Rugpjūčio mėnesio pabaigoje bažnyčia Rytuose ir Vakaruose švenčia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmę. Katalikų bažnyčioje Dangun ėmimo dogmą 1950 Šventaisiais metais paskelbė popiežius Pijus XII. Tačiau šio slėpinio kultas siekia pirmuosius bažnyčios amžius, liudydamas apie krikščionių bendruomenėje vis stiprėjusį didį pamaldumą Dievo Motinai.

Turime jau ketvirtojo amžiaus pabaigos ir penktojo pradžios liudijimų, kuriuose įvairūs autoriai tvirtina, kad Marija dangaus garbę pasiekė su visa savo esybe, siela ir kūnu. Po 431 m. vykusio Efezo susirinkimo pradėta švęsti Dievo Motinos, Theotokos, šventė, šeštajame amžiuje Jeruzalėje tapo Marijos užmigimo, perėjimo, jos paėmimo į dangų švente. Ši šventė tapo minėjimu tos akimirkos, kurią Marija kūnu ir siela išėjo iš šio pasaulio į dangaus garbę, pas Dievą.

Norėdami suprasti Ėmimą į dangų, turime žiūrėti į Velykas, didįjį mūsų išganymo slėpinį, Viešpaties Jėzaus perėjimą per kančią, mirtį ir prisikėlimą į Dievo šlovę. Marija, kūniškoji Dievo Sūnaus motina, yra artimiausiai susijęs su šiuo slėpiniu kūrinys, išganyta nuo pat pirmosios savo gyvenimo akimirkos, ypatingu būdu suvienyta su savo sūnaus kančia ir garbe. Tad Marijos ėmimo į dangų slėpinys yra jos tobulai pasiekto išganymo slėpinys. Ji yra susivienijusi, visiškai supanašėjusi su savo prisikėlusiu sūnumi, nuodėmės ir mirties nugalėtoju. Marijos ėmimas į dangų liečia ir mus, nes nurodo, kokia šviesi ateitis laukia žmonijos ir istorijos. Marijoje apmąstome garbę į kurią esame pašaukti kiekvienas ir visa bažnyčia.

Evangelijos pagal Luką ištrauka, kurią girdime šios iškilmės liturgijoje, mums kalba apie kelią, kuriuo Marija ėjo, kad pasiektų Dievo šlovę. Tai pasakojimas apie giminaitės Elzbietos aplankymą. Giminaitė pavadino Mariją labiausiai palaiminta tarp visų moterų ir laiminga įtikėjusia, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta. Marija, savo ruožtu, Magnificat giesmėje save suvokia kaip vieną iš tų mažųjų ir silpnųjų, kurie pasitiki ne savo jėgomis, bet Dievu, kurie leidžia Dievui nuveikti didžius darbus per savo pačių silpnumą. Tad jei Dangun ėmimas mums byloja apie mūsų šviesų rytojų, jis kartu mus kviečia labiau pasitikėti Dievu, klausyti jo žodžio, kiekvieną dieną vykdyti jo valią. Tai kelias, kuriuo eidami mes esame palaiminti ir vis labiau artėjame prie dangaus vartų.

Vatikano II susirinkimas tvirtina: „Į dangų paimta Marija daugeriopu užtarimu mums dalina amžinojo išganymo dovanas. Savo motiniška meile ji rūpinasi Sūnaus broliais ir seserimis, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja iki pasieks palaimingąją tėvynę“ (LG 62). Prašykime Švenčiausiąją Mergelę, kad ji mums būtų žvaigždė, vedanti mus į susitikimą su jos Sūnumi dangaus šlovėje.

Edmundas PAULIONIS

Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas