Mes turime 374 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2056
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18257
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94287
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Švietimo raidos fragmentai Švenčionijoje

2013 m. birželio 15 d.,šeštadienis Nr.43 (1286)

Birželio 15 dieną 11 val. buvusioje Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje (dabar Mindaugo gimnazija) organizuojamas mokytojų ir visų laidų buvusių mokinių susitikimas. Švenčionėlių pedagoginė mokykla buvo švietimo ryškus švyturys Šiaurės Rytų Lietuvoje.

Švietimo raida Švenčionijos krašte nuėjo labai dygliuotą kelią. Nors primityvus mokymas, pagal aptinkamas užuominas, galėjo prasidėti net XIII amžiuje, kai 1218 m. buvo įkurta Sėlos vyskupija. Į Lietuvą iš Livonijos vyko pranciškonų misionieriai. Istoriografijoje minima, kad katalikybės skelbėjai Dauguvos upe atplaukdavo jau 1245 m. Valdant Mindaugui, jų vizitai buvo „palaiminti“ tada, kai pastarasis apsisprendė krikštytis. Misionieriai lietuvius mokė poterių. Tai galėjo vykti ir grupiniu būdu, meditacijų vietose. Amžių kaitoje šio pakraščio gyventojų atmintyje išsaugoti vietovardžiai byloja, kad tos vietos vadinosi „bažnyčiomis“. Tokiems spėjimams palankūs prieš daugelį šimtmečių susiformavę vietovardžiai ir jų kilmės legendos: Bažnyčios sala, Bažnyčialės raguva... Žodis „bažnyčia“ į lietuvių kalbą pateko dar prieš antrąjį, oficialų Lietuvos krikštą (1387 m.).

„Bažnyčiose“ žmonės buvo mokomi atbaidyti nelaibąjį persižegnojant. Dabar sunku pasakyti, kokios jos buvo: koplytėlės, kryžiai ar tik pagoniškų aukurų akmenyse iškalti krikščioniški ženklai. Tačiau tai buvo vietos, kur susirinkę meditavo pirmieji šių apylinkių krikščionys. Manoma, norėdami patraukliau pristatyti naująją religiją, misionieriai lygiagrečiai su dvasinių vertybių propagavimu, praktikavo ir pasaulietinę veiklą, konsultavo gydymo klausimais. Jie naujosios religijos meditacijų vietas derino prie senųjų šventviečių, kurias aptarnavę žyniai rūpinosi ir pasaulietiniais žmonių reikalais. Apie tai kalba „sakymai“ (lūpiniu būdu perteikiami trumpi tekstai). Juose minima: reikšmingi socialiniai įvykiai; gydymai; valstietiški darbai pagal Saulės ir Mėnulio padėtį; draudimų forma išsakomos žmonių tarpusavio santykių bei dorovės normos... Tekstus (glaustus įvykių ir užkalbėjimų formules) reikėdavo tiksliai išmokti. Už neteisingą teksto informacijos perteikimą – grasinimai bausmėmis (ligos, netektys, gyvulių kritimai). Tų trumpų tekstų (dorovės normų, draudimų, ypač įvykių) žodžius reikėdavo tiksliai pakartoti. O tai jau buvo primityvaus švietimo užuomazga.

Su misionieriais atvykę amatininkai, teikė reikalingų amatų pradmenis. Galbūt net rašto. Kai kurių amatininkų veiklai reikėjo brėžinių, paskaičiavimų. Apie tokių realijų buvimą byloja vietovardžiai ir jų kilmės legendinės istorijos. Tokie vietovardžiai dar ne visi išnykę. Pateikiu keletą su amatais susietų senųjų kaimavardžių: Čebatoriai ir Kurpės (avalynė), Kriaučiškė (siuvėjai), Bindoriškė ir Skrynutiškė (baldžiai), Dailydės (staliai), Kalvėnai, Kavoliai ir Rūdnia (kalviai), Uzboniškė (puodžiai), Girneliškė ir Kameniškė (akmenų apdaila), Matukai (siūlų matkų audėjos). Pilypų kaimo pavadinimo kilmės istorija siejama su „bašlykiniais“ (gobtuvas – misionierių viršutinio drabužio priedas) kunigais, atvykusiais iš Padauguvio. Atseit, jie krikštijo žmones. Pakrikštytus „nekrikštai“ (vietiniai) vadino „pilypais“, nuo krikštijusio misionieriaus Pilypo vardo. Vėliau, pagerbiant krikštytoją ar įprasminant pakrikštytuosius, tą gyvenvietę pradėta vadinti Pilypais. Taip vadinama iki šiol.

Vėliau, XIV a. pradžioje valdant LDK Gediminui, buvo kviečiami atvykti į Lietuvą Europos amatininkai. Gediminaičiai dvarų Švenčionijoje neturėjo, išskyrus LDK Vytautą.

 

Mokyklų kūrimasis Švenčionijoje

Mokyklų kūrimąsi įtakojo skurdi buitis. Šimtmečiais besikartojančių suiručių nualintai šio krašto ekonomikai atsitiesti trukdė ir agrarinės sąlygos. Rėžiniai kaimai. Buitinės tradicijos: sūnūs tėvo ūkį skaldė į dalis. Ūkiai smulkėjo. Kalvotos, nederlingos dirvos reikalavo didelių darbo sąnaudų, o derlių atseikėdavo menką. Dažnos šeimos rūpestis buvo išlikimas, o ne aukštesnieji idealai. Tačiau jau XVIII a. nors ir reti, bet žinomi atvejai, kai mezgėsi švietimo židinėliai. Pirmosios mokyklos kūrėsi stambesnėse gyvenvietėse prie pastatytų bažnyčių, dažniausiai globojamos vienuolynų. Kaltanėnuose 1633 m. pastačius bažnyčią, prie jos įsikūrė pranciškonų vienuolynas. Jo globojama 1794 m. buvo įsteigta dviklasė mokykla. Joje 1807 m. mokėsi 30 mokinių. Ceikiniuose prie evangelikų bažnyčios XVIII a. pabaigoje veikė pradinė mokykla. 1779 m. Mielagėnuose buvo pastatyta erdvi mūrinė bažnyčia. Bažnytinėse knygose rašoma, kad parapijos mokykloje 1828 m. mokėsi 30 mokinių. Po 1831 m. sukilimo, caro nurodymu visos mokyklos 1832 m. buvo uždarytos.

Kaimuose slaptos mokyklos pradėjo kurtis tik XIX ir XX amžių sandūroje. Išimtį sudarė Švenčionių miestas – Užnerio žemių „sostinė“. Iki I pasaulinio karo buvusi stambiausia Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio gyvenvietė, kurioje keletą šimtmečių klestėjo amatai, stambi strateginių ir prekybos kelių sankryža. Jame minima rusų kalba veikusi mokykla, kurioje 1828 m. mokėsi 37 berniukai. 1834 m. buvo įkurta bajorų apskrities mokykla. Enciklopedijose rašoma, kad prieš I pasaulinį karą Švenčionyse veikė rusų aštuonklasė gimnazija, keturklasė berniukų mokykla ir tokia pat mergaičių, pradinė mokykla, žydų mokykla. Mokyklose mokymas vyko tik rusų kalba. Pagal 1872 m. nuostatus, Švenčionyse buvo pradėta steigti pedagoginiai kursai. Į juos buvo priimami tik pravoslavai vyrai, baigę apskrities ar miesto mokyklas. Po 1904 m. spaudos draudimo panaikinimo buvo leista kursuose mokytis ir kitų religijų vyrams. Pirmosios slaptos lietuviškos mokyklos pradėtos organizuoti 1909 m. I pasaulinio karo metu jos legalizavosi. Okupacinė vokiečių administracija neprieštaravo kurti kaimuose naujas pradines mokyklas. Jų daug išdygo 1916 – 1918 metais. Paminėtinos Strūnaičio, Dvilonių pradinės mokyklos, kurias įsteigti padėjo kaizeriniai karininkai. O Dvilonių pradinėje ir pirmuoju mokytoju buvo prūsų kilmės iš Gumbinės krašto vachmistras Padora. 1919 m. Švenčionyse, matematiko Zigmo Žemaičio iniciatyva, buvo įkurta lietuvių gimnazija, veikusi iki 1937 metų. Tai buvo antroji po Vilniaus lietuvių gimnazija, tarpukariu veikusi okupuotoje Vilnijoje. Apie tai plačiai aprašyta pedagoginėje literatūroje, todėl nesikartosiu.

