Mes turime 374 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4767
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20968
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96998
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vėl sugrįžome į Ramoniūnus

2013 m. liepos 20 d., šeštadienis Nr.51 (1294)

Tėviškėn...

Liepos 13 d., šeštadienį, daugelis pravažiuodamas pro Adutiškio bažnyčią stebėjosi - kas gi vyksta: daug mašinų, žmonių… Juk Škaplierinės atlaidai dar tik rytoj, sekmadienį? O čiagi rinkosi daugybė iš Ramoniūnų kilusių, Ramoniūnuose gyvenusių, šio kaimo ar buvusios sodybos pėdsakų išsiilgusių žmonių. Kas vieni, kas su šeimomis, vaikaičiais ir netgi provaikaičiais. Juk žmogus yra niekas be savo šaknų – kiekvienas jas suleidžiame į žemės plotelį tam, kad galėtume pavadinti šią vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – Tėviškė.

 

Aukotos Mišios ir pašventintas kryžius

Adutiškyje buvo aukojamos Šv. Mišios už esamus, buvusius ir mirusius Ramoniūnų kaimo gyventojus. Kadaise didelio, linksmo, muzikalaus, darnaus čia kaimo būta. Dabar tikrųjų nuolat gyvenančių šiame kaime žmonių yra tik 2 – Vanda Rumbutienė ir Zofija Daškevičienė. Beliko tik 8 sodybos…

Po Šv. Mišių, dairydamiesi į Dangų, ar Dievulis nesiunčia taip ilgai laukto žemdirbiams lietučio, virtinė mašinų patraukė iš Adutiškio į Ramoniūnus link naujai kryžkelėje iškilusio kryžiaus, kurį gerbiamas Adutiškio klebonas Vytautas Pūkas pašventino. Prie senojo kryžiaus per Kryžiavas dienas kaimo žmonės rinkdavosi. Giesmininkės Apolonijos Turlienės vedamos litanijos garsų lydimi nuo kryžiaus visi eidavo į kapines, kur pasimelsdavo už mirusiuosius. Taip tris dienas iki Šeštinių prašydavo Dievo gero derliaus ir kitų malonių.

Iš Ramoniūnų kaimo kilę visiems gerai žinomas muzikantas Stanislovas Rumbutis (muzika) kartu su poetu Vincu Lukša (žodžiai) atliko dainas mirusiems Mamai ir Tėvui atminti.

 

Po liūdnų dainų – linksmos

Na, o vėliau, pasižadėdami sau, kad daugiau liūdnų dainų nebus, visi patraukėme giliau į kaimą – „salon“, kur mūsų laukė iš Palūšės atvykusio Stanislovo Rastenio verdama žuvienė, kokią ne kiekvienas moka išvirti. Skambėjo dainos, muzika ir vyko „kuokinė“ (šokiai). Amžius čia neegzistavo, visi - ir maži, ir dideli - atrodė lyg didelė giminė. Net užėjęs lietus nelabai ką išgąsdino. Visus linksmino Adutiškio kaimo kapela, kurios vadovas iš Ramoniūnų kaimo kilęs Stanislovas Rumbutis, perėmęs iš savo dėdžių gyvąją muzikavimo tradiciją - grojimą iš klausos ir dūšios. Turėjome ir svečių – susirinkusius sveikino, dainavo ir grojo Ignalinos rajono Dūkšto dainų ansamblis, neseniai šventęs 20-ies metų jubiliejų. Į šventę atvyko ir Adutiškio seniūnijos darbuotojai. Seniūnas A.Pirštelis atvyko su dovanų krepšiu, įteikė padėkas ir ąžuolo vainikus kaimo gyventojoms, dėkojo už tai, kad pats kaimas imasi iniciatyvos, tvarkosi. Tuomet ir seniūnijai lengviau. Ramoniūnų k. bendruomenė dėkojo Adutiškio seniūnui už pagalbą tvarkant aplinką bei gerbiamam klebonui V.Pūkui.

 

Daina Ramoniūnams

Visi kartu dainavome specialiai jau prieš keletą metų Ramoniūnų kaimui sukurtą dainą, kvieslį susitikimui. O paskutiniai posmelio žodžiai liepos 13-ąją ir išsipildė - „suvažiavom, suėjom pabūt po tiek daugelio metų kartu“.

Sanas kluonas, sana obelis,

Klėtis prie Jazupelio namų

Kelios pirkios salos vidury -

Linksmo kaimo tokia dabartis.

Ramoniūnai, Ramoniūnai,

Prie Kamaikos driekias krūmai,

Širdžiai gera čia, ramu

Ir dar truputį niūnu.

