Rimą žino daugelis...

Daugelis mūsų rajono vairuotojų, nuolat į vieną ar į kitą pusę važinėjančių keliu Švenčionys-Švenčionėliai, įsidėmėjo šalikelėje stoviniuojantį ar žingsniuojantį jauną vyrą su baltąja neregio lazdele. Kartais vieną savarankiškai žingsniuojantį, kartais lydimą guvios moteriškės dažnas sustoja ir pavėžėti. Šis komunikabilus vyras – regėjimo negalią turintis Rimas, gyvenantis viename iš mūsų rajono kaimų. Jis labai šiltai su visais bendrauja, dažnai lankosi įvairiose Švenčionių, Švenčionėlių ir net sostinės ar kitų miestų parduotuvėse, yra ganėtinai savarankiškas, o apie savo gyvenimą moka papasakoti ir su humoru. Rimas – aktyvus ir LASS Švenčionių rajono filialo narys. Pernai, minint Tarptautinę baltosios lazdelės dieną Švenčionėlių kultūros centre, Rimas kartu su LASS Švenčionių rajono filialo pirmininke Stase Mažuoliene čia aktyviai dalyvavo, papasakojo vaikams savo gyvenimo istoriją, patarė jiems nieko neišsigąsti ir buvo pagrindinė to renginio ašis. Tiesą sakant, Rimas dažnai atsiduria dėmesio centre, nes jis drąsiai užkalbina žmones, lengvai ir maloniai bendrauja, moka taikliai pajuokauti, be to, nevengia švelniai pasišaipyti ir iš savęs, todėl greit užmezga ryšius, ištirpdo tą pirminį leduką, kai susitinka nepažįstami žmonės, ypač jeigu vienas iš jų – turintis kokią nors negalią. O bendraudamas su Rimu, labai greit pamiršti, kad jis nemato nieko, tik skiria tamsą ir šviesą, kaip pats sakė, nes jis moka taip vaizdingai pasakoti, puikiai orientuojasi net svetimose vietose, kad ima atrodyti, jos jis mato dar geriau negu tie, kurie mato vien tik akimis...

Jokių kliūčių!

Kai Tarptautinei baltosios lazdelės dienai skirtuose renginiuose matantiesiems užrišamos akys ir pasiūloma su baltąja lazdele apeiti nedidelę salę, pirštais apčiuopti Brailio raštu užrašytas raides ir atlikti kitas panašias užduotis, nebūna itin lengva – paprastai kyla šioks toks šurmulys, griūna pastumtos kėdės arba visai ne vietoj pasipainioja žmogus... O štai nieko nematančiam Rimui tarsi visai jokių kliūčių nebūtų! Jis vienas pats maršrutiniu autobusu atvažiuoja iš kaimo į Švenčionėlius, užlipa laiptais į kultūros centrą, dar vienais – į antrame aukšte įsikūrusią redakciją ir patogiai įsitaiso sofutėje.

Į praeitį nesižvalgo

Sako ne itin norįs prisiminti „jaunystės klaidas“, kai neteko regėjimo, bet nepalūžo ir prisitaikė kiek įmanoma prie savo negalios. Nors, pavyzdžiui, LASS Švenčionių filialo pirmininkė S.Mažuolienė mėgsta sakyti, kad aklumas ne liga, o tik didelis nepatogumas. Jai pritaria ir Rimas, išmokęs ne tik savarankiškai nukeliauti, kur tik sugalvoja, bet ir atlikti įvairius namų ūkio darbus.

Pirmą traumą, turėjusią įtakos regėjimui, Rimas patyrė maždaug būdamas septynerių, o dar vieną – paauglystėje. Tada regėjimas ir pradėjo staigiai gesti. Nuskrido į Odesą (tuomet ten buvo patys geriausi šios srities gydytojai), tačiau nieko viltingo neišgirdo, tada – į Maskvą. Bet ir čia gydytojai pasakė, kad Rimo laukia juoda naktis... Akys vis silpo labiau ir labiau. Šiuo metu Rimas sako skiriąs šviesą ir tamsą. „Tačiau irstant akių tinklainei ateis laikas, kai liks tik tamsa...“, - sako Rimas tvirtu ir ramiu balsu. Tokioj savotiškoj prieblandoj Rimas skendi jau beveik dešimtmetį ir sako esąs prie to prisitaikęs. Iš pradžių buvę baisu ir nedrąsu, bet nugalėjo jo ryžtingas ir optimistiškas būdas. „Eidavau, darydavau, nenuleisdavau rankų, - juokiasi Rimas. – Ir iki šiol taip einu“.

„Aš – ne vargšas!“

Kad mieste negulėtų lovoje, juolab, kad jau ir pirmoji šeima buvo iširusi, Rimas persikėlė į kaimą, susirado darbščią ir energingą gyvenimo draugę ir ėmė gyventi ūkiškai: karvė, telyčia, ožkos, kiaulės, vištos, žąsys... „Nei didelis, nei mažas tas mūsų ūkis, tik žemės mažai“, - šypsosi Rