Mes turime 426 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4098
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20299
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96329
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tiesiasi tiltai: iš praeities per dabartį į ateitį

2013 m. liepos 13 d., šeštadienis Nr.49 (1292)

Šimtmečius Lietuvoje gyvenančioms tautoms teko patirti nemažai sudėtingų istorinių išbandymų: ir šlovės dienų, ir karų, ir okupacijų. Karus ir okupacijas neišvengiamai lydėjo vietos gyventojų naikinimas, trėmimai ir genocidas.

Ypač daug skaudžių netekčių Lietuvai teko patirti XX amžiuje, nors tuo pačiu šis amžius atnešė Lietuvos Respublikai ir laisvę, kurią šalis, pakilusi į „dainuojančią revoliuciją“, išsikovojo po 50 sovietinės okupacijos metų. 2011-ieji metai buvo paskelbti Laisvės gynimo, didžiųjų netekčių ir Holokausto aukų atminimo metais – suėjo 70 metų nuo didžiųjų 1941 m. trėmimų pradžios bei Lietuvos žydų holokausto. Tais pačiais metais minėtos ir kitos sukaktys: Laisvės gynimo (1991 m. Sausio 13 d.) ir Lietuvos valstybingumo pripažinimo bei diplomatinių santykių atkūrimo su pasaulio valstybėmis dvidešimtmetis. Tokia sudėtinga ir įvairiapusė Lietuvos istorija dar kartą parodo, kad net tamsiausi suirutės ir prievartos etapai negali užgesinti meilės artimui ir Tėvynei ir kaip svarbu nepamiršti istorinių pamokų, o besiremiant jomis tiesti tiltą į ateitį.

Šiemet, birželio 28 d., nedideliame rytinio Lietuvos pakraščio miestelyje – Švenčionėliuose esančiose žydų kapinėse Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius taip pat kalbėjo apie tiltus tarp praeities ir ateities: „Mes žydai niekada nesusifokusuojame ties praeitimi, mes niekada jos nepamiršime, bet žiūrime į ateitį. Ir dėl to, ką jūs darote, yra puikus tiltas tarp praeities, ateities ir dabarties. Judaizme, ko gero, nėra svarbesnio dalyko, kaip sujungti praeitį, dabartį ir ateitį“.

Ir tokie reikšmingi S.Gurevičiaus žodžiai nuskambėjo ne šiaip sau. Švenčionių rajono tarybos nario Dariaus Veličkos iniciatyva užmezgus šiltus ir dalykiškus santykius su gydytoju filantropu Michael Lozman, labdaros ir paramos fondo „Voluntas“ direktoriumi Franklin James Swartz, buvo suorganizuotas reikšmingas tarptautinis projektas. Finansuojant minėtam fondui ir padedant Švenčionių rajono savivaldybei, ypač rajono tarybos nariui D.Veličkai, metaline tvora aptvertos senosios žydų kapinės, esančios Švenčionėlių miestelio pakraštyje. Tai buvo pirmasis toks darbas Lietuvoje. Po keleto dienų svečiai išvyko į Aukštadvarį, kur taip pat bus aptvertos žydų kapinės. Iki tol fondo iniciatyva metaline tvora buvo aptverta 10 kapinių kaimyninėje Baltarusijos Respublikoje.

Tuo pačiu, JAV koledžo studentų grupė, vadovaujama Michael Lozman, kelias dienas viešėjo Švenčionių rajone, gyveno šeimose, domėjosi Lietuvos istorija ir kultūra, buvo šiltai priimti tarpkultūriniuose vakaruose Švenčionėlių Mindaugo gimnazijoje, Švenčionėlių miesto kultūros centre, Atvirame jaunimo centre. Svečiams iš JAV buvo surengtos ekskursijos ir paskaitos Nalšios muziejuje ir po žymiausias Švenčionių rajono vietas. Pasak svečių, itin sukrečiančių įspūdžių teko patirti, kai istorikė Stasė Černiauskienė vedė juos tuo keliu, kuriuo keliavo ir 1941 m. vedamų sušaudyti tūkstančių žydų kolonos. 1941 m. spalio pradžioje netoli Švenčionėlių, kitapus Žeimenos upės, prasidėjo pirmieji masiniai žydų žudymai. Per visą holokausto laikotarpį ten buvo sušaudyta apie 8 tūkst. žydų. Žygį pėsčiomis iliustravo istorikės pasakojimai, o artinantis pietų metui visi jautę dar ir alkį bei nuovargį, kurie tik sustiprino visus pojūčius ir padėjo geriau įsivaizduoti, kokias kančias ir baisumus patyrė žydai vokiečių okupacijos Lietuvoje metu.

Rajono centre – Švenčionyse, toje vietoje, kur dabar yra miesto parkas, II pasaulinio karo metais fašistų buvo įkurtas getas. Prieš porą dešimtmečių getui atminti buvo pastatyta menora, kurią sukūrė Švenčionių r. gyvenantis meno kūrėjas, skulptorius Juozapas Jakštas. Artėjant holokausto pradžios 70-mečiui, Švenčionių žydų bendruomenės pirmininko Moisejaus Šapiro rūpesčiu tas pats J.Jakštas sukūrė naują menorą.