Čia skambėjo cimbolų styga,

Nenutildavo vyrų daina,

Ir armonika tirle smagia

Gegužinėn visus kviesdama.

Tas, kuris išlydėdamas mus

Laukė grįžtančių sodžiaus vaikų –

Buvo naujas, dailus tarp gėlių –

Dabar stovi pasrėmis kuolu.

Ramoniūnų vaikai, kas gyvi

Neskubėkim kalnelin beržų –

Suvažiuokim, sueikim pabūt

Po tiek daugelio metų kartu!

 

„Ramulių“ laukai ir ramūs žmonės

Per susitikimą pirmą kartą buvo prisiliesta prie Ramoniūnų kaimo istorijos, kadangi apie Ramoniūnų kaimą nėra daug užrašyta ir tyrinėta. Kadaise šiame kaime gyvenę žmonės sakė, kad kaimo pavadinimas kilo nuo žodžio „ramuliai“, nes jų pilni laukai anksčiau būdavo. Kiti mini, kad čia ramūs žmonės gyveno ir nuo to kilo kaimo pavadinimas. Na, o mano dukra visuomet sako, kad čia labai ramu, todėl ir Ramoniūnai.

 

Paminėti rašytiniuose šaltiniuose nuo XVII a.

Ramoniūnai tikrai minimi rašytiniuose šaltiniuose XVII a. pradžioje, kai atsiranda išsamesnės žinios apie Adutiškio dvarą. Iš 1634 m. Adutiškio dvaro inventoriaus matyti, kad dvarui priklausė miestelis ir valsčius. Kaimo valstiečiai turėjo mokėti dvarui mokestį činšą, įvairias duokles. Lopinienė Teklė prisiminė, kad jai senelė pasakojo, kad baudžiauninkus dažnai rykštėmis mušė į lovį paguldę.

Kaip atrodė kaimas prieš 1-ąjį pasaulinį karą: „Daug pirkių buvo dūminių, grindų nebuvo (tik pas turtingesnius grindys buvo iki pusės). Kiaules šerdavo kambaryje, suvadindavo vidun, o kai paėsdavo - išvarydavo iš pirkios“. Stogai visi buvo šiaudiniai. Kaime buvo treji vartai, kurie visada buvo uždaryti. Pagrindinė kaimo gatvė buvo vadinama „Lentpjūvio“. Kaime buvo tik 2 pirtys (žinoma, dūminės). Sueidavo į vieną pirtį po 10 šeimynų. Stovėjo per visą pirtį ilgiausias lovys. Jame visi prausėsi. Apie 1907 m. loviai jau nebuvo naudojami, kiekvienas prausėsi iš savo kibiro. Kaimyniniame kaime Mirkliškėse gyveno daug stačiatikių. Prieš Užgavėnes būdavo „Šalionyk kermaš“ Adutiškyje. Tame turguje mergas vogdavo (žinoma, iš anksto susitarę) ir pabėgdavo, o slėpdavosi dažnai Ramoniūnų kaime. Reikėjo, kad tėvai nesurastų tą pačią dieną, o rytojaus dieną porai tuoktis leisdavo. Kai jie važiuodavo per Ramoniūnus į Adutiškį, vaikai jiems vartus atrišdavo ir už tai pinigėlį gaudavo.

Spaudos draudimo metais vaikai buvo mokomi namuose skaityti iš maldaknygės, ruošdavosi pirmai Komunijai, tai ir skaityti išmokdavo.

Per 1-ąjį pasaulinį karą Adutiškio kraštas nukentėjo ir ilgam atsidūrė karo veiksmų sūkuryje. Vokiečiai iš Ramoniūnų kaimo gyventojų atėmė karves, arklius, kiaules. Po metų prasidėjo badas. Tada vokiečiai atvarytas karves iš kitų kaimų davė toms šeimoms, kur buvo 7-8 maži vaikai.

 

Sąsajos su Donelaičio „Metų“ vertėju

Ramoniūnų kaimas per karą nebuvo sudegintas ir žmonių vokiečiai neišvarė.Įdomu tai, kad Hermanas Budenzigas, antrą kartą išvertęs K.Donelaičio „Metus“ į vokiečių kalbą, rašo, kad suartėjimui su šia poema „Prisidėjo reikšmingi asmeniniai santykiai su lietuviais per pirmąjį pasaulinį karą. Pasibaigus pasistūmėjimui į Rusiją, nuo 1915 m. rudens 7-ojo raitųjų jėgerių pirmasis eskadronas, kuriame aš tarnavau, stovėjo Ramoniūnų kaime. Būdamas puskarininkis turėjau prižiūrėti grupę lietuvių valstiečių, dirbančių prie kelio darbų. Aš stengiausi jiems padaryti lengvatų ir ypač rūpinausi, kad jie gautų iš mūsų arklių laukams dirbti. Valstiečiai siūlė man kiaušinių, sviesto, bet aš sakiau, kad atiduotų savo vaikams. Kai paprašiau, kad man padainuotų, jie atsakė, kad kunigas uždraudė karo metu dainuoti pasaulietiškas dainas. Vietos seniūnas man pasakė, kad kai gimsiąs berniukas, bus pakrikštytas mano vardu.“

