Ką mes žinome apie XVII a. gyvenusį ir kūrusį vieną iškiliausių baroko epochos poetą Motiejų Kazimierą Sarbievijų? Labai nedaug. Tie, kas studijavo Vilniaus universitete arba lankėsi šio universiteto senuosiuose rūmuose, žino, kad ten yra Sarbievijaus kiemelis, o apie šios iškilios asmenybės kūrybą, ypač poeziją, žinome labai nedaug, nes paskutinį kartą jo lyrikos knyga buvo išleista beveik prieš dvidešimt metų – 1995-aisiais, kai buvo minimos Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus 400 gimimo metinės. Puikią progą pajusti M.K.Sarbievijaus kūrybos dvasią galėjo tie, kas atėjo gegužės 21 dieną pasiklausyti literatūrinės kompozicijos „Lėmė dievai Poetu man tapti“. Pusantros valandos skirtos M.K.Sarbievijaus poezijai prabėgo labai greitai ir, ko gero, ne vien tik mane paskatino rimčiau įsigilinti į XVII a. kūrusio Sarbievijaus kūrybą.

Švenčionių viešosios bibliotekos direktorė Leonarda Vilčiauskienė pristatė vakaro svečius, aktorių Giedrių Arbačiauską, violončelininkę Agnę Arbačiauskienę ir Vilniaus mokytojų namų projektų vadovą Juozą Žitkauską, kuris trumpai supažindino žiūrovus su poeto M.K.Sarbievijaus biografija bei kūryba.

Per palyginus trumpą gyvenimą – 45 metus (poetas gimė 1595 m. vasario 24 d., mirė 1640 m. balandžio 2 d.) – M.K.Sarbievijus sukūrė nemažai kūrinių, odžių, epigramų, himnų, eilėraščių, dėstė Vilniaus akademijoje, buvo jos profesoriumi, vėliau dėstė Kražių kolegijoje. Tapo popiežiaus Urbono VII premijos laureatu. Bet sugrįžkime į dabartį...

Literatūrinės kompozicijos „Dievai lėmė Poetu man tapti“ meninė dalis prasidėjo violončelininkės Agnės Arbačiauskienės sugrotu Bacho kūriniu, po to atėjo eilė poezijai. Klausaisi XVII a. parašytų kūrinių ir negali atsistebėti jų aktualumu, o ir temos tos pačios kaip ir XXI a. – meilė, lemtis, nuostabūs gamtos vaizdai. O kai poeziją skaito aktorius Giedrius Arbačiauskas, pajunti tikrą transą, supranti, kokia nemirtinga yra tikroji kūryba, kuria žavisi ne tik kūrėjo amžininkai, bet ir kitos kartos. Argi neaktualūs dabar Sarbievijaus parašyti griežti žodžiai, skirti valdovams, jo mintys apie meilę, lemtį, žodžiai, skirti gimtojo krašto gamtai? Tai amžinos temos, kurios buvo aktualios prieš 400 metų, ir kurios aktualios iki šiol.

„Apgaulinga žmogaus lemtis,

Žaidžia, Telefai, ji žaidžia mumis, deja.

Viskas laikina žemėj šioj,

Ką materija, čia sukuria nerangi.“

Argi neaktualūs dabar šie Sarbievijaus parašyti žodžiai? Aktualūs, ir nesvarbu, kada jie parašyti, svarbu, kad užkabina, kad jaudina.

Baigėsi literatūrinė kompozicija keletu autorinių Giedriaus Arbačiausko sukurtų dainų, kurias atliko skambindamas gitara ir pritariant violončelininkei Agnei Arbačiauskienei. Nuskambėjus paskutiniam akordui, Švenčionių viešosios bibliotekos direktorė Leonarda Vilčiauskienė padėkojo organizatoriams ir atlikėjams už nuostabų renginį.

Algis JAKŠTAS