Naujas problemas šiam kraštui pateikė tarpukaris. Jei tuo laikotarpiu Lietuvoje buvo rūpinamasi švietimu, kultūrinio ir istorinio etninio paveldo išsaugojimu, tai to negalima pasakyti apie Švenčioniją. Okupacinė lenkų valdžia krašte uždarinėjo lietuviškas mokyklas, žlugdė etninę kultūrą, menkino ir net naikino (grindžiant akmenimis Švenčionys – Lentupis kelią, buvo sunaikinta daug Mylių, Vigodkos, Bildų, Papelekio ir kt. pilkapių) vietinį istorinį ir kultūrinį paveldą. 1937 m. buvo uždaryta ne tik Švenčionių lietuvių gimnazija, bet ir kitos lietuviškos mokyklos. Nuo 1937 m. iki 1940 m. krašte neveikė nė viena lietuviška mokykla. Mokytojai, bandę slapta lietuviškai mokyti vaikus, buvo baudžiami piniginėmis baudomis arba areštuojami. Lietuviškas žodis buvo draudžiamas visose valdiškose įstaigose, net maldos namuose. Švenčionių miesto gatvės pervadintos lenkiškais pavadinimais. Kaimavardžiai ir net žmonių pavardės buvo lenkinamos. Išlikusių tokių pavyzdžių dar galima rasti iki šiol.

Švietimo problemos neišnyko ir pirmais bolševikų okupacijos metais. Naujasodžio kaimo kilmės matematikos mokytojas Česlovas Lileika prisiminimuose mini: „... išbėgus lenkams, 1939 m. rugsėjo mėn. Švenčionių kraštą okupavo bolševikai. Užimtą teritoriją prijungė prie Gudijos. Mokyklose įvedė gudų kalbą. Visų klasių mokinius atkėlė viena klase žemiau. Aš buvau ketvirtoje – tapau trečioku. Per savaitę buvo tik viena lietuvių kalbos pamoka. Deja, ją vedė lenkė mokytoja, kuri pati nekalbėjo lietuviškai. Į tą pamoką atsinešdavome lietuvišką elementorių „Sakalėlį“ ir kaip kas išmanė, taip ir „mokėsi“. Mokytoja tik pasėdėdavo klasėje. Baigęs Modžiūnų pradinę, stojau į Švenčionių gimnaziją. 1941 m. joje mokslas jau vyko lietuvių kalba. Visi stojantieji buvome beveik nesimokę lietuvių kalbos rašybos. Buvome lietuviai, kalbėjome lietuviškai, o rašybos, gramatikos taisyklių nemokėjom, nes lietuviškų mokyklų nelankėme“.

Šiaurės rytų Lietuvos pakraštys – ilgiausiai buvusi okupuota Lietuvos teritorija. Nepritekliai ir skurdas buvo daugelio šeimų kasdienybė. Iki XX a. vidurio kaimuose kerojo visuotinis neraštingumas. Reti atvejai, kai gabiausi ir talentingiausi fanatiški darbštuoliai išeidavo į mokslus. Iš jų paminėtini Viktoras Ruokis, Zigmas Žemaitis, Pranė Dundulienė, Nikodemas Švogžlys – Milžinas...

