Mes turime 287 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2182
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12369
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88399
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Profesorius Tadas Ivanauskas – Lietuvos gamtos tėvas 1882 – 1970

2013 m. rugpjūčio 3 d., šeštadienis Nr.55 (1298)

„Kas myli žvėrelius ir paukščius, tas neskriaus ir žmogaus“ (Prof. Tadas Ivanauskas)

Tadas Ivanauskas Lietuvos visuomenei ir gamtininkams gerai žinomas kaip labai aktyvus, produktyvus mokslininkas, biologinio profilio mokslo įstaigų kūrėjas Lietuvoje, populiarus pedagogas, biologijos daktaras, akademikas, profesorius, Lietuvos mokslo premijos laureatas, nusipelnęs mokslo veikėjas, nuo vaikystės pamilęs gamtą ir pašventęs jai visą savo gyvenimą.

 

Tado tėvas savo pomėgius įskiepijo ir sūnui

Gimė jisai 1845 m. lapkričio 2 d. (senu stiliumi) Lebiodkoje. Sunkūs tuomet buvo laikai, ypač tuoj po 1863 m. sukilimo. Tėvas buvo atiduotas į pirmąją Vilniaus gimnaziją, kurią baigė labai gerai. Gimnazijoje tėvas susidomėjo gamtos mokslais. Jis surinko didžiulį herbarą, kuris dingo per pirmą bolševikų antplūdį į Lietuvą. Tėvas Leonardas anksti išmoko preparuoti paukščius ir žvėriukus, daryti jų iškamšas, kolekcionuoti vabzdžius. Jis dažnai darydavo ekskursijas į artimas Vilniaus apylinkes. Kai po sukilimo neteko galimybės turėti šautuvą, nes valdžia visus ginklus konfiskavo, kažkoks karininkas, žinojęs tėvo pomėgį, parūpino jam šautuvą ir priskyrė jam savo žmogų, kuris tą šautuvą nešiojo.

Vasaros metu gimnazistas Tadas Ivanauskas daug laiko skirdavo savo aistrai – rinko herbarus, preparavo vabzdžius ir paukščius, daug medžiojo; erdviame svirne įsitaisė laboratoriją.

Kartais tėvas su Tadu išsiruošdavo medžioti toliau, už Nemuno, į Slonimo apskritį, iš kur grįždavo alkani ir pavargę, bet labai patenkinti. Rytojaus dieną svirno laboratorijoje būdavo daug darbo. Dažnai namiškiai ieškodavo kažkur dingusio tėvo, jo niekus nerasdavo, o jis būdavo netoliese – svirne. Taip susikaupė Lebiodkos kolekcijos, vėliau tapusios Kauno zoologijos muziejaus užuomazga.

Tėvas visą gyvenimą domėjosi gražiais augalais, ypač dekoratyviniais medžiais, vaismedžiais, gėlėmis. Iš jo atgabentų augalų susiformavo Lebiodkos gražus parkas, didelis sodas ir medelynas. Šis tėvo pomėgis tvirtai persidavė sūnui Tadui.

 

Reikšminga karjera susipynė su kelionėmis

Baigęs gimnaziją, tėvas įstojo į Peterburgo technologijos institutą. Gavęs inžinieriaus technologo diplomą, jis išvažiavo pasidairyti po Sibirą. Sibire gyveno artimų jam žmonių. Vienas jų 1863 metų sukilimo dalyvis ir tremtinys, vėliau prasigyvenęs Sibire Juozapas Koziel - Poklevskis valdė didelius turtus, aukso kasyklą, didžiulius miškų plotus ir įmones. Pačiame Kinijos pasienyje jis turėjo spirito varyklą. Tėvas, būdamas chemikas, čia gavo pirmąją tarnybą, bet dirbo neilgai. Nematydamas galimybės toliau tobulintis, jis išvyko į Prancūziją. Pabuvęs keliose Prancūzijos įmonėse, nuodugniai susipažino su naujoviškais spirito gamybos metodais ir įsitikino, kad Rusija šiuo atžvilgiu yra labai atsilikusi.

Grįžęs iš Prancūzijos tėvas pritaikė vienoje spirito gamykloje Voronežo gubernijoje naujoves. Rezultatai buvo puikūs. Tėvas buvo pakviestas vadovauti šiai įmonei už didelį atlygį. Čia jis irgi neilgai teišbuvo, nes buvo pakviestas į valstybinę tarnybą iš pradžių Varšuvoje, o vėliau Peterburge. Būdamas Varšuvoje jis parašė stambų veikalą iš savo specialybės („Ustrojstvo vinokurennych zavodov“). Jis buvo laikomas dideliu šios srities autoritetu. Netrukus buvo perkeltas į Finansų ministeriją Peterburgan.

Vienu metu jam buvo pavesta rekonstruoti metalinių pinigų kalybą Peterburge. Šį pavedimą jisai sėkmingai atliko ir buvo garbingai apdovanotas. Tėvas labai mėgo keliauti, nes dažnai jam būdavo pavedami uždaviniai ir užsienyje, susiję su Rusijos ekonomika. Rusija dalyvaudavo pasaulinėse parodose. Rusijos parodų organizavimas buvo pavedamas tėvui. Todėl jam tekdavo aplankyti Paryžių, Turiną, Berlyną, Vieną. Visur jis turėjo pažįstamų. Iš tų kelionių tėvas grįždavo patenkintas, pilnas energijos ir minčių.

Graži draugystė siejo Leonardą Ivanauską su didžiuoju rusų mokslininku Dmitrijumi Mendelejevu. Kai D.Mendelejevas buvo pakviestas į Londono karališkąją draugiją skaityti savo garsiojo pranešimo apie periodinės cheminių elementų sistemos dėsnį, Leonardas Ivanauskas jį lydėjo į Angliją ir buvo jo vertėju (6).

 

Leonardas Ivanauskas – labai darbštus ir progresyvus žmogus

Tėvas buvo labai darbštus, tvarkingas, turėjo savo gyvenimo ritmą, - keldavosi anksti, vis tą pačią valandą, atlikdavo keletą darbų prie savo rašomojo stalo ir eidavo į tarnybą, visada pėsčias, nors Finansų ministerija buvo gana toli. Tais atvejais, kai jis atvažiuodavo į Lebiodką, pas jį visokiais reikalais apsilankydavo įvairiausi žmonės: kaimynai, dvarininkai, kaimiečiai ir artimų miestelių žydai. Jis ypač mėgo kaimiečius. Jie apžiūrinėdavo laukus, naujoviškus ūkio padargus, gyvulius, tėvo sodą. Jis dažnai juos apdovanodavo jorkšyrų veislės paršeliu, naujų veislių sėklinėmis bulvėmis, jaunais vaismedžiais iš medelyno. Vaismedžiais jis apdovanodavo artimiausias ir tolimesnes mokyklas, nes laikė jas kultūros židiniais, iš kurių gali plisti pažangi sodininkystė.

Tais pačiais sumetimais jis dovanojo Vosyliškių mokyklai vitriną su paukščių iškamšomis, kurias padaryti buvo įpareigotas sūnus Tadas. Skatindamas pažangiau ūkininkauti, jis Žemės ūkio ministerijoje Peterburge išsirūpino paramą, subsidijas, pagyrimo lapus parodų organizavimui. Šios parodėlės vykdavo Lebiodkos dvaro didelėje daržinėje, kurios turėdavo didelį pasisekimą. Tadas Ivanauskas prisimena gerai, su kokia pagarba parodos dalyviai rankose laikydavo pagyrimo lapą su auksiniais kraštais arba piniginę premiją (6).

 

Planus sužlugdė karas

Tėvas buvo išsirūpinęs atitinkamos ministerijos leidimą įkurti amatų mokyklą, nes Lietuvoje labai stigo gerų amatininkų. Tam reikalui artimoje Lebiodkos kaimynystėje buvo numatyta vieta kurti mokyklą Baniukų kaime. Buvo paskirta statybinės medžiagos, bet 1914 metais prasidėjęs karas sutrukdė įgyvendinti gražų sumanymą. Tą rudenį kaip paprastai tėvas atostogavo. Atostogoms pasibaigus į Peterburgą nebegrįžo. Viskas pasikeitė: žlugo puoselėti planai, nebebuvo tos valdžios, kurios sistemoje jis iškilo, jo užtarnautos privilegijos ir laipsniai nebeteko reikšmės, sukauptos finansinės lėšos Peterburgo bankuose buvo suvalstybintos, pensijos nebegavo (5).

 

Nors lietuviškai nemokėjo, laikė save lietuviu

Leonardas Ivanauskas laikė save lietuviu, nors lietuviškai nemokėjo. Tokių lietuvių inteligentų anais laikais buvo nemaža. Nors ir išaugęs lenkų kultūros įtakoje, Leonardas Ivanauskas nepasidavė nutautinimui, kovojo prieš lenkinimą ir savo vaikus nuteikė kovoti prieš lietuvių ir Lietuvos žeminimą (6).

Netrukus jo namuose Lebiodkoje įsikūrė vokiečių administracijos organai, patogiai įsitaisė gvardijos karininkų grupė ir tėvas nebegalėjo jaustis pilnateisiu šeimininku. Kai kurie kaimynai seniau reiškę didžiulę pagarbą su juo dabar elgėsi šaltai, beveik visai nekreipdami dėmesio. Tėvas jautėsi labai palaužtas. Mirė 1919 m ir buvo palaidotas Lebiodkoje. Jis dar anksčiau prieš mirtį netoliese įkūrė šeimos kapines dvaro ribose sausoje kalvelėje prie pušyno. Ši vieta buvo apsodinta ąžuolais, į ją nuvestas kelias. Ten vėliau buvo palaidota ir Tado motina. Bet 1940 metais atėję bolševikai ieškodami brangenybių iškasė kapus, atidarė karstus ir išmėtė tėvų palaikus (5).

 

Trys Tado broliai

Skaitytojams norime priminti ir tris Tado brolius: – lenkus Ježį ir Stanislavą Ivanovskius (Jerzy i Stanislaw Iwanowski) ir gudą Vaclavą Ivanouskį (Вацлаў Іваноўскі).

Ježis Ivanovskis (Jerzy Iwanowski, 1878–1965) įgijo inžinieriaus technologo specialybę, 1901 m. baigęs Peterburgo politechnikos instituto Mechanikos fakultetą. Tapo lenkų visuomenės veikėju ir politiku, vadinamosios Vidurio Lietuvos (1920–1922) užsienio reikalų ministru. Lenkijos Seimo III kadencijos (1930–1935) narys. Pokario metais gyveno Didžiojoje Britanijoje, ten mirė. Jo duktė Vanda (1920–1977) buvo literatūros kritikė, ištekėjo už dailininko Kamilio Sosnovskio (Kamil Sosnowski), tapo Armijos Krajovos kovotoja. J.Ivanovskis turėjo ir du sūnus: Maciejų ir Ježį; pastarasis buvo Varšuvos politechnikos universiteto studentas, žuvo per Varšuvos sukilimą.

Stanisłavas Ivanovskis (Stanisław Iwanowski) buvo advokatas Vilniuje. Vaclavas Ivanouskis (Вацлаў Іваноўскі, 1880–1943) – baltarusių tautinio atgimimo veikėjas. 1904 m. baigė Peterburgo politechnikos institutą ir įgijo inžinieriaus kvalifikaciją. Institute dėstė iki 1913 metų. 1918 m. tapo Baltarusijos liaudies respublikos švietimo ministru. Pasitraukus vokiečiams, liko Minske, bet 1919 m. gegužės mėn. bolševikų suimtas ir išvežtas į Smolenską. Paleistas grįžo į Minską, dirbo Lietuvos–Baltarusijos Tarybų Respublikos Švietimo komisariate, taip pat Liaudies švietimo pedagoginiame institute Minske.

Žlugus Litbelui, 1920 m. tapo vadinamosios Vidurio Lietuvos prekybos ministru. Nuo 1922 iki 1939 m. dėstė Varšuvos politechnikos universitete. 1939 m. pavasarį atvyko į Vilnių, dėstė Stepono Batoro universitete. 1941 m. lapkričio mėn. tapo Minsko burmistru, slapta palaikė ryšius su lenkų pogrindžiu. 1943 m. gruodžio 6 d. Minske mirtinai sovietų agento sužeistas pistoleto šūviu, mirė kitą dieną ligoninėje. Tikrų žinių, kas įvykdė teroro aktą, nėra. Palaidotas Minske.

 

Tado vaikystė

Tadas Ivanauskas gimė 1882m. gruodžio 11 d. dabartinėje Baltarusijoje, buvusios Lydos apskrities Vosyliškio valsčiuje, Varanavo rajone Lebiodkos viensėdyje, penkių vaikų šeimoje. Vaikų auklėjimu daugiausia rūpinosi motina ir teta Korbutienė. Pastaroji nuolat bendraudavo su vaikais, skiepijo jiems meilę Lietuvai. Ji buvo vaikų draugas – nebausdavo už nedidelius prasižengimus, neretai užstodavo prieš griežtą tėvą. Vaikai dažnai jai patikėdavo savo vaikiškas paslaptis. Kartą vaikai susilažino, kuris jų perkąs biauriausią daiktą. Ir paprašė tetos pabūti teisėja. Vienas perkando grambuolį, kitas – varliūkštį, trečias – slieką, o ketvirtas -  tarakoną. Teta nusprendė, kad biauriausia buvo perkąsti tarakoną, ir visi sutiko su jos nuomone. Tadas Ivanauskas studentams ne kartą pasakojo apie šį įvykį , tik nepasakė, kas nugalėjo.

Nors vaikai turėjo guvernantes ir mokytojus, mokiusius juos kalbų, bet jie augo nelepinami, dirbdavo visus ūkio darbus, bendraudavo su darbininkais ir jų vaikais. Vaikai mėgo padėti sodininkams, darydavo etiketes medelynui, pindavo krepšius derliui rinkti iš Lebiodkoje specialiai tam auginamų įvairių spalvų karklų.

Tado tėvas mėgdavo laikyti prijaukintus laukinius žvėrelius. Namuose visada gyvendavo suslikai, kiškiukai, vilkiukai, sniegenos ir kitokie žvėreliai bei paukščiai, kuriuos Tadas labai mėgo prižiūrėti. Patiko Tadui žaisti ir su vabalais, varlėmis, rūpužėmis. Jis jų nekankindavo, bet maitindavo ir globodavo. Nepaprastai mėgo žalčius, kuriuos atsigabendavo iš kitur. Žalčiai jam atrodė nepaprastai garbingi gyvūnai, nes jis žinojo, kad senovės lietuviai žalčius garbino ir net laikė juos šventais.

Išvažiuodami iš namų į mokslus, vaikai pasiimdavo tėviškės upelio vandens, kurį su dideliu malonumu taupydami gerdavo. Stengėsi kuo ilgiausiai valgyti iš kaimo atsivežtą duoną. Gal tas vanduo ir duona nebuvo skanesni už Varšuvos, bet vaikams buvo reikalingi, kaip dalelytė kažko brangaus, be ko jie negalėjo įsivaizduoti gyvenimo.

Iš mažens Tadas kalbėjo lenkiškai ir prancūziškai, lietuviškai nemokėjo. Lietuviškai šnekėti išmoko tiktai būdamas aštuntoje, paskutinėje gimnazijos klasėje.  Vaikas augo gudiškoje ir sulenkėjusioje aplinkoje, bet užtatai, buvo palankios sąlygos anksti susipažinti su namų ūkio darbais, gamtos paslaptimis, gyvūnų elgesiu, naminiais gyvuliais. Štai kaip jis smulkiai aprašo pirmąsias anatomijos pamokas. ,,Vienas svarbiausių prieškalėdinių ūkio reikalų, be abejonės, yra kiaulių skerdimas.(...)Apie tai buvo kalbama keletą savaičių prieš, vis minint druską, salietrą, pipirus, laurų lapus ir kitką. Specialistas skersti kiaules buvo senasis Stasiukas. Jis kiaules svilino ir mėsinėjo ir apskritai buvo nepamainomas žmogus. Jis ir pats tai gerai žinojo.

Skersdavo anksti rytą kur nors už trobesių, tokioje vietoje, kad vėjas svilinant nenuneštų kibirkščių į sodybą. Prašvitus jau gulėdavo ant sniego stambios kiaulės – nusvilintos ir nuskustos;(...)Paskui kiaules užrisdavo ant mažų rogučių, Stasiukas komanduodavo ir liepdavo vežti į namus, kur paguldydavo kiaulę aukštielninką ir pirmiausia išpjaudavo jai bambą. Tam reikalui jisai  aplinkui ją  įpjaudavo nedidelį keturkampį, paskui įleidęs pirštus, išraudavo ją kartu su ilga virvės pavidalo gyslele. Paėmęs šią gyslą, jis pakilnodavo ore visą tą dalyką ir sakydavo: ,,Štai dziegorėlis“, -nes iš tikrųjų tai buvo panašoka į laikrodėlį, pakabintą ant grandinėlės. Šis pavadinimas taip įstrigo mums galvosna, kad mes paskui visų gyvulių bambas taip ir vadindavome ,,dziegorėliais“. ,,Dziegorėlis“ čia pat buvo atiduodamas šunims,(...).

Po ,,dziegorėlio“ būdavo nupjaunama galva, nuleidžiama kraujas, išpjaunamos paltys, išimami viduriai ir atskiriami kumpiai. Imdamas paltis Stasiukas pridėdavo savo ranką matuodamas lašinių storumą ir pranešdavo, pavyzdžiui: ,,Per keturis pirštus“. Įdomiausias dalykas būdavo viduriai, tuo labiau kad Stasiukas, išimdamas kiekvieną jų dalį, savaip pavadindavo. Štai skilvys, ,,matai koks didelis, kaip maišas su pelais, sakydavo jis, ,,o karvės kitoks, jis ten iš keturių dalių sudarytas“. Į skilvį įeina stemplė, o iš kito galo išeina žarna, ši žarna  toliau pasidaro drūta drūta ir daugelyje vietų skersai persmaugta. Šioje žarnoje yra mėšlas( kad nepasakius kitaip, kaip Stasiukas sakė)     ir ji baigiasi po uodega. Paskui parodydavo kasą, pailgą, plokščią, tamsiai raudoną, paskui irgi tokios pat tamsios spalvos kepenis. Paskui plaučių eilė – jie šviesiai rausvos spalvos ir nuo jų eina vamzdis, sudarytas iš balsvų narelių, panašiai kaip žąsies. ,,tai yra alsuojamoji gerklė“, - tarė Stasiukas, o paskui pakilnojęs plaučius ore, pasakė, kad tai yra pati lengviausia kūno dalis.

Dar viena įdomi vidurių dalis – tai šlapimo pūslė. Kai mėsinėjo kiaulę, ši pūslė buvo visai maža, galbūt kaip didelis obuolys, ir aš netikėjau, kad iš jos galima padaryti didelį daiktą. O buvo taip. Juziukas papylė pora rieškučių pelenų, numetė ant jų pūslę ir pradėjo batu trinti ir kočioti ją pelenuose, nuo ko ji pasidarė minkšta ir palaida it skurlis. Po to jis paėmė šiaudelį pripūtė ją oro ir įvyko stebuklas – pūslė pasidarė didelė kaip arbūzas. Prieš tai buvo įdėta keletas žirnių, kad jie barškėtų ten, viduryje, pūslei išdžiuvus. Kad oras neišeitų, pūslės galas buvo perrištas siūlu ir ji užmesta ant krosnies, kad išdžiūtų. Kitą dieną pūslė buvo visai sausa ir gražiai barškėjo.

Paskui Stasiukas išėmė širdį, inkstus, perpjovė išilgai visą stuburą ir pasakė: ,,Žmogaus vidury viskas taip pat dėl to, kad žmogus, kaip ir kiaulė, viską valgo“, - ir tuo pasibaigė mano pirmoji anatomijos pamoka, turiu pridurti – sėkmingai, nes aš Stasiuko žodžių nieko nepamiršau. Tadas Ivanauskas prisimena dar kitą anatomijos profesorių, tai skerdžių Jasiuką. Jis pjaudavo avis, ir Tadas taip pat eidavo pažiūrėti, kaip jis jas mėsinėja. Tadas sužinojo, kad avies skilvys(skrandis) susideda iš keturių dalių. Vieną sykį jis parodė, kad avies kepenyse esama daugybės plokščių baltų kirmėlių. Kaimo žmonės tokį susirgimą vadindavo ,,peteliškėmis“.     Vaikystėje Tadas iš tėvo  išmoko medžioti, preparuoti, sudarinėti zoologinius ir botaninius rinkinius. Būdamas 12 metų, jau žinojo daug augalų, vabzdžių rūšių, beveik visus vietinius paukščius. 

Pradžioje Tadas mokėsi namuose, o nuo 1895 m. – Varšuvoje, gimnazijoje. Ten toliau domėjosi gamta, lankydavo universiteto zoologijos muziejų, gerai susipažino su iškamšų darymo technika, žymiais zoologais. Jų skatinamas kolekcionavo paukščius, vabzdžius. Gimnazijoje visi mokiniai buvo lenkai, tik jis vienas lietuvis, nemokantis lietuviškai kalbėti. Lenkai jį pašiepdavo, tyčiodavosi iš jo  lenkiškai baltarusiškos kalbos. Besimokant Varšuvos gimnazijoje sustiprėjo tautinio išsivadavimo ir kitos pažangios idėjos. Nepatikimi gimnazistai buvo sekami ir persekiojami. Tadas Ivanauskas taip pat buvo nepatikimas. Ypatingai įkyriai jį persekiojo gimnazijos inspektorius, nuolat iš savo dėstomo dalyko rašydamas dvejetus, o išgirdęs su draugais kalbant lenkiškai, sodino į karcerį. Tadas Ivanauskas nemokėjo veidmainiauti, todėl su inspektoriumi kartais būdavo nemandagus. Suprantama, vaikinas buvo pašalintas iš gimnazijos su ,,vilko bilietu“, be teisės stoti į bet kurią carinės Rusijos gimnaziją.

Išgelbėjo tėvo tarnybinė padėtis ir pažintys. Tadas buvo priimtas į Peterburgo dešimtąją gimnaziją, kur mokinių santykiai su mokytojais buvo geresni negu Varšuvoje.

