo tėviškę - Antakmenės kaimą. Žiūrėdamas kaip diedukas tašo geldą pradėjau prašyti, kad ir man leistų pabandyti. Štai tokia buvo mano darbo su medžiu pradžia, kuri lydi ligi šiol. Vėliau Rupinskų kaime pamačiau padarytus tikrus primityvius koplytstulpius, kryžius. Ir nors formos buvo primityvokos, jos man, vaikui, įspūdį paliko. Žinoma, daug kas priklauso nuo žmogaus psichologijos, ir mes tą patį daiktą galim matyti skirtingai. Jau einant man, vaikui, įspūdį paliko stovintys koplytstulpiai, o kai pamačiau išrikiuotus pašiūrėj kelis koplytstulpius ir porą kryžių, įspūdis buvo nepakartojamas, galbūt ir tai turėjo įtakos mano pomėgiui dirbti su medžiu, o gal tą polinkį menui paveldėjau iš mamos, kuri buvo gera audėja, o tėvas buvo stalius. Tiesa, menų jis nedarė, bet daug ko išmokė. Pirmuosius kažko vertus darbus padariau būdamas gal ketvirtoje klasėje, o penktoje klasėje atėjo pas mus tautodailininkas Kalninis, kuris darbų pamokas vedė. Va tada viskas ir prasidėjo. O jau rimtai pradėjau su medžiu dirbti vėliau, kai Geležinkelio technikume dirbau. Pats įdomumas prasidėjo 1993-1994 metais, kai buvau likęs be darbo, tada ėmiausi rimtai drožinėti. Dainininkas Žilvinas Žvagulis visą glėbį mano išdrožtų šaukštų net į Saudo Arabiją išvežė, o kai atėjau dirbti į mokyklą, teko susitvarkyti dirbtuves ir pradėti darbą su mokiniais. Apmaudu, bet tenka pripažinti, kad kompiuteriai gerokai bukina vaikus, jiems trūksta fantazijos, bet tenka su tuo taikstytis ir ieškoti kelių. Taip pradėjome daryti kaukes, vėliau – prieverpstes, taip žingsnis po žingsnio ėjome pirmyn. Taip ir ši paroda susidarė. O galutinis įvertinimas, žinoma, priklausys nuo žiūrovų, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas Vilniaus Salininkų gimnazijos technologijų mokytojas Tadas Švilpa, kurio mokinių sukurtais medžio darbais gali pasigrožėti kiekvienas, apsilankęs Švenčionių PRC bibliotekoje, o artimiausiu metu ši paroda turėtų atkeliauti ir į Švenčionėlių miesto biblioteką.

Algis JAKŠTAS