 

Švenčionėlių pedagoginė mokykla

Nevienareikšmiai vertinama sovietinės okupacijos įtaka švietimui. Pokario metais įvestas privalomas pradinis, o vėliau ir septynmetis mokymas šiam kraštui buvo labai svarbus. Mokyklos dygo kaip grybai po lietaus. Dažname kaime buvo įsteigta pradinė, o apylinkių centruose – septynmetės ir vidurinės mokyklos. Deja, mokykloms trūko kvalifikuotų mokytojų, įstaigoms – lietuviakalbių specialistų. Mokyklose ir valdiškose įstaigose tarpukariu buvo įdarbinami iš Lenkijos (dauguma iš Galicijos) atvykusieji mokytojai, policininkai ir kitokie valdininkai. Pokariu nemažai jų išvyko. Kita buvusių imigrantų dalis integravosi į Švenčionių r. naujai steigiamas tarnybas ir švietimo įstaigas. Net Švenčionių r. švietimo skyriaus vedėju buvo paskirtas iš Lenkijos tarpukariu atvykęs italų kilmės lenkas Genadiji Konstantinovič Gelgiado, nemokėjęs lietuviškai, kalbėjęs tik lenkiškai ir rusiškai. Lietuviakalbių mokytojų trūkumą buvo stengiamasi užpildyti iš kitų Lietuvos vietų atvykusiais pedagogais. Dalis jų buvo valdžiai „krislu“ akyse: grįžę iš tremties, rezistentų talkininkai. Iš jų paminėtini: prieniškis Jonas Mildažys, panevėžietis Jonas Simpsonas, uteniškiai Juozas Gruodis, Kazys Trimonis ir Stasys Trinkūnas, ukmergiškiai Vladas Paliunis ir Algirdas Ažubalis bei kiti. Pedagogų stygiaus spragą bandyta užpildyti ir „importiniais kadrais“. Atvykdavo jų iš Polocko, Daugpilio, Gudijos. Kiti su partinių ir administracinių kadrų antromis pusėmis – iš Rusijos. Tos „pusės“ buvo įdarbintos švietimo skyriuose inspektoriais, mokyklose direktoriais, jų pavaduotojais, pionierių vadovais, rusų kalbos, matematikos... mokytojais. Lietuviškoms mokykloms trūko lietuviakalbių mokytojų. Ypač pradinėms mokykloms, nes kaimuose gyveno lietuviai. Žinomi atvejai, kai kaimų lietuvių pradinėse mokyklose dirbo tik tas pačias pradines mokyklas baigę žmonės. Lietuviakalbių pedagogų trūkumas buvo daugiau negu akivaizdus.

Iškilo pedagoginės mokyklos įsteigimo reikmė. Į mokytojų seminarijas, veikiančias kituose Lietuvos regionuose, išvykti mokytis šio krašto „biedniokų“ atžaloms buvo didelė prabanga. 1948 m. pradėjęs veikti Šiaulių mokytojų seminarijos filialas Švenčionyse, daugeliui paauglių buvo išganingas. Viliojo ir mokama stipendija. Norinčių būti mokytojais atsirado pakankamai. Tik į pirmą kursą 1948 m. įstojo 67 moksleiviai. Pedagoginė mokykla pradėjusi veikti Švenčionyse, 1951 m. persikėlė į Švenčionėlius, kur buvo pastatyti jai rūmai, veikė bendrabutis. Švenčionėlių pedagoginės mokyklos veikla sudarė neįkainojamą įnašą į Šiaurės Rytų Lietuvos pakraščio švietimą ir kultūrą. Mokykla tapo Švenčionėlių rajono (rajonas panaikintas vėliau) kultūros ir sporto centru.

Pateikiu šios mokyklos absolvento, matematikos mokslų daktaro, profesoriaus Prano Survilos prisiminimų ištraukas apie mokyklinius laikus: „... slinko ilgas ir liūdnas 1939 m. ruduo. Išbėgo lenkai. Užėjo rusai. Į Sibirą išvežė Stoniūnų „starostą“ (seniūną). „Raskulačijo“ (išbuožino) dvarelius, savininkus – į Sibirą...