Visa istorinė ir emocinė patirtis labai gražiai susipynė birželio 28 d. renginyje Švenčionėlių pakraštyje esančiose nebeveikiančiose žydų kapinėse. Čia susirinko koledžo studentai iš JAV su vadovu M.Lozman, Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius S.Gurevičius, Švenčionių r. savivaldybės administracijos direktorė Vida Rastenienė, nepriklausomas tarybos narys D.Velička, Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro, meno kūrėjas J.Jakštas, Švenčionėlių m. seniūnas Algimantas Žeimys, Švenčionėlių kultūros centro darbuotojai, Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos mokytojai, mokiniai, istorikai, kraštotyrininkai – visi, kuriems svarbi savo krašto praeitis, dabartis ir ateitis.

„Šiandien prie šių gražiai sutvarkytų kapinių mes pagerbiame iki karo gyvavusią Švenčionėlių žydų bendruomenę, buvusią, bet neištrintą iš istorinės ir mūsų visų atminties“, - sveikindama visus susirinkusius sakė Švenčionių r. savivaldybės administracijos direktorė V.Rastenienė. Ji pateikė ir nemažai vertingų duomenų apie buvusią didelę ir stiprią Švenčionėlių žydų bendruomenę.

Švenčionėlių miesto pradžia siejama su geležinkelio linijos Peterburgas - Varšuva nutiesimu 1862 m. Žydai buvo tarp pirmųjų Švenčionėlių gyventojų. Pirmas pastatas Švenčionėliuose buvo geležinkelio stotis, o antrasis – žydo Berkaus smuklė. 1875 m. viduryje Švenčionėliuose gyveno 116 krikščionių, 134 žydai. XX a. ketvirtajame dešimtmetyje čia gyveno beveik 4000 gyventojų, o žydai sudarė maždaug ketvirtadalį. Žydų bendruomenė buvo labai svarbi Švenčionėlių miesteliui. Jie buvo pagrindiniai prekybininkai ir pramoninkai. Priestočio gatvėje įsikūręs turgus buvo apsuptas žydų parduotuvėlių, kurių savininkai - Bermanas, Liuchinska ir kt. Žinomi prekybininkai Rabinovič, Berštein, Miler, Cukerman. Parduotuvių buvo Vilniaus, Kaltanėnų gatvėse. Kaltanėnų gatvėje taip pat buvo Broido duonos kepykla, veltinių įmonė, elektrinis malūnas. Žydas Gavenda dirbo miško pramonėje – turėjo lentpjūvę, taip pat malūną, kuris išlikęs ir dabar. Žydai buvo įkūrę vėžių supirkimo punktą prie Žeimenos. O dabar Švenčionėlių miesto herbe, kurį Lietuvos Respublikos Prezidentas patvirtino 1996 m., pavaizduotas vėžys. Kad studentai iš JAV ir kiti projekto dalyviai ilgiau prisimintų turiningą viešnagę Švenčionėliuose, miesto seniūnas Algimantas Žeimys įteikė visiems ženklelius su miesto herbu, kuriame pavaizduotas vėžys.

Švenčionėliuose buvo 3 žydų sinagogos, dvi medinės ir mūrinė, dvi mokyklas. Dar ir dabar Švenčionėliuose išlikę žydams priklausiusių pastatų.

Žydai iki karo buvo susitelkę Mokyklos, Švenčionių, Kaltanėnų gatvėse, todėl neatsitiktinai Kaltanėnų gatvės gale buvo įkurtos ir kapinės. Šiose kapinėse buvo pradėta laidoti XIX a. pabaigoje. Būtent čia laidoti Švenčionėlių ir Kaltanėnų apylinkėse gyvenę žydai. Paskutiniai palaidojimai 1940 m. Suskaičiuojama iki 180 laidojimo vietų, yra betoninių antkapių. Prieš keliasdešimt metų, sovietmečiu, daug kapų buvo iškasinėta vandalų ieškant brangenybių. 1991 m. pastatytas paminklas senosioms kapinėms atminti. D.Veličkai užmezgus glaudžius ryšius su labdaros ir paramos fondu „Voluntas“ bei finansiniais rėmėjais, 2012 m. buvo vykdomas ir sėkmingai užbaigtas šių kapinių tvarkymo darbų projektas: suremontuoti ir atnaujinti vartai, atstatyti ir įtvirtinti pasvirę antkapiniai paminklai, tvarkyta teritorija.

Už šį prasmingą darbą rajono mero Vytauto Vigelio padėkos buvo įteiktos gydytojui Michael Lozman, fondo „Voluntas“ direktoriui Franklin James Swartz, kurie organizavo ir skyrė lėšas kapinių tvarkymui. O svečiai iš JAV savo ruožtu dėkojo Švenčionių rajono savivaldybės vadovams, ypač D.Veličkai, už pagalbą ir reikalo svarbos supratimą, Vaclav Vilkoit vadovaujamai UAB „Ferumas“, atlikusiai tvarkymo darbus, ir visiems kitiems, kurie įnešė svarų indėlį saugojant Švenčionėlių žydų atminimą.

Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius S.Gurevičius džiaugdamasis šiuo pirmuoju reikšmingu projektu Lietuvoje sakė: „Švenčionėliai, kuriame gyveno apie 50 proc. žydų, yra vienas iš daugelio Lietuvos miestelių, kuriuose nemažą dalį sudarė Lietuvos žydai, bet holokaustas nusinešė ne tik žydų bendruomenę, bet ir Lietuvos piliečius, didelę labai svarbią Lietuvos ateities dalį. Aš, stovėdamas šiose senose kapinėse, tiesiog apžvelgiau paminklus ir pamačiau, kas ant jų užrašyta: „Žmogus, kuris studijavo torą, žmogus, kuris buvo nepaprastai gilios išminties“ ir t.t. Ir kiek dar daug čia palaidota tų žmonių, kurie būtų davę žymiai daugiau. Bet dar yra ir palaidotų masinėse holokausto aukų kapavietėse. Jie galėjo duoti Lietuvai žymiai daugiau, bet, deja, dėl istorinių aplinkybių to negalės padaryti“.

Gydytojas filantropas M.Lozman pažymėjo: „Į kapus ateiname tam, kad palaikytumėm ryšį tarp tų, kurie palaidoti, ir mūsų – gyvųjų, tam, kad tų žmonių gyvenimas tęstųsi toliau. O šių žmonių artimieji negali ateiti ir aplankyti, sutvarkyti savo artimųjų kapų, pasimelsti, nes nėra jų – jie žuvo per holokaustą. Ir jeigu taip toliau tęsis, šios kapinės išnyks – bus laukas. Mes čia esame todėl, kad to negali padaryti kiti žmonės. Metalinės tvoros – apsaugo kapinių teritoriją. Pakeliavus po Rytų Europą matyti, kad daugelis žydų kapinių tapo tiesiog medžiais ir krūmokšniais užžėlusiu lauku. Čia, Švenčionėliuose, jos prižiūrimos gražiai. Kiekvienas gali padaryti tik tiek, kiek jis gali. Mūsų grupei – tai 11-tos kapinės, kurias mes aptvėrėme: 10 Baltarusijos Respublikoje ir 1 Lietuvoje. Dabar važiuosime į Aukštadvarį, kur taip pat bus pastatyta metalinė tvora aplink žydų kapines, kurios ten dabar nėra. Bet mes darome žymiai daugiau. Mes darome tai su koledžo studentais, jie apie holokaustą mokosi dar prieš tai, kol čia atvažiuoja. Buvo nuvažiavę į Aušvico koncentracijos stovyklą, tad čia atvykę jie žinojo labai daug apie tuos baisius dalykus, kurie buvo įvykę. Atvykę susitinkam su moksleiviais, vietos jaunimu, kad visi pabendrautų ir pasikeistų savo patirtimi. Tai labai pozityvus dalykas. Tarsi įmetus akmenį į vandenį, nuo jo nueina ratilai, taip ir užmegzti ryšiai ir geresnis vienas kitų pažinimas duoda tuos ratilus. Vienas geras mūsų veiksmas sukelia dar daugiau tų gerų veiksmų. Praeitais metais lankiausi Lietuvoje, kad pasiruoščiau šitam kartui. Nieko panašaus nebūtų įvykę, nieko nebūtumėm padarę, jeigu ne gerb. Darius Velička. Susitikę su D.Velička Vilniuje, paaiškinom savo planus, jis iškart labai parėmė mūsų projektą ir padėjo užmegzti visus ryšius su daugeliu žmonių Lietuvoje ir Švenčionių rajone, kurie prisidėjo prie mūsų reikalo“.

Susirinkusieji pabrėžė ir kelias svarbias judaizmo tradicijas. Viena iš jų – kapinėse sakoma ypatinga malda – Kadiš, kuriai daugiau nei 3 tūkst. metų. Tai įdomi malda. Nepaisant to, kad ji sakoma kapinėse, tai ne malda, kuri garbina Dievą, tai malda, kuri dėkoja Dievui už gyvenimą. Šią maldą perskaitė viešnia iš JAV. Prieš išeidami iš kapinių ant kapo žydai padeda akmenuką. Yra daug simbolinių to priežasčių, viena iš jų – tai pagarbos ženklas tam, dėl kurio atėjome į kapines.

Jautriai nuskambėjo Karolio Breidoko smuiko melodijos, nuvinguriavusios ošiant kapinių pušims. Atminimo vainikas buvo padėtas ir ant paskutinio čia palaidoto žmogaus kapo. Toliau vyko jaukus bendravimas.

Taip buvo paminėtas senųjų mūsų rajono gyventojų atminimas.

Irena POŽĖLIENĖ

 
Reklaminis skydelis