Baigė gimnaziją 1903 m. sėkmingai. Tais pačiais metais įstojo į Peterburgo universitetą studijuoti gamtos mokslų Fizikos – matematikos fakultete. Čia išklausė bestuburių ir stuburinių gyvūnų zoologijos kursus. Daug laiko praleisdavo ,,Kunstkameroje“ – zoologijos muziejuje. Kartą atostogų metu, vaikščiodamas po girią, susitiko vyžotą žmogų su kirviu rankoje. Nepažįstamasis, priėjęs arčiau, užkalbino Tadą lietuviškai. Deja, Tadas jo nesuprato ir negalėjo atsakyti savo krašto kalba, nes jos nemokėjo. Tuo ir baigėsi judviejų susitikimas. Tačiau šis susitikimas giliai įstrigo į jaunuolio sąmonę ir buvo prisimenamas visą gyvenimą. Likęs vienas, Tadas labai susigraudino. Du lietuviai, susitikę savo krašte, negali susikalbėti gimtąja kalba. Tadui pasidarė koktu ir gėda.

 Senos pušies ir žydinčio viržyno akivaizdoje jis pasižadėjo tą patį rudenį pramokti gimtosios kalbos.  Ir taip Peterburge Tadas Ivanauskas įgyvendino savo pasiryžimą – išmoko lietuvių kalbą. Mokėsi jos pas kalbininką F. Bugailiškį, vėliau pas St. Kairį. Mokydamasis Peterburge, Tadas Ivanauskas neužmiršo savo tautiečių, kurių tuo metu Peterburge gyveno apie 20 000. Susipažino ir su savo būsimąja žmona studente Honorata Paškauskaite.

Nors Tadas nebuvo labai muzikalus ir neturėjo gero balso, bet, dar vaikystėje pamėgęs dainą, uoliai dalyvavo M. Petrausko, J. Tallat – Kelpšos ir St. Šimkaus suorganizuotame ir vadovaujamajame lietuvių chore. Profesorius A. Purėnas paskui pasakojo, kad chore Tadas Ivanauskas ne tiek padėdavo, kiek kliudydavo, bet chorvedžiai, matydami jo didžiulį norą dainuoti lietuviškas dainas, laikė jį chore, tik prašė per viešus pasirodymus dainuoti tyliau. Tadas neužsigaudavo ir toliau lankė choro repeticijas(6).

Prasidėjus revoliuciniams 1905 m. neramumams, tėvas išsiuntė Tadą studijuoti Sorbonos universiteto Gamtos – istorijos fakultete Paryžiuje. Kadangi Tadas gerai mokėjo prancūzų kalbą, guvus vaikinas greit sutvarkė visus stojimo į  Sorbonos universitetą formalumus.  Studijuodamas labiausiai domėjosi zoologijos praktikos darbais, kurie jam gerai sekėsi. Dailininko A.Žmuidzinavičiaus ir kitų kraštiečių Paryžiuje dėka įstojo į 1904 m. Paryžiuje įsteigtą lietuvių draugiją ,,Lituania“, buvo išrinktas jos sekretoriumi. Atostogas praleisdavo gilindamas žinias Bretanėje, Roskofo biologinėje stotyje ir kitur.

Čia susipažino su jūrų augalija ir gyvūnija. Nukeliavo į Angliją, aplankė parkus, Zoologijos sodą, turtingą zoologijos muziejų. Kilo idėja panašų muziejų būtinai įkurti ir Lietuvoje. 1907m. dalyvavo ekskursijoje į Pietų Prancūziją ir Ispaniją, susipažino su prof. G. Priuvo vadovaujama biologijos stotimi, įsikurusia prie Viduržiemio jūros. Per kalnus pėsčiomis ir geležinkeliu nukeliavo į Barseloną. Prancūzijoje daug dėmesio skyrė botanikai, geologijai ir pirmuonims.

Tadas Ivanauskas 1909 m. sėkmingai baigė Sorbonos universitetą. Trumpam grįžo į tėviškę ir tuoj išvyko į Peterburgą laikyti egzaminų, nes caro valdžia, kurios tvarka tada egzistavo ir Lietuvoje, nepripažino užsienio diplomų. Vėl privalėjo tapti Peterburgo universiteto studentu. 1910 m. baigė šį universitetą ir gavo gamtos mokslų 1-jo laipsnio diplomą.

Savo tėvo bute rinko lietuvių literatūros biblioteką, kuria plačiai naudojosi lietuviai studentai ir ne studentai. Tadas Ivanauskas buvo išrinktas ,,Lietuvių studentų draugijos“ pirmininku. Jis skatino draugijos narius ruošti paskaitas apie lietuvių kalbos pažinimą ir jos vystymąsi.

1910 m. aukštos kvalifikacijos specialistas Tadas Ivanauskas pradėjo ieškoti darbo. Jis labai norėjo dirbti universitete ar kitoje mokslo įstaigoje, bet tam reikėjo gauti lojalumo pažymėjimą iš caro ,,ochrankos“. Tokio pažymėjimo jis nesitikėjo gauti. Sėdėti be darbo pas tėvą nebuvo malonu. Kartą tėvas net prikišo, kad Tado mokslas, tiek daug kainavęs vis dar gyvena išlaikomas tėvo. Išgirdęs tokius priekaištus Tadas buvo labai įskaudintas ir paliko tėvą. Po tokio konflikto su tėvu, Tadas nutarė verstis vaizdinių mokslo priemonių gamyba. Taip prasidėjo Tado Ivanausko savarankiškas, subrendusio žmogaus gyvenimas.

Tais pačiais metais Peterburge įkūrė gamtos mokslų vaizdinių priemonių laboratoriją ,,Zootom“ ir jai Tadas Ivanauskas vadovavo iki 1915m. Gamino zoologijos, botanikos, anatomijos, mineralogijos preparatus. Preparatai ne kartą buvo pažymėti įvairiomis premijomis Peterburge ir kitur surengtose parodose. Tarptautinėje parodoje lyginamosios anatomijos preparatai pelnė aukso medalį. 1914 m. išsiruošė kelionėn į Šiaurę: į Murmanską ir Šiaurės Norvegiją. 1917m. Į Šiaurę keliavo antrą kart. Gaila, kad suirutės metu ir karo metu Rusijoje daugelio eksponatų niekas neišsaugojo. Teko uždaryti ir ,,Zootomą“. 1916 – 1918 m. dar dirbo ir Rusijos Žemės ūkio ministerijoje.    

Honorata Ivanauskienė (1891 - 1949). Būti kūrėjo žmona, jo gyvenimo drauge, jį suprasti - nelengva, tačiau nedingti jo šešėlyje, sukurti savitą įvairiapusę asmenybę, įsiliejančią į tautos sąmonės foną, - dar sunkiau. Tą sunkų, bet įdomų ir turiningą, veiklų ir prasmingą gyvenimo kelią praėjo Honorata Paškauskaitė - Ivanauskienė.

Honorata gimė 1891 metais Radviliškyje, geležinkelio tarnautojo šeimoje, buvo vyriausia iš trijų vaikų. Tėvui persikėlus dirbti į Peterburgą, motina įsteigė ten mažą pensionatą mokiniams, ir šeima gana pasiturinčiai vertėsi. Honorata lankė mokyklą prie Šv. Kotrynos bažnyčios Ši bažnyčia buvo Peterburgo lietuvybės centras. Nors namuose iš mažens kalbėta lenkiškai, Šv. Kotrynos bažnyčios aplinka, bendravimas ir dalyvavimas lietuviškuose susibūrimuose kėlė tautinę savimonę ir norą skirti savo jėgas tautos kultūriniam klestėjimui.

Baigusi mokyklą, Honorata studijavo gamtos-matematikos mokslus ir gavo namų mokytojos diplomą. Studijavo Peterburgo psichoneurologijos institute, dirbo ikimokyklinio auklėjimo įstaigose. Čia ir sutiko ją Tadas Ivanauskas, jaunas gamtininkas, baigęs Sorbonos universitetą, jau garsėjantis savo darbais zoologijos srityje. Iš Lebiodkos dvaro, Tado tėviškės, kurioje jaunasis gamtininkas praleisdavo daug laiko, į Peterburgą  Honoratai siuntė rožių puokštes siuntiniuose, kuriuos atidarius ant rožių dar spindėdavo rasa.

Po daugybės metų Honorata prisimindavo, kaip ją stulbindavo Tado sugebėjimas taip tobulai išsaugoti rožių gaivumą samanose. Į Peterburgą plaukė ir Tado motinos laiškai, kupini motiniškos meilės. 1913 metų sausį Honorata ir Tadas Ivanauskai Vilniuje susituokė. Nors abu dirbo Peterburge, bet savo ateitį planavo Lietuvoje. 1913 metais drauge su vyru Honorata dalyvavo Lietuvos mokslų draugijos suvažiavime Vilniuje ir viename laiške užsiminė, kad Tadas tris dienas suvažiavime kalbėjo "Apie praktikos darbus ir nurodymus, kaip gaminti gamtos kolekcijas mokyklose". Su Tadu plaukė Šventąja ir rinko kraštotyrinę medžiagą, važiavo į Bielovežo girią stebėti stumbrų, lydėjo savo vyrą ekspedicijoje į Šiaurę..

Kiniečio įvaikinimas. Honorata dirbo vaikų darželyje. Vieną dieną į jį buvo atvesti du maži kinų tautybės vaikučiai, kuriuos, atsigabenę ligi Peterburgo, kinų kareiviai nebeturėjo kur dėti. Vienas vaikų taip prisirišo prie Honoratos, jog ši, pasitarusi su motinos šeima, nutarė jį įvaikinti. Jo vardas buvo Čaj Go. Šeimoje jis greitai apsiprato, pramoko  lietuviškai, rusiškai bei lenkiškai, o Honoratos motiną vadino mama. Greitai jis pasijuto šeimos narys, nes buvo lepinamas, jame ėmė reikštis egoizmas. Jeigu kas jo atžvilgiu buvo griežtas, jis atsimokėdavo piktumu ir ilgai to neužmiršdavo. Tokį jo būdą skatino matomai ir tos žiaurios scenos, kurių buvo galima prisižiūrėti revoliucijos metu.   Taip kinų tautybės mažylis tapo Algirdu Henriku Paškausku.

 

Įsūnis – išauklėtas, išsilavinęs ir gražus

1919 m. Tado Ivanausko uošvė Paškauskienė su savo įsūniu grįžo Lietuvon. Mokykloje jis palyginti gana greitai išmoko prancūzų, vokiečių ir anglų kalbų. Baigęs gimnaziją, jis buvo pasiųstas Belgijon pasitobulinti. Belgijoje išbuvęs vienerius metus ir grįžęs baigė Kauno universitetą. Iš jo išaugo gražus vyras, puikių manierų, gerai išauklėtas. Suprantama, juo domėjosi moterys reikšdamos aiškų prielankumą. Būdamas Belgijoje jis sutiko savo tautiečių, pramoko kinų kalbos. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiams traukiantis iš Lietuvos jis išvažiavo į Vakarus, vedė lietuvaitę, bet netrukus išsiskyrė.

 

Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, ėmėsi atkuriamojo darbo

1917 metais Peterburgą sudrebino revoliucija. Lietuvoje paskelbus nepriklausomybę, Ivanauskams atsirado galimybė keltis į Vakarų Europą, kur T.Ivanausko laboratorijos preparatai buvo pripažinti, užmegzti dalykiniai santykiai su Jungtinėmis Valstijomis, kur laukė patogios sąlygos ir galimybės. H.Ivanauskienei net nekilo abejonių, jog reikia skubėti tik į Lietuvą ir visomis jėgomis įsijungti į atkuriamąjį darbą. Sugrįžo į Lietuvą, pirmiausia į senąsias Lietuvos valdas, į Tado tėviškę Lebiodką.

 

Švenčiausia pareiga – kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą

Deja, Lebiodką užėmė bolševikai. Susikrovę mantą į du vežimus, patižusiu keliu abu Ivanauskai išvyko į Musteikos kaimą vykdyti, Honoratos manymu, švenčiausios pareigos – kurti Pietryčių Lietuvoje lietuvišką mokyklą. Ratuose ryšuliai knygų, elementorių, vadovėlių, iš Peterburgo atsigabentų vaizdinių priemonių ir kitos mantos. Nors ir varganos sąlygos buvo, bet nebaugino. Mokyklą pasisekė įkurti ūkininko namo viename gale, o mokytis 1918 metų rudenį susirinko net keturiolika vaikų. Visam mokymo procesui vadovavo Honorata. Ivanauskus traukė nuo seno šiaudinių stogų pilkuma ir dzūkiškos širdies paprastumas. Vietiniai gyventojai nuo seno pažinojo neišpuikusį, nors didžiai mokytą gamtininką kaip be galo savą žmogų. Musteikiškis Jonas Miškinis užleido steigiamai mokyklai pusę savo namo. Dzūkijos pamiškių piemenėliai pirmąkart atsivertė lietuviškus elementorius. Mokyklos sienos pasipuošė žemėlapiais, įvairiais paveikslais. Mokytojui Tadui Ivanauskui neatrodė per toli ar per sunku pėsčiomis nudrožti Vilniun (apie 100 km), kai pritrūkdavo sąsiuvinių ar vadovėlių.

 

Mokiniai domėjosi gamta ir moksliniais bandymais

Štai ką savo prisiminimuose rašo Tadas Ivanauskas: „Mokiniai labai domėdavosi gyvulių ir paukščių preparavimu, nes aš vis nenustojau didinęs savo kolekcijų, o medžiagos čia buvo labai daug. Bet labiausiai vaikai domėdavosi paprasčiausiais fizikos ir chemijos eksperimentais. Mes turėjome nemaža mėgintuvėlių, kolbų, retortų, lempučių ir kitų reikmenų, o taip pat daug visokių reagentų pagaminti vandeniliui, deguoniui ir kitko. Tai būdavo įdomiausia pamoka, sukelianti didžiausią nusistebėjimą... Vaikai su didžiausiu įtempimu sekdavo, kaip mano žmona ruošiasi eksperimentui, kartkartėmis prabildami: „Janka, cik nenusgųsk!“(6).

Mikroskopą mokytojas gavo mainais iš vieno vokiečių sanitarinio dalinio. Vaikams sutūpus prie mikroskopo, jis mėgdavo vesti gamtos pažinimo pamokas, visas kitas palikdavo žmonai Honoratai. Mikroskopo pagalba nagrinėdavo lapo sandarą, chlorofilo grūdelių pasiskirstymą. Labai stebindavo vaikus lapų žiotelės. Ypač vaikus domino srutų lašelis su nesuskaitoma daugybe bakterijų ir kitų smulkių organizmų.

Jos vyras, būsimasis Lietuvos universiteto kūrėjas, organizavo mokinių ekskursijas į gamtą, rūpinosi vaizdumo priemonėmis, vykdė su mokiniais praktikos darbus, gamino gamtos kolekcijas mokykloje. Kartu tyrė miškų gyvūniją, rinko muziejinę medžiagą. Planavo ilgai gyventi gamtos prieglobstyje.

 

Mokytojams kaimiečiai atsilygindavo maistu ir etnografinėmis senienomis

Mokytojams atlyginimų niekas nemokėjo. Abiems mokytojams už jų triūsą širdingai mokėjo patys kaimo žmonės. Motinos, atėjusios pasišnekėti dėl savo vaikų, atnešdavo gražiai suslėgtą sūrį, kiaušinių ar lašinių bryzelį. Vienas kitas kaimynų sumedžiodavo žeberklu lydeką ir atsiųsdavo ją maišelyje į mokyklą. Sorbonos universiteto auklėtinis Tadas Ivanauskas maloniai priimdavo iš sodžiaus moterėlių sugrubusių nuo darbo rankų ąsotį saldžios klevų sulos, grybų krepšelį. Ivanauskai Musteikoje kaupė ne tiktai įvairias gamtines kolekcijas, bet ir etnografines senienas. Todėl neretai už vaiko mokymą dažnas atsidėkodavo kultuvėmis, samčiais, ornamentuotomis verpstėmis ar kokiu gražiu daiktu iš kraičio skrynios. Tadas Ivanauskas kartu su žmona Musteikoje surežisavo ne vieną vaidinimą.

 

Uolūs pagalbininkai – basakojai piemenukai

Uolūs savo gamtos mokytojo pagalbininkai buvo tie patys basakojai piemenukai, po pamokų iškrikę po miškus paskui žalmargių uodegas. Dažni tuose kraštuose buvo plėšrieji paukščiai, visada itin dominę ir žavėję gamtininką. Mažieji padėjėjai rinko žinias, kur peri suopiai, ereliai rėksniai ar susuko lizdą gyvatėdis. Dažnai, pargindami galvijus, parnešdavo dėžutes maisto savo mokytojo augintiniui – ereliui rėksniui. Kaip džiaugdavosi Musteikos mokytojai, kai mokiniai subėgdavo rytą, nešini pūkuotais šilagėlių kupstais prašydami mylimo ir daug žinančio mokytojo patarimo, ką daryti, kad jų gėlės išsiskleistų pirmiesiems.

Ištisomis dienomis Tadas Ivanauskas su šautuvu ant peties braidė po pelkes, po samanynus. Jis labai aukštai vertino miškaraisčio vyžotus draugus, gamtos išminčius vietos gyventojus, jų patyrimą ir mokėjimą elgtis gamtos prieglobstyje.

 

Mokykla gyvavo tik vieną žiemą

„Taip ir slinko mūsų turiningos dienos, ir aš jas laikau gražiausiomis savo gyvenimo dienomis“, – rašo savo atsiminimuose Tadas Ivanauskas(6). Dėka mokytojų Ivanauskų didžiulio pasišventimo ir nepaprasto noro šviesti kaimo piemenėlius, Musteikos mokyklėlė tapo mažu žiburėliu girių krašte. To meto revoliucinės vyriausybės vadovas V.Mickevičius – Kapsukas skyrė 10 tūkstančių rublių naujos mokyklos statybai.

Giminaitė Honoratai į Musteiką rašė: „Turėtum turėti didelį moralinį pasitenkinimą, nes esi tarp artimų tau žmonių ir linkiu Tau pasiekti geriausių savo darbo rezultatų ir artimiausioje ateityje įkurti pavyzdinę mokyklą jau ne keturiolikai vaikų, o keliems kaimams su keletu klasių ir keletu mokytojų“.

Deja, lietuviškai mokyklai Musteikoje buvo lemta gyvuoti vos vieną žiemą. Balandžio mėnesį lenkams užėmus Musteiką, T.Ivanauskas buvo persekiojamas, todėl teko taip gražiai pradėtą darbą nutraukti, mokinius palikti ir kuo greičiau trauktis gilyn į Lietuvą.

 

Lenkų okupantai sudarkė ir nusiaubė mokyklą, tačiau mokytojams pavyko pabėgti

1919 m. balandžio 24 d. Musteikos mokyklą apsupo raitelių dalinys. Iškratę visą namą, nusiaubė mokytojų Ivanauskų klasę. Sunaikino knygas, vaizdines priemones, sudarkė ir išmėtė brangius Gudų girios rinkinius. Ieškojo „Litvinų“ mokytojų, bet, laimei, jų tuo metu nebuvo namie. Tadas Ivanauskas buvo išvykęs į Marcinkonis. Įsibrovėliai paėmė jo medžioklinį šautuvą, laikrodėlį, pinigus. Kadangi Tado Ivanausko nerado, buvo suimtas Miškinių sūnus Jonas, kaip įkaitas iki to laiko, kol pasirodys Tadas. O laikas buvo duotas iki dešimtos valandos vakaro.

Apie įvykį Tadui pranešė Marcinkonyse iš Musteikos pasiųstas žmogus. Jis ketino pasiduoti lenkams, kad išlaisvintų suimtąjį jaunąjį Miškinį. Tą patį vakarą, kai ruošėsi Tadas vykti pas lenkus, vienas pažįstamas Marcinkonyse pranešė, kad Miškinis iš arešto pabėgo, ir kad Tadui nėra reikalo lenkams rodytis.

Nakčia peršliaužęs geležinkelį, slapstydamasis nuo pilsudskininkų, Tadas Ivanauskas pasiekė Musteiką, kad netrukus su ja išsiskirtų. Pasijuto benamis, nes ir tėviškė, ir Vilnius taip pat lenkų buvo okupuoti (5).

Būdamas Musteikoje, Tadas Ivanauskas surinko nemaža vertingų daiktų būsimam Kauno zoologijos muziejui. Labai šiltai Honorata ir Tadas Ivanauskai prisiminė geriausius savo padėjėjus mokinius, kurie mokėjo aptikti slapčiausius miško reiškinius ir parodyti jiems.

 

„Kokia ateitis laukia? Bolševikų šmėkla?..“

Honorata persikėlė į Vilnių ir dėstė Mykolo Biržiškos vadovaujamoje Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o vyrui į Kauną, kuris jau buvo įkūręs ten Gamtos tyrimo stotį ir steigė aukštąją mokyklą, rašė: „Kas vakarą pas mane užgriūna po dešimt žmonių arbatai. Pasitarimai, reikalai. Lenkų dalykai kuo blogiausi, bet jie užmerkia akis. Geria ir ulioja (...), kokia ateitis laukia? Bolševikų šmėkla?..“. Vėliau, išgyvenusi visas tuo laikotarpiu Vilniui grėsusias negandas ir jį užėmus lenkams, H.Ivanauskienė atvyko į Kauną, tapusį Lietuvos sostine. Čia dirbo Spaudos biure, vėliau Eltoje, taip pat Užsienio reikalų ministerijoje Informacijos departamento reikalų vedėja, rūpinosi per karą išsisklaidžiusių po įvairius kraštus lietuvių grįžimu į Lietuvą

 

Įkūrė Gamtos tyrimo stotį

Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo gamtos mokslo įstaigų. 1919 m. Tadas Ivanauskas įkūrė Gamtos tyrimo stotį, buvo šios stoties direktorius. Turėdamas aibę reikalų ėmėsi dar vieno sunkaus darbo – įkūrė pirmąjį zoologijos muziejų ir atidavė jam iš tėviškės Lebiodkos su vargu atgabentus eksponatus. Tie eksponatai buvo paties Tado Ivanausko surinkti arba dar jo tėvo pagaminti daugiau kaip prieš 100 metų.

Kilo mintis įkurti Šaulių sąjungą. Tą idėją pirmieji iškėlė broliai Matas ir Petras Šalčiai, kviesdamiesi vadovu Vladą Putvinskį. Jo bute rinkdavosi pirmieji kuriamos Šaulių sąjungos nariai. Dalyvavo ir trys moterys: Honorata Ivanauskienė, Emilija Putvinskienė ir Ona Putvytė.

 

„Kas savo rankomis sodins tėvynėje mišką, tas nenaikins jo paskui grobuoniškai“

Dar tebevykstant kovoms dėl nepriklausomybės, entuziastams šauliams atrodė, jog vienas iš neatidėliotinų visuomeninių uždavinių buvo Lietuvos gamtos, kaip didžiausio turto, išsaugojimas, jos žaizdų gydymas po karo metų. 1921 metų rudenį H.Ivanauskienė organizavo Kaune pirmąją medžių sodinimo šventę. Joje dalyvavo ir Juozas Tumas-Vaižgantas, tuometinis prezidentas Aleksandras Stulginskis.