Man liepė eiti į mokyklą, bet aš neturėjau kuo apsiauti. Tik kai atšilo ir pradžiūvo, 1940 m. pavasarį pradėjau lankyti mokyklą. Mokė „beloruskai“ (mūsų kraštas buvo priskirtas prie Baltarusijos. Visose mokyklose buvo mokoma baltarusių kalba). Ką kalbėdavo mokytojas, aš nieko nesupratau ir nieko neišmokau. Neturėjau net sąsiuvinių. Turėjau tik tuščią popieriaus lapą. 1940 m. rudenį pradėjau lankyti pirmą klasę. Visi užsiėmimai vyko tik rusų kalba. Išmokau ją. Tapau „otličniku“. Sesuo buvo ketvirtoje. Jai per savaitę dvi pamokos buvo „lietuviškai“, o visos kitos rusų kalba...

Keturiasdešimtųjų pavasarį vyko pasirengimas išvykimui „į Lietuvą“. Beveik visi mūsų apylinkės žmonės ir mes rengėmės kelionei į Lietuvą. Iki Lietuvos tiesia linija buvo tik 4 kilometrai. Persikelti nereikėjo, nes nugriaudėjo rusų tankai ir sienos tarp Lietuvos ir Baltarusijos TSR nebeliko...

Baigęs progimnazijos tris klases, 1949-aisiais išėjau į Pedagoginę mokyklą, tada veikusią Švenčionyse. Reikėjo laikyti daug egzaminų. Nepasakyčiau, kad tada mane viliojo mokytojo darbas. Norėjosi gauti stipendiją, kad tėvams būtų lengviau.

Ak, tas mokymosi laikas Švenčionėlių pedagoginėje!!! Tai ir ekskursijos į Lietuvos didmiesčius, teatrus; bandymai tapti boksininku; verbavimas į milicijos mokyklą; triumfai sportinėse varžybose (rutulio stūmimo, ieties ir disko metimo); pagrindinės rolės saviveikliniame teatre... Buvau tapęs žymiu artistu Švenčionėlių mastais...

Švenčionėlių pedagoginėje mokykloje dirbo daug jaunų, aukštuosius mokslus baigusių mokytojų. Nors jie buvo jauni, bet spindėjo dvasingumu. Jis buvo tokios prabos, kad tiktų mūsų šiandienai būti pavyzdžiu dvasiniam atgimimui...“.

Ir fragmentas atsiliepimų, buvusio Švenčionėlių pedagoginės mokyklos dėstytojo Jono Lasausko, atvykusio pokariu iš Žemaitijos: „... ši pedagoginė mokykla Lietuvos švietimo istorijoje suvaidino reikšmingą vaidmenį, nes Švenčionių kraštas buvo beveik beraštis. Ilgalaikė okupacija įtakojo ir žmonių mentalitetą. Lietuviška mokykla šiame krašte vegetavo sunkiomis sąlygomis, todėl žmonės, ypač senesnės kartos, nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Jie buvo net ir nesuinteresuoti mokytis. Paprasčiausiai jie nenorėjo „poniško gyvenimo“. Kaimuose gyveno lietuviai, o lietuvių mokytojų šis kraštas neturėjo, todėl pokario metais čia kurti mokyklas buvo sunku. Pedagoginės mokyklos įsteigimas buvo būtinas. Todėl jos išleistos mokytojų laidos sudaro neįkainojamą įnašą į Lietuvos, Šiaurės Rytų Aukštaitijos švietimą ir kultūrą...“.

Buvęs Švenčionėlių pedagoginės mokyklos absolventas, profesorius Č.Kudaba rašė: „... pedagoginė mokykla suspindo brangakmeniu. Pradžioje Švenčionių seminarija (vėliau Švenčionėlių pedagoginė mokykla), atsiradusi čia pat, netoli, ranka pasiekiama, išvedė, oi kaip išvedė daugelį kaimo aukštaičių vaikų į šviesą. Jie gi vėliau paskui save taip pat, panašėdami į kibirkštėles, vedė kitus, mažesnius ir jaunesnius...“.

Antanas KARMONAS

Kraštotyrininkas

 
Reklaminis skydelis