Praėjusią savaitę Nalšios muziejuje įvyko kraštiečio, dabar jau molėtiškio, etnokosmologo Jono Vaiškūno knygos „Skaitant dangaus ženklus“ pristatymas

Molėtų krašto muziejuje dirbantis Jonas Vaiškūnas brangina ir Švenčionių kraštą, kuriame užaugo, pagarbiai vadina jį šventu, o į susirinkusius kreipėsi: „Brangūs švento krašto žmonės“... Nedažnai šuoliais lekiančio gyvenimo įvykiuose gali išgirsti tokį ramų, šviesų ir pagarbų toną. O juk turėtume būtent taip gyventi ir elgtis – ramiai, kaip gyveno mūsų protėviai, kartų kartos. Dirbo ir ilsėjosi pagal saulę, neturėjo įmantrios meteorologinės įrangos, net laikrodžių, kalendorių, o viską padarydavo laiku, žinojo, kada kokius darbus atlikti, be to, viską darė labai išmintingai. Pasirodo, jie turėjo savitą lietuvišką Zodiaką – žvaigždžių kalendorių. Remdamasis istorinių šaltinių kruopelėmis, tautosakine ir etnografine medžiaga, Jonas Vaiškūnas atkūrė lietuviško Zodiako fragmentus ir išleido knygą. Mitologas Dainius Razauskas šią knygą pavadino nepaprastu atradimu – senovės lietuvių Zodiako rekonstrukcija. Šio atradimo tikrumą patvirtina Baltarusijos teritorijoje aptiktas unikalaus viduramžių apeiginis Gardino kaušas su visais 12 lietuviškojo Zodiako ženklų, kurių piešinius ir iššifravo etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Šis atradimas ir jo paliudijimas mums labai svarbus. Pasak knygos autoriaus, neturėdami savojo Zodiako, kaip ir savo rašto, kabindamiesi tik į mums svetimą, mes buvome pažeidžiami. Lietuviškame Zodiake slypi didelė dalis mūsų praeities, kultūros, papročių, išminties.

Protėviai gyveno kitokioje aplinkoje: nebuvo rašto, įstatymų, pinigų, elektros ir kitokių patogumų, bet buvo žodinės tradicijos laikai. Tuomet gamta buvo kur kas labiau sureikšminama nei dabar. Dangaus šviesuliai mūsų protėviams buvo ženklai, kuriuos skaitant tapdavo aišku, kaip elgtis. Senovėje žmonės, neturėdami kitų šaltinių, stebėjo patys ir viską, ką matė ir žemėje, ir danguje, įvertindavo, suteikdami prasmę, o papročius tiesiogiai siejo su ženklais. Taip pastebėta, kad svarbūs įvykiai (Prisikėlimas, Užgavėnės ir kt.) kartojasi. Tai glaudžiai susiję su Saule. Štai ir mėnuo turėtų prasidėti 21-22 dieną, kai Saulė įeina į Zodiako ženklą. Pagal Saulės padėtį dangaus skliaute protėviai nustatydavo, kad prasidėjo naujas ciklas. Per metus Saulė dangumi apsuka 360 laipsnių ratą. Mėnulio pjautuvas šį ratą padalija į 12 dalių. Tai – Mėnulio ciklas, jį sudaro 12 mėnesių. O nustačius laiką pagal žvaigždžių dingimą ir pasirodymą Saulės spinduliuose buvo išskirta 12 žvaigždžių grupių, jos atitiko 12 mėnesių, kurie sudaro metus. Tai davė pagrindą žvaigždžių kalendoriui – Zodiakui.

Knygoje „Skaitant dangaus ženklus“ paprastai ir suprantamai, bet nenusižengiant moksliniams tyrimo metodams, pristatoma lietuviškojo Zodiako rekonstrukcija.

Knygos autorius susirinkusiems smagiai ir šmaikščiai pristatė lietuviškojo Zodiako ženklus, kurių neįmanoma paaiškinti be mūsų mitologijos, tautosakos ir kalendorinių papročių žinių. Vieni ženklai pagal turinį atitinka klasikinio Zodiako ženklus, o Skorpiono, Vėžio, Liūto, Jaučio, Mergelės, Vandenio ženklų nebeliko, juos pakeitė kiti. Žuvų atitikmuo lietuviškame Zodiake nėra aiškus – jis atrodo kaip strėlė ar žaibas. Įdomu tai, kad kinai Žuvų ženklą taip pat sieja su žaibu. Jie tiki, kad žaibui trenkus į vandenį atsirado gyvybė. Vietoj Avino yra nupieštas avikailis. Neatsitiktinai viena populiariausių Užgavėnių kaukių yra išverstas avikailis. Yra žinomas paprotys per vestuves jauniesiems atsistoti ant avikailio, apibarstyto grūdais. Kailis reiškia vaisingumą, ir tai liudija ne vienas posakis, pavyzdžiui, „Kiek kailyje plaukelių, tiek pas jus tebus vaikelių.”

Trečias ženklas – Raitelis, jis atitinka Jautį. Pirmoji perkūnija lietuvių tautosakoje neatsitiktinai siejama su Jurginėmis, o dievas Perkūnas bei šventasis Jurgis yra vaizduojami kaip raiteliai. Lietuviško Zodiako ketvirtasis ženklas – Du Kariai, kuris atitinka Dvynius. Kai imame gilintis į šio ženklo prasmę, galime suprasti, pavyzdžiui, kodėl Kanapinis mušasi su Lašininiu. Pasirodo, jie kovoja dėl Saulės, kuri viską nušviečia.

Lietuviško Zodiako penktasis ir šeštasis ženklas yra povas, jie atitinka Vėžį ir Liūtą, o septintas ženklas yra Gervelė – Mergelės atitikmuo.

Aštuntasis ženklas – Dvi Saulės, šis ženklas atitinka Svarstykles. Vietoj Skorpiono lietuviai turėjo savo Zodiako ženklą Elnią.

Šaulį atitinka Ietininkas. Lietuviškame Zodiake Ožiaragio ženklas vaizduojamas kaip ožys.

Vandenio žvaigždyną ant apeigų kaušo atitinka šuoliuojantis žirgas.

Saulė, Mėnulis ir žvaigždės mūsų protėviams buvo gyvenimo kelrodžiai. Pagal jų padėtį danguje žmonės galėjo orientuotis, planuoti ir paskirstyti svarbius darbus, apeigas. Cikliškai judantys dangaus šviesuliai tapo pirmuoju laikrodžiu ir kalendoriumi, pirmuoju kompasu. Žvaigždėtą dangų mūsų protėviai užpildė reikšmingais ženklais, tapusiais likimo knyga. Žvaigždes sujungę į tam tikras sistemas ir suteikę joms įspūdingus vardus, lietuviai danguje įamžino savo patirtį ir išmintį. Manau, lietuviškas Zodiakas – svarbus, neįkainojamas kultūros palikimas.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