H.Ivanauskienė rašė: „Greta medelio ūgio, auga ir bręsta jį pasodinusiojo sąmonė (...). Kas žino, kuriam iš jaunosios kartos lemta bus ilgainiui stoti mūsų valstybės priekyje, tvarkyti krašto ūkį, daryti reformas? Ir kas bus, jei į jų sielas mes dar neįdėsime savo krašto meilės grūdą, jei jie į gamtą težiūrės išnaudotojo, o ne globėjo akimis?“. 1925 metais kreipėsi į Lietuvos mokytojus: „Tad sukruskime! Kas savo rankomis sodins tėvynėje mišką, tas nenaikins jo paskui grobuoniškai“.

 

H.Ivanauskienei rūpėjo jaunosios kartos ugdymas

H.Ivanauskienei rūpėjo jaunosios kartos ugdymas, jaudino priemiesčių neturtingų šeimų vaikai. Dar 1921 metais, būdama Eltos korespondentė, vyko į Čekoslovakiją susipažinti su prezidento Masaryko įkurtos Sakalų organizacijos veikla ir Čekoslovakijoje veikusios vaikų vasaros aikštelėmis. Vyko į Italiją su tikslu - susipažinti su Marijos Montessori vaikų auklėjimo sistema. Grįžusi į Lietuvą, propagavo M.Montessori idėjas.

H.Ivanauskienė suorganizavo pedagogėms kursus ir įkūrė keturias vaikų vasaros aikšteles Žaliakalnyje, Aleksote, Šančiuose ir Vilijampolėje. Tai buvo pirmas bandymas Lietuvoje organizuoti vaikams kultūringą vasaros poilsį. Savitarna, rankdarbiai, dailės darbai, meilės gamtai, gėriui, artimui ugdymas – aikštelių darbo gairės. Kiek džiaugsmo teikė vaikai, kurie, net nemokantys lietuviškai kalbėti (toks buvo pirmųjų nepriklausomybės metų Kaunas), rudenį jau puikiai dainuodavo lietuviškas daineles.

 

„Reikėtų šuoliais skristi, o tenka skruzdės žingsneliu kiūtinti...“

1928 metais H.Ivanauskienė buvo apdovanota Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečio jubiliejiniu medaliu. 1930 metais įkūrus Šaulių sąjungoje Centrinę šaulių moterų organizacinę komisiją, tapo jos pirmininke. H.Ivanauskienė vyko į Suomiją užmegzti ryšių su šaulėmis, dalyvavo įkuriant Vlado Putvinskio tautos kultūros fondą ir tapo šio fondo tarybos nare. Fondo tikslas – prisidėti prie mokyklų darbo gerinimo, liaudies meno ugdymo, skirti besimokančiam jaunimui stipendijas, leisti knygas, steigti knygynus ir bibliotekas, prieinamas visiems, kad būtų „nešama šviesa į mūsų liaudį“.

Giminaitei į Ameriką Honorata rašė: „Toj mūsų Lietuvėlėj taip sunku stumti į priekį mašiną. Reikėtų, rodos, šuoliais skristi į šviesią ateitį, o tenka tik skruzdėlės žingsneliu kiūtinti ir nešti atsakomybę už visą tautą“.

 

Viena pirmųjų lėlininkių

4-ajame dešimtmetyje H.Ivanauskienė tapo viena iš pirmųjų lėlininkių Lietuvoje. Už savo stilizuotais tautiniais kostiumais aprengtas lėles 1935 metais Šaulių sąjungos organizuotame konkurse laimėjo pirmąją vietą. Žinoma, ji nepamiršo ir plunksnos. Straipsnius rašė į „Trimitą“, „Fiziškąjį auklėjimą“, „Žiburėlį“.

1937 metais Honorata Ivanauskienė išsiruošė į didelę kelionę - pažiūrėti Amerikos ir jos laimėjimų. Domėjosi vaikų auklėjimo problemomis, pragmatine auklėjimo kryptimi, vaikų veiklos ugdymu.

 

Iš savo krašto nesitraukė

1944-aisiais prieš akis atsivėrė sunki nežinia. Gal pasirinkti savanoriško tremtinio dalią ir traukti su visais į Vakarus? Susidėjo daiktus, beliko tik sėsti į automobilį ir išvažiuoti. Honorata nusprendė: „Ne, iš Obelynės, iš savo krašto aš nesitrauksiu. Pasiliksiu su mūsų žmonėmis pasitikti visos tautos likimo“.

Taip buvo nulemta ir jos vyro profesoriaus Tado Ivanausko ateitis. Obelynė tapo svarbi ne tik Ivanauskams, bet ir priebėga besislapstantiems nuo persekiojimų ir vežimų, o netrukus ir grįžtantiems iš Sibiro. Honorata dienoraštyje guodėsi: „Veža. Veža. Kas skelbia laiką žmonijos buityje? Vaikų linksmas klykavimas. Kas skelbia laimę žmonijos buityj? Žydinčių krūmų kekės, konvalijų balti varpeliai, strazdų, lakštučių nerūpestinga šneka. Veža. Veža šeimas. Lyja. Plėšia širdį. Ašaros“. Honoratos širdisneišlaiko. 1949 m. kovo 21 d. išeina iš šio pasaulio, ištikta infarkto.

 

Moksliniai Tado Ivanausko tyrinėjimai

„Nuo mažų dienų domėjausi supančia mane gyvąja gamta, gražiomis gėlėmis, drugiais, vabalais, paukščiais ir žvėrimis, ir šis pamėgimas neišnyko mano sąmonėje iki senatvės“, - rašė Tadas Ivanauskas straipsnyje, skirtame jaunajai gamtininkų kartai.

Dendrologija.Tadas Ivanauskas nuo vaikystės pripratęs gyventi gražioje gamtos aplinkoje, anksti pradėjo domėtis augalais ir savarankiškai tapo labai geru miško, dekoratyvinių medžių bei krūmu žinovu. Jis visiems skiepijo meilę medeliui, suvokdamas, kad visuomenė mažai skiria dėmesio aplinkai ir neįvertina jos poveikio žmogui. Štai kodėl taip stengėsi įtraukti visus, ypač jaunimą į medelių sodinimo darbą. Dar 1923 m. suorganizavo komitetą medžių šventei ruošti. Šiam komitetui pats ir vadovavo.

Tadas Ivanauskas ieškojo savito mūsų kraštui želdinių derinio ir pykdavo, jei rasdavo nevietoje standartiškai išdėstytus krūmus bei medžius. Mokslininko dendrologines žinias atspindi labai vertingas, gausus medžių ir krūmų rinkinys Obelynėje. Ypatingai daug svetimžemių medžių bei krūmų į Obelynę atvežta pokario metais. Augalai keliavo į Obelynę iš įvairių kraštų. Laiškai su sėklomis Obelynę pasiekdavo iš tolimiausių pasaulio kampelių. Obelynėje auga apie pustrečio šimto rūšių ir formų medžių.

Daugelyje žinomų Respublikos parkų galime rasti tik apie šimtą rūšių medžių ir krūmų. Greta Obelynės želdinių Tadas Ivanauskas kartu su studentais ir mokiniais apsodino eglėmis, klevais ir ąžuolais daugumą kairiosios Nemuno pusės griovių krantų, viršūnių bei šlaitų, beveik nuo pat Kauno iki Obelynės. Dalis tų želdinių dabar turi apie 60 – 80 metų, ir byloja jaunajai kartai apie tomis vietomis praėjusį darbštų kilnios širdies žmogų.

Pomologija. Sodininkystė. Daržininkystė.Nuo pat jaunystės dienų Tadą Ivanauską traukė augalija ir sodai. Jo kaip pomologo, sodininko ir daržininko veikla praktiškai prasidėjo 1921 metais, kai jis pradėjo kurti Obelynę. Svarbiausias jo siekimas buvo sodas. Kaip jis pats rašo: „Šį pamėgimą aš turbūt paveldėjau iš savo tėvo, kuriam Lebiodkos sodas buvo jo nuolatinis rūpesčių ir naujų sumanymų šaltinis. Pirmiausia panorau turėti Obelynėje tas vaismedžių veisles, prie kurių pripratau savo tėviškėje, kurios man nuo mažų dienų buvo pažįstamos, tad pirma proga apsilankęs Lebiodkoje, prisiskyniau visą glėbį įskiepių ir atvežiau juos į savo kuriamą sodą“. Iš aplanko „Sąrašas Obelynės sode augančių vaismedžių“ matyti, kad 1944 m. gruodžio 31 d. Obelynėje buvo auginama 311 obelų, 114 kriaušių, 70 slyvų, 26 vyšnios, 10 trešnių, vienas graikinis riešutas ir vienas svarainis. Remiantis archyvine medžiaga buvo nustatyta, kad Obelynėje vienu ar kitu metu buvo auginama daugiau kaip 100 veislių obelų, 50 veislių kriaušių, 30 veislių slyvų, 10 veislių vyšnių ir trešnių, 20 veislių braškių ir po keletą veislių žemuogių, serbentų, agrastų, aviečių (6).

 

Pirmininkavo ir skaitė pranešimą pirmajame Lietuvos pomologų suvažiavime

1927 m. buvo išspausdintas pirmasis Tado Ivanausko straipsnis sodininkystės ir pomologijos klausimais. „Kokius vaismedžius sodinti?“. Tadas Ivanauskas pats kūrė vaisinių ir uoginių kultūrų veisles – vykdė jų selekciją. 1929 metų kovo 7 – 8 dienomis Kaune įvyko pirmasis Lietuvos pomologų suvažiavimas. Jam pirmininkavo ir pagrindinį pranešimą apie tinkamiausias Lietuvai vaisių medžių veisles padarė profesorius Tadas Ivanauskas.

 

Negailėdavo ir retųjų augalų sėklų

Tado Ivanausko nuopelnai respublikos daržininkystei yra nemenki. Jo kaip daržininko veikla prasidėjo Obelynėje. Plačių asmeninių pažinčių dėka jis sugebėdavo gauti iš užsienio vertingiausių veislių sėklų, kai tuo metu kitiems tai padaryti buvo beveik neįmanoma. Gavęs netgi žiupsnelį retų sėklų, mielai jomis pasidalydavo su kitais. Savo straipsniuose spaudai Tadas Ivanauskas rašydavo: „Norintiems šių sėklų po truputį galiu duoti nemokamai“. Ir plaukdavo laiškai su prašymais. Pagrindinis Tado Ivanausko kaip daržininko rūpestis buvo praplėsti daržovių asortimentą.

Pomologijos, sodininkystės ir daržininkystės klausimais Tadas Ivanauskas pradėjo rašyti periodinėje spaudoje (1927), o užbaigė puikiu populiariai ir išsamiai parašytu „Vadovu jaunajam sodininkui – daržininkui“ (1969).

 

Faunos tyrinėjimai

Savo veiklos pradžioje Tadas Ivanauskas pirmiausia siekė inventorizuoti fauną. Pirmieji faunos tyrimų rezultatai apibendrinti 1922 metais žurnale „Kosmos“. Šiame žurnale yra paminėti pirmieji Lietuvos varliagyvių, roplių, paukščių ir žinduolių faunos sąrašai. Tuose sąrašuose yra pateiktos pastabos apie rūšis, kurios aptinkamos paprastai, kurios saugotinos. Visoms rūšims greta lotyniškų duoti ir lietuviški pavadinimai. Tadas Ivanauskas reiškė didelį susirūpinimą nykstančiomis rūšimis, aiškino jų nykimo priežastis. Didelį dėmesį skyrė Lietuvos žinduolių faunai, ypač medžiojamiems žvėrims. Ypač daug apie žinduolis Tadas Ivanauskas rašė 1920 – 1930 metais. Stebina tai, kad jis skelbiamų gyvūnų sąrašą sudarinėjo pats su vienu pagalbininku.

Duomenis apie nykstančias žinduolių rūšis Tadas Ivanauskas rinko ir vėliau. Periodinėje spaudoje yra nemažai jo straipsnių apie didžiausią Lietuvos žinduolį – stumbrą. Juose smulkiai nušviečiama stumbrų išnykimo istorija ir priežastys, įvairių šalių pastangos šią rūšį išgelbėti.

Po pirmojo pasaulinio karo buvo iškilęs realus briedžių išnykimo pavojus. Nuolatinis vietinių gyventojų brakonieriavimas sudarė pavojų, kad briedžiai bus išnaikinti. Jis ragino visuomenę saugoti briedžius. „Tai gyvas paminklas iš mūsų žilos praeities ir dėl to turime briedį užlaikyti, jeigu tik mylime savo kraštą, savo senovę, jei norime turėti teisę vadinti save kultūringa tauta“ (6).

Briedžių apsauga buvo susirūpinusios kai kurios Europos šalys. Vokietijos iniciatyva prie Tarptautinės medžiotojų tarybos buvo įsteigta speciali „Briedžio komisija“, kurios pirmasis posėdis vyko Berlyne 1932 m. gegužės 21-22 dienomis. Šiame posėdyje dalyvavo Tadas Ivanauskas ir padarė pranešimą apie Lietuvos briedžių ragų formas.

Pavarčius tarpukario Lietuvos periodinius leidinius, randame gana daug Tado Ivanausko straipsnių apie visos Lietuvos žinduolių rūšis. Straipsnių pagrindinė paskirtis - populiarinti zoologijos žinias, paaiškinti atskirų gyvūnų rūšių svarbą gamtoje ir žmogaus gyvenime, skiepyti mintį, kad laukiniai gyvūnai yra ne mažesnė vertybė, kaip bekonai ir sviestas, informuoti visuomenę apie gyvūnų paplitimą ir gyvenimo būdą.

Straipsniuose buvo pateikiami ir praktiški patarimai, kaip pagausinti vieną ar kitą gyvūnų rūšį, kovoti su kenkėjais. Ypatingo dėmesio verta paskutinė Tado Ivanausko knyga apie žinduolius „Pasaulio žvėrys“, pasirodžiusi 1968 ir pakartotinai išleista 1973 metais, jau autoriui mirus. Specialistų nuomone, ši knyga prilygsta geriausiems pasaulinio masto panašaus pobūdžio leidiniams. Autorius įtikinamai parodo, kad beveik visų laukinių gyvūnų likimas priklauso nuo žmogaus.

 

Ichtiologija ir hidrobiologija

1934 m. buvo išspausdintas Tado Ivanausko darbas „Lietuvos jūros pakraščio, neįskaitant Kuršmarių, žuvų sąrašas“. Jame autorius pažymi, kad žuvų fauna Baltijos rytinėje dalyje labai skurdi, nes dėl mažo druskingumo dauguma jūros žuvų čia negali gyventi, o gyvenančios yra kur kas mažesnio dydžio, negu tos pačios rūšies atstovai Šiaurės jūroje ar net Baltijos vakarinėje dalyje. Autorius savo straipsnyje surašė 38 žuvų rūšis, kurias jam pačiam teko rasti ar bent matyti, taip pat minimas literatūroje.

Tado Ivanausko straipsnyje pateikiama trumpa biologinė ir verslovinė kiekvienos žuvų rūšies charakteristika, mūsų pajūrio žvejų laimikiai 1927 – 1933 metais. Tado Ivanausko iniciatyva ir jam vadovaujant, 1949 metų pradžioje Biologijos institutas pradėjo kompleksiškai tyrinėti Kuršių marias. Šių tyrinėjimų rezultatai apibendrinti monografijoje „Kuršių marios“ (Vilnius, 1959). Jos autoriams 1960 m. buvo suteikta Respublikinė valstybinė premija.

Tadas Ivanauskas paskelbė nemaža straipsnių apie atskiras žuvų rūšis įvairiuose iki karo ir pokario metų leidiniuose. Jis vykusiai parinko ir labai vertino Ventės ragą kaip tinkamiausią vietą ornitologiniams ir hidrobiologiniams tyrimams organizuoti ir vykdyti. Jo pastangomis buvo pradėta tyrinėti mikroskopinė vandenų fauna – planktonas bei kiti organizmai. Profesorius labai nerimaudamas per spaudą skelbė, kad „net didelių vandenynų gelmės, panaudojant naujausias žūklės priemones, tapo taip nualintos, jog kai kurios žuvingiausios vietos nebeduoda pelno žvejams“.

Todėl „žmogaus pareiga parodyti gyviems padarams ne tik savo jėgą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, nenusipelno kultūringo žmogaus vardo“.

Tadas Ivanauskas vadovavo 1926 m. metų Sartų ežero ekspedicijai. Tai pirmasis mūsų krašto ežerų kompleksinio tyrinėjimo darbas, kuriame pateikiamas planktoninių organizmų, taip pat apyežerio faunos ir floros atstovų sąrašas. Hidrobiologai didžiai vertino Tado Ivanausko darbus bei idėjas mūsų krašto vandenų ir jų lobių tyrinėjimo srityje.

 

Obelynės rūpesčiai ir džiaugsmai

Šiandien ne vienas žinome šalia Kauno esančią sodybą su dendroparku – Obelynę. Ją Ivanauskai įsigijo 1923 metais. Per Obelynę, kuri buvo plynas, apleistas dvaro užkampis, pasireiškė Honoratos užmojai – puoselėti ir puošti gimtąją šalį. Obelynėje nuo pirmųjų dienų užvirė ypatingas gyvenimas: buvo sodinamas didelis sodas, kuriamas medelynas, tiesiamos alėjos jų Obelynėje buvo net 12: rožių, bijūnų, akacijų, lazdynų, eglių. Obelynė palengva tapo kultūros židiniu su retais augalais, gausia biblioteka, giminės archyvu, fotonuotraukų kolekcija. Čia visuomet rinkdavosi žmonės: šeimynykščiai, besidarbuojantys ūkyje, artimi ir tolimesni giminaičiai, profesoriaus bendradarbiai, pažįstami, bendraminčiai. Visus čia traukdavo jauki aplinka. Visi čia ko nors pasisemdavo, pasimokydavo, įgaudavo vilties, nes Honorata šventai tikėjo, jog ateitis priklauso tiems, kurie ją nori kurti. 1940-aisiais Honorata gilinosi į filosofiją, rašė apmąstymus, juos pavadinusi „Beribė būtis“.Obelynė buvo vieta, kur jis suburdavo savo krašto lietuvius. Vienas toks susibūrimas buvo spalio mėn. (priešpaskutiniais metais prieš jo mirtį). Jame dalyvavo apie 30 žmonių, beveik išimtinai jaunimas. Prie vaišių stalo kilo kalba apie šventes, kam kokia patinka. „O man smagiausia metų šventė — tai Velykos“, - pareiškė jis.

 

„Pas mus papročiai geri...“

Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sirginėjo. Pasitaikė taip, kad Kalėdas jis turėjo praleisti ligoninėje (Kauno didž. poliklinikose). Kūčių dieną jis liepė pas save kambary (jis gulėjo atskirai vienas) pastatyti eglutę ir pareiškė: „Nors religijos atžvilgiu esu liberalas, bet aš noriu rusams parodyti, kad pas mus papročiai geri“. Jo noras buvo išpildytas. Namuose jis visada valgydavo Kūčių vakarienę.

Profesorius norėjo, kad jų šeimos nuolatinė gyvenamoji vieta būtų ne Kaune, bet Obelynėje. H.Ivanauskienė ne visiškai tam pritarė. Obelynė tuo metu buvo aštuoni kilometrai nuo Kauno. Ją galima buvo pasiekti tik pėsčiomis. Vieną rudens naktį, žliaugiant lietui, profesorius grįžo į Obelynę tiek peršlapęs, jog nebuvo sauso marškinių siūlo. Taip profesorius buvo įtikintas, jog žiemą vis dėlto geriau gyventi Kaune, arčiau universiteto.

Kūrimosi laikotarpiu Obelynė buvo lyg pavyzdys aplinkiniams naujakuriams, kaip užveisti sodą, kokias veisles auginti, kaip jas prižiūrėti. Todėl aplinkiniai valstiečiai dažnai kreipdavosi į profesorių ūkinių patarimų. Jų soduose ir šiandien galima rasti retesnių veislių iš Tado Ivanausko medelyno.

 

Gyvenimas pagal griežtai nustatytą tvarką

Gyvenimas Obelynėje nuo pat pirmųjų jos kūrimo dienų vyko pagal griežtai nustatytą tvarką. Pats profesorius keldavosi labai anksti ir eidavo į sodą ir dirbdavo visus be išimties reikiamus darbus. Jis pats kasdavo medeliams duobes, tręšdavo, akiuodavo, skiepydavo, naikindavo piktžoles. Aštuntą valandą buvo pusryčiaujama. Šeimininkėms rimtas darbas buvo virtuvėje, nes pietūs turėjo būti ne vėliau kaip pirmą valandą. Pats būdamas geras patiekalų žinovas, maistui ir jo paruošimui teikė didelę reikšmę. Profesorius ypač vertino daržovių patiekalus. Po to pavakariai su arbata ar vaisiais ir vakarienė ne vėliau kaip aštuntą valandą. Po vakarienės paprastai jau jokio darbo didesnio nedirbdavo. Dažniausiai profesorius eidavo pasivaikščioti su žmona Honorata arba kaip jis ją vadindavo Onorin sustodami, pasigrožėdami tuo, kas padaryta, aptardami visus artimiausius darbus ir planus.

1925 metais po valgomojo kambario langu buvo iškastas tvenkinėlis. Po pietų profesorius su Honorata mėgdavo pasėdėti ir pasigrožėti už lango beplaukiojančiomis antimis. Jis žavėdavosi gražiais vandeniniais augalais ir paviršiuje lakstančiais greitakojais vabalais. Didelė Obelynės įdomybė buvo jų ūkinis kiemas. Aplinkui jį buvo daug didesnių ir mažesnių narvų su įvairiais gyvūnais, paukščiais ir kitais žvėreliais.

 

Į Obelynę plūste plūsdavo svečiai

Honorata buvo didelis Tado draugas, supratęs jo tikslus bei siekius, savo įdomia, gan įvairiapuse asmenybe puošusi visą Obelynės gyvenimą. Honorata buvo Obelynės gėlynų ir alėjų iniciatorė. Ji alėjas planavo taip, kad kiekviena jų atskleistų Obelynę dar iš vienos, naujesnės, nematytos pusės. Svečiai Obelynę labai mėgo. Lankymo diena dažniausiai būdavo sekmadienis. Ryte iš Kauno plaukdavo Nemunu žemyn garlaivis, kuris Lampėdžiuose išlaipindavo Obelynės svečius. Paskui persikeldavo valtele per Nemuną, užlipus į aukštą kalną svečių laukdavo egzotiškų medžių pavėsis, įdomūs pokalbiai, pasivaikščiojimai alėjomis, grožėjimasis pražydusiais augalais. Vasarą pietų stalas buvo puošiamas rožėmis, kurias parinkdavo ir nuskindavo pats profesorius. Po pietų ar verandoje, ar po tujomis prie tvenkinio, ar svetainėje būdavo geriama kava. Kas sugebėdavo, sėsdavo prie fortepijono skambinti. Profesorius su svečiais visą laiką nebūdavo. Pabuvęs pusvalandį, vis dingdavo. Tačiau laikas nuo laiko vis grįždavo prie svečių ir vis su kokiu nors siurprizu. Profesorius labai mėgdavo rožes. Iš Obelynės nė vienas svečias neišeidavo neapdovanotas rožėmis ar kitomis gėlėmis. Net tapo tradicija – iš Obelynės išeiti su gėlių puokšte. Honorata dažnai nustebindavo svečius savo išradingumu. Vieną sykį lempą papuošė jos pačios padarytu gaubtu, o ant jo skrendančios gervės. „Čia – siurprizas Tadui“, - pasakė ji. (Pedagogės Danutės Vailionytės pasakojimas).

 

Kailinių žvėrelių ferma, ornitologinė stotis, zoologijos sodas, rezervatas, universitetas...

1929 m. Tadas Ivanauskas organizavo pirmąją Kailinių žvėrelių augintojų akcinę bendrovę ir įkūrė kailinių žvėrelių fermą netoli Kauno. Tais pačiais metais Lietuvos pamaryje - Ventės Rage įsteigė ornitologinę stotį. Nuo tada reguliariai stebima paukščių migracija. 1937 m. jo rūpesčiu Žuvinto ežerui su apyežere suteikiamas rezervato statusas, o 1938 m. jo iniciatyva įsteigtas Kauno zoologijos sodas.

Tado Ivanausko geras vardas suteikė jam galimybę būti labai aktyviam kuriant Lietuvos aukštuosius kursus 1920 m. Tai buvo lietuviškojo aukštojo mokslo užuomazga. Jis buvo vienas lektorių bei Gamtos skyriaus vedėjas. 1922 m. vasario 16 d. pradėjo veikti Lietuvos universitetas, išaugęs iš minėtų Aukštųjų kursų. Tais pačiais metais Lietuvos universitetas Tadui Ivanauskui suteikė profesoriaus vardą.

1922 m. jis įkūrė Zoologijos katedrą ir jai vadovavo. Dėstė zoologiją, vėliau ornitologiją, entomologiją, mamologiją, vadovavo praktikos darbams ir seminarams. Savo gabesnius pagalbininkus siuntė tobulintis į kitus Europos miestus. Plataus profilio mokslininko – biologo pagrindinė mokslinių tyrimų sritis buvo ornitologija. Sistemingai tyrinėdamas Lietuvos paukščius, paskelbė nemažai tos srities darbų. Be daugelio dešimčių straipsnių, pirmiausia minėtini „Lietuvos paukščiai“ – trys tomai. Šis tritomis buvo išleistas du kartus (Ivanauskas, 1938 – 1955; 1957 – 1964) ir buvo įvertintas Respublikos mokslo premija – aukščiausiu mokslo apdovanojimu Lietuvoje. Minėtas darbas yra svarbus dar ir tuo, jog Tadas Ivanauskas daugeliui pasaulio paukščių davė lietuviškus vardus. Iki šio veikalo labai daug paukščių neturėjo savo pavadinimų gimtąja kalba. Mokomajame bei leidybiniame darbe tai buvo dažnai sunkiai nugalima kliūtis. Štai kodėl ši knyga tapo svarbi leidėjams, vertėjams, žodynų ir enciklopedijų kūrėjams (6).

 

Šimtai mokinių, mokslinių darbų ir knygų

Tadas Ivanauskas rašė, kad „tik giliai moksliškas, o ne ūkiškai savanaudiškas gamtos pertvarkymas atneš naudą žmonijai“. Jis paskelbė daugiau kaip 600 mokslinių ir populiariųjų darbų. Iš jų daugiau kaip 30 monografijų, vadovėlių, brošiūrų. Svarbesnės knygos yra: „Vadovėlis vabzdžiams rinkti“ (1924), „Žmogus ir gyviai“ (1928), „Vadovėlis Lietuvos paukščiams apibūdinti“ (1931), „Trys mėnesiai Brazilijoje“(1932), „Gamtininko užrašai“ (1955 ir vėliau), „Apie žvėris ir paukščius“ (1956), „Lietuvos gėlųjų vandenų žuvys“ (1956, su bendraaut.), „Pasaulio žvėrys“ (1969), „Biologija“ (1970, su bendraaut.), „Pasaulio paukščiai“ (1971) ir kt.

Daug jo vadovautų asmenų apgynė disertacijas. Tado Ivanausko mokiniai prisimena, kad jo skaitomos paskaitos būdavo labai įdomios. Jis niekad nesinaudojo nei konspektu, nei paskaitos planu. Dėstė gyvai, naudojo vaizdo medžiagą iš muziejaus zoologinių rinkinių. Dėstydamas trijose aukštosiose mokyklose: Vytauto Didžiojo universitete iki karo, Vilniaus universitete 1944 – 1964 m., kartu 1954 – 1970 m. dirbdamas Kauno medicinos instituto biologijos katedroje ir Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškininkystės katedroje, išugdė kelias biologų, miškininkų, žemės ūkio specialistų ir medikų kartas.

Daug kam tapo artima profesoriaus sakoma gyvenimo patirtis „Pamilti gamtą per jos pažinimą“. Nuo 1953 m. akademikas Tadas Ivanauskas visą laiką buvo Lietuvos mokslų akademijos Chemijos ir biologijos skyriaus biuro narys, 1955 – 1957 m. jis buvo ir Gamtos apsaugos komisijos prie Mokslų akademijos prezidiumo pirmininkas. Jo vadovaujami MA Biologijos instituto mokslininkai atliko Lietuvos faunos inventorizacijos darbus, vykdė jos apsaugos tyrimus, jam vadovaujant reaklimatizuoti bebrai. Profesoriaus ir kitų gamtininkų iniciatyva 1949 m. pradėti Kuršių marių hidroekologiniai tyrimai, siekta atkurti ir sureguliuoti žuvų išteklių apsaugą karo metu nuniokotose Kuršių mariose.

 

Visuomeninis, mokslinis darbas

Gana įspūdingas buvo Tado Ivanausko visuomeninis – organizacinis darbas aplinkosaugai. Jo pastangomis 1923 m. sudarytas Medžių sodinimo komitetas, kurio pirmininku buvo išrinktas. Komitetas rūpinosi medžių sodinimo švenčių organizavimu, apželdinimo darbais. Jis rūpinosi ir medžiojamosios faunos išsaugojimu, gausinimu. Supratus, kad reikia spaudos leidinio medžioklės klausimams aprašyti, Tado Ivanausko iniciatyva 1927 m. įsteigtas žurnalas „Medžiotojas“, kurio redaktoriumi jis dirbo nuo 1927 iki 1939 m.

1930 m. jis dalyvavo Paryžiuje Tarptautinės medžioklės tarybos steigiamajame susirinkime, kuriame, kaip Lietuvos atstovas išrenkamas tarybos nariu. Tais pačiais metais profesoriaus pastangomis įsteigtas Tarptautinio komiteto paukščiams globoti Lietuvos skyrius. Tadas Ivanauskas daug bendravo su kitų šalių mokslininkais, buvo aktyvus mokslinių kelionių, ekspedicijų dalyvis ir organizatorius. 1919 m. išrinktas Rusijos entomologų draugijos tikruoju nariu; 1922 m. jam suteiktas Padujos(Italija) universiteto garbės daktaro laipsnis. Šiandien gerai yra žinomas vieno iš Lietuvos aukštosios mokyklos kūrėjų, mokslininko zoologo, akademiko, keliautojo ir beletristo profesoriaus Tado Ivanausko vardas. Švęsdamas vieną iš brandžių savo gyvenimo jubiliejų, profesorius sakė: „Kad aš 1918 metais grįžau į Lietuvą, tai mano žmonos Honoratos nuopelnas“, o 1955 metais, parašęs „Gamtininko užrašus“, tituliniame lape įrašė: „Šį darbelį skiriu savo mirusios bendradarbės ir žmonos Honoratos Ivanauskienės atminimui“.

 

Jautėsi įvykdęs beveik visas svajones

Tado Ivanausko jaunystės darbo ritmas išliko iki vėlyvo amžiaus, ir profesoriui atrodė, kad kitaip ir būti negali. Ar daug kas galėtų pasigirti viso gyvenimo laimėjimais kaip tai padarė įžymusis gamtininkas ir mokslininkas: „Laimėjimu aš laikau tai, kad pragyvenau 82 metus, niekad nesirgau ir turėjau galimybę dirbti savo mėgstamą darbą mūsų Tėvynės labui. Savo įgytas žinias stengiausi perteikti mūsų krašto visuomenei, ypač jaunimui. Negaliu skųstis savo likimu, nes didžiausia laime laikau darbo sėkmę, įvykdęs beveik visas savo svajones. Prieš gyvenimo sunkumus aš dar nekapituliuoju ir gal šį tą dar pasieksiu“. (Atsakymas į „Mūsų sodų“ anketą. – „Mūsų sodai“, 1965, Nr.7, p. 16).

 

Amžininkų prisiminimai

Štai keletas jo amžininkų prisiminimų: „Kai 1970 m. kovo pradžioje profesoriui nuvežiau peržiūrėti savo disertaciją apie vėžius, radau jį darbo kambaryje, rašantį „Pasaulio paukščius“. Kai rengiausi atsisveikinti, jis mane sulaikė, pasodino ant sofos, uždėjo ranką ant peties ir tarė: „Tamsta Jonai! Štai ant stalo guli „Pasaulio paukščių“ rankraštis. Jau parašiau tris ketvirtadalius, dar liko užbaigti vienas ketvirtadalis. Jei kas nors su manimi atsitiktų, labai prašyčiau šį darbą užbaigti“.

Aš nuo šių profesoriaus žodžių apstulbau. Prisiminiau jo pasakymą: „Nuo paukščių pradėjau, paukščiais ir baigsiu“. Pagalvojau – nejaugi tam jo pasakymui bus lemta išsipildyti? Pradėjau įrodinėti, kad apie tai dar anksti galvoti ir kalbėti, kad profesorius ne tiks baigs rašyti „Pasaulio paukščius“, bet paruoš ir dar daugiau vertingų veikalų. Atsisveikindamas nenujaučiau, kad tai buvo paskutinis mano pasimatymas su brangiu mokytoju“. (dr. Jonas Šeštokas, profesoriaus Tado Ivanausko mokinys ir artimas bendradarbis) (6).