 

Dainingas, muzikalus ir išprusęs jaunimas

Buvo kaime lietuviška mokykla, mokė Jasiulis, Gintautienė. Vėliau Ramoniūnai, kaip ir Rytų Lietuva, buvo lenkų okupacijoje. Mokyklą 1926 m. lenkai uždarė. Tuomet vakarais slaptai lietuviškai mokė Gailiušas Feliksas, organizuodavo ir vaidinimus.

Kaime buvo daug jaunimo. Visi buvo geri dainininkai, vakarais sueidavo ir dainuodavo, kartais net iki ryto. Smagios Ramoniūnuose buvo gegužinės, kuokinė, Ramoniūnai turėjo savo kaimo muzikantus - brolius Lopinius - armonikierius, cimbolistus.

 

Karo ir pokario rykštės

Neaplenkė Rytų Lietuvos ir antrasis pasaulinis karas. Buvo išvežtų darbam į Vokietiją. Kai vokiečiai bėgo nuo rusų buvo pikti ir grobė viską, kas pakliuvo, žmonės bijojo, kad tik kaimo neuždegtų. Partizaninis karas Ramoniūnuose paženklintas krauju. Kaimo šokiuose buvo nušauti ne tik kaimo keli gyventojai, bet ir iš Pastovių atėję kareiviai.

Iš Ramoniūnų kaimo į partizanus išėjo Juozas Rumbutis, jo mamą išvežė į tremtį, į Sibirą, kuri vėliau dirbo tarnaite šeimoje, prižiūrėjo vaikus. Įdomu tai, kad šios tremtinės istorija šiek tiek kitokia. Vietiniai gyventojai tremtyje iš lietuvių mokėsi. Šeima, kurioje M.Rumbutienė tarnavo, ėjo valgyti į valgyklą, bet kai mama jiems paruošė valgyti, tai jie daugiau ten nėjo, nes jiems labiau patiko mamos paruoštas maistas. Jie turėjo karvę, bet kaip ir kiti to miestelio gyventojai nemokėjo tinkamai panaudoti pieno. Jie pieną tik gėrė, na dar nebent rūgpienį. Mama po to jiems padarė ir grietinės, ir varškės, ir sūrį. Tuomet visi išmoko daryti. Kartą šeimininko vaikas lakstė per kelią, tai mama jam šleptelėjo per užpakalį. Jis pradėjo verkti ir pasakė, kad pasiskųs tėvui. Kai grįžo tėvas, vaikas pasakė: „Babka menia bila“ (močiutė mane mušė). Burdenko paklausė, kaip. Jis atsakė: „Remniom i rukoi“ (diržu ir ranka). Tada tėvas vaikui liepė atnešti tą patį diržą. Mama labai išsigando, verkė dėl to, kad ją gali primušti ir išvaryti. Bet jis kelis kartus rėžė savo vaikui. Nuo to laiko vaikas pradėjo labiau gerbti mano mamą.“ (Pasakojo dukra M.Lopinienė)

 

Kaimas nyksta, bet iniciatyvos gyvuoja

Vėliau prasidėjo kolūkių metas, buvo įkurtas atskiras Ramoniūnų kolūkis, o vėliau Ramoniūnai prijungti prie Adutiškio kolūkio. 1970 m. kaime buvo 37 sodybos, gyveno 116 gyventojų. 2011 m. (gyventojų surašymo duomenimis), kaip ir dabar -3 gyventojai. Na, o seniausios iš šio kaimo kilusios gyventojos yra Aldona Lopinienė (92 m.) bei Marija Turlaitė (89 m.). Marija Turlaitė dar gieda bažnyčios chore.

Ramoniūnų kaimo bendruomenė dėkoja visiems, puoselėjantiems kaimą, atvykusiems pabūti kartu, prisidėjusiems aukomis ir nustebinusiems dalyvių gausa. Ačiū Valentinui Rumbučiui, Vladimirui Rumbučiui - kryžiaus pastatymo ir kaimo šventės iniciatoriams.

Iki kitų susitikimų.

Ramunė RUMBUTYTĖ MUCHLIA

 

 
Reklaminis skydelis