Profesorius T.Ivanauskas buvo labai mandagus ir kultūringas žmogus. Prisimenu tokį atsitikimą. Su tėvu dirbome lauke. Keliu ėjo nepažįstamas žmogus, kuris, priėjęs prie mūsų, nusiėmė kepurę, nusilenkė ir pasisveikino. Vėliau mano tėvas, sužinojęs, kad tai buvo profesorius Tadas Ivanauskas, labai apsidžiaugė

Pamenu, kad T.Ivanausko sode augo viena ypatinga žieminė obelis, pavadinta Vyčio vardu. Šią obels veislę išvedė pats profesorius. Per seminarus daugelis sodininkų prašydavo Vyčio obels sodinukų. Profesorius mielai juos dalindavo. Taip ši veislė išplito po visą Lietuvą. Manoma, kad obels pavadinimas kilęs nuo Lietuvos herbo – Vyčio. Pas mane atvykę draugai prašydavo aprodyti T.Ivanausko sodybą, kiekvienas norėjo paragauti žymiosios obels vaisių. Profesorius garsėjo kaip labai geras ir dosnus žmogus. Savo išaugintų vaismedžių sodinukus aplinkiniams sodiečiams dalindavo dykai. (Iš Algimanto Kažio, buvusio LŽŪA mokomojo ūkio sodininko pasakojimo)

Obelynė buvo vieta, kur jis suburdavo savo krašto lietuvius. Vienas toks susibūrimas buvo spalio mėn. (priešpaskutiniais metais prieš jo mirtį). Jame dalyvavo apie 30 žmonių, beveik išimtinai jaunimas. Prie vaišių stalo kilo kalba apie šventes, kam kokia patinka. „O man smagiausia metų šventė — tai Velykos“, — pareiškė jis. Paskutiniais savo gyvenimo metais jis sirginėjo. Pasitaikė taip, kad Kalėdas jis turėjo praleisti ligoninėje (Kauno didž. poliklinikose). Kūčių dieną jis liepė pas save kambary (jis gulėjo atskirai vienas) pastatyti eglutę ir pareiškė: „Nors religijos atžvilgiu esu liberalas, bet aš noriu rusams parodyti, kad pas mus papročiai geri“. Jo noras buvo išpildytas. Namuose jis visada valgydavo Kūčių vakarienę.

 

Rūpinosi Baltarusijos lietuviais

T.Ivanauskas rūpinosi ir dėjo daug pastangų, kad Baltarusija nenutautėtų išlikusios lietuviškos vietovės. Lietuviškumui palaikyti jis skyrė nemaža pinigų, užsakydavo Baltarusijos lietuviams lietuvišką spaudą, materialiai remdavo mokslus einantį jaunimą. Palaikė glaudžius ryšius su šviesesniais Baltarusijos lietuviais. Dėjo daug pastangų, kad ten būtų atidarytos lietuviškos mokyklos. Apgailestavo, kad uždaryta Palesos bažnyčia, nes iš jos sklisdavo daug lietuviškos šviesos. „Kaip gera būtų, kad Palesoje būtų atidaryta bažnyčia“, — sakė jis. Tą jo norą patvirtina palesiškiai.

Baltarusijoje gyvenančių lietuvių reikalams T.Ivanauskas išleisdavo nemažą sumą pinigų. Vien spaudai kasmet jis skyrė 300 rb.

Buvo manyta, kad jo materialinė parama nenutruks ir po jo mirties, bet įvyko kitaip. Ar dėl to, kad jis staiga mirė, ar dėl kitų priežasčių jam mirus išnyko ir materialinė parama, kuri jam gyvam esant tarnavo lietuvybės palaikymui.

 

Obelynė – pokario mokslo ir kultūros židinys

Obelynė pokario metais garsėjo kaip mokslo ir kultūros židinys, kur lankydavosi daug to meto inteligentų: prof. A.Purėnas, VU dekanas Z.Žemaitis, prof. L.Vailionis, dailininkas A.Žmuidzinavičius, rašytojas R.Budrys ir kt. Profesorius mielai susitikdavo su kiekvienu, kuris norėdavo su juo pasitarti, pasidalyti mintimis ar pasimokyti. Ypač jis mylėjo studentus, net pamedžioti jų pasikviesdavo.

T.Ivanauskas daugeliu sovietinės santvarkos klausimų turėjo savo tvirtas pažiūras, kurių nevengė ir nebijojo pareikšti. Galbūt todėl Obelynė ne vienam žmogui trėmimų metu tapo prieglobsčiu: štai slapstėsi ministras Klimas, grafas Zubovas, dirbęs pas profesorių agronomu. Profesorius buvo nepaprastai energingas, sąžiningas žmogus, niekuomet nesibodėdavo sunkaus darbo. Visuomet pasisakydavo prieš bet kokį išpuikimą ir baltarankiškumą. Mano šeimai jis buvo didelis pavyzdys. Iš jo išmokau žmogiškųjų vertybių - sąžiningumo, dorumo, darbštumo. Sako, jis buvęs netikintis, tačiau niekada neatsisakydavo nueiti į bažnyčią, jei kas pakviesdavo. Švęsdavo ir religines šventes. (Profesoriaus dukters Eleonoros Ivanauskaitės – Baltuškevičienės prisiminimai)

Ir rašytoją, ir dailininką, ir kompozitorių su talentinguoju gamtininku siejo didelė meilė gamtai, jos grožio paslapties ieškojimas. T.Ivanauskas turėjo lengvą ranką rašyti: gyva, turtinga, graži lietuvių kalba jo raštuose liejasi kaip gaivus upelis, keldamas pasigėrėjimą pasaulio žvėrimis ir paukščiais, Lietuvos ir tolimos Brazilijos gamtovaizdžiais, jo augintiniais Obelynėje ir Vidurinės Azijos stepių pelynais. Tad nenuostabu, kad ir rašytojai žavėjosi profesoriaus palikimu(A.DAGILIO, lietuvių kalbos mokytojo, pasakojimas).

Profesorius Tadas Ivanauskas dirbo iki senatvės ir, sulaukęs 88 metų mirė 1970 m. liepos 1 d. Kaune. Palaidotas Tabariškių kapinėse netoli savo įkurto dendroparko ir sodybos Obelynės (Kauno rajonas).

 

Tado Ivanausko atminimas buvo įvairiai ir pagarbiai įprasmintas

1976 m. pastatytas antkapinis paminklas. Paminklo autoriai: archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, skulpt. Stepas Šarovas, gamtininkas, biologas, profesorius, akademikas.

1963 m. Lietuvos televizijos užsakymu sukurtas dokumentinis filmas „Iš dainų atskridę paukščiai“ apie Žuvinto rezervato įkūrėją Tadą Ivanauską (rež. Petras Abukevičius). Apie 1930 m. profesoriaus garbei buvo sukurtas medalis. 1977 m. Aloyzas Janušauskas sukūrė jam skirtą bronzinį medalį, 1978 m. J.Grybauskas iš Betygalos išdrožė medinį profesoriaus biustą, kuris saugomas Lietuvos medicinos ir farmacijos muziejuje Kaune. 1998 04 25 serijoje „Žymūs žmonės“ jo garbei išleistas 0,5 Lt pašto ženklas (dail. Aušrelė Ratkevičienė), o 2002 m. – proginis vokas.

Išėjo knygos: Algirdo ir Mindaugo Navasaičių „Obelynė“ (Vilnius, 1980), Petro Zajančkausko „Gamtininkas Tadas Ivanauskas: 1882–1970“ (Vilnius, 2002), „Akademikas Tadas Ivanauskas ir Obelynė“ (Kaunas, 2002) bei fotografijų albumas „Akademikas Tadas Ivanauskas: gyvenimo ir kūrybinės veiklos akimirkos“ (Vilnius, 2007).

1970.12.16 Zoologijos muziejui (Laisvės al. 106) suteiktas jo įkūrėjo vardas. 1981 m. čia atidengtas prof. Tado Ivanausko paminklinis biustas iš bronzos ir marmuro (skulpt. Stasys Žirgulis). 1982.12.16 muziejuje atidarytas memorialinis kambarys, parengtas atminimo albumas su 326 nuotraukomis.

1973 m. po profesoriaus mirties Obelynėje (Kauno r.), įdukros Eleonoros Baltuškevičienės iniciatyva įrengta T.Ivanausko memorialinė sodyba-muziejus, kurioje profesorius gyveno 1920–1970 m. 1997 m. ant namo-muziejaus sienos atidengta medinė atminimo lenta su bareljefu: „Akad. Tadas Ivanauskas (1882 12 16–1970 06 01) Visą savo gyvenimą ir darbą pašvenčiau Lietuvai“ (tautodail. Leonas Juozonis). 1979 m. ant namo (V. Putvinskio g. 33) pritvirtinta pirmoji memorialinė lenta. 1991 m. – atidengta antroji memorialinė lenta su bareljefu: „Šiame name 1952–1970 m. gyveno akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Jadvyga Mozūraitė-Klemkienė, dail. Gediminas Pempė). 1982 m., minint mokslininko 100-ąsias gimimo metines, už svarbius biologijos bei gamtosaugos mokslo darbus įsteigta vardinė T.Ivanausko premija, kurią kas ketveri metai skiria Lietuvos MA.

Lietuvos ornitologų draugija tai pat įsteigė T. Ivanausko premiją už paukščių tyrimo ir apsaugos darbus. 1991 m. Česlovui Kudabai pasiūlius, buvo įsteigta T.Ivanausko mokinių ir bendraminčių brolija. Ji renkasi kasmet T.Ivanausko gimimo ir mirties dienomis, lankosi Tabariškėse ir Obelynėje, rūpinasi profesoriaus knygų leidimu, siekia išsaugoti T.Ivanausko idėjas. 1992.12.11, minint T.Ivanausko 110-ąsias gimimo metines, LŽŪA Miškininkystės ir gamtos apsaugos katedroje Miško žvėrių ir paukščių biologijos kabinetui (centr. rūmai Nr. 412) buvo suteiktas profesoriaus vardas. 1992 m. Fredoje jo vardu pavadinta nauja gatvė (Kauno m. valdybos 1992 02 07 potv. Nr. 1347). 1998 m. vienai iš Ringaudų gyvenvietės gatvių suteiktas prof. T.Ivanausko vardas (Kauno r. savivaldybės 1998.08.26 sprend. Nr. 50). 2001.10.10 Kauno zoologijos sode (Radvilėnų pl. 21) atidengtas biustas su įrašu: „Zoologijos sodo įkūrėjas profesorius akademikas Tadas Ivanauskas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas, archit. Algimantas Mikėnas). 2002.12.12 minint 120-ąsias gimimo metines, LŽŪU bibliotekoje (101 kab.) atidaryta akademiko T.Ivanausko asmeninė biblioteka-muziejus. 2009 m. Šilainių vidurinė mokykla (Vėtrungės g. 1) pavadinta Tado Ivanausko vardu.

 

Parengė Bronius Lazaraitis

 

Literatūra:

Budrys Rimantas ir Janina Prūsaitė (Sudarytojai). Tadas Ivanauskas. Gyvenimas ir veikla. „Mokslas“ Vilnius. 1990.

Ivanauskas Tadas. Aš apsisprendžiu. Baltijos aplinkos forumas. Vilnius. 2010

Budrys Rimantas ir Janina Prūsaitė (sudarytoja). Tadas Ivanauskas. Gyvenimas ir veikla. Mokslas. Vilnius. 1990.

Ivanauskas Algis. Marija – Natkevičaitė – Ivanauskienė. Tiesa skins kelią sau. Lututė. Kaunas. 2008.

Lietuvos sodininkystės ir daržininkystės institutas. Mokslo darbai. T 26(3) 2007.

Vailionytė Danutė. „Įkūrusi pirmąją lietuvišką mokyklą Pietryčių Lietuvoje“ Apie Honoratą Ivanauskienę XXI amžius. Nr. 10 (1017). 2002 m. vasario 6 d.

 
Reklaminis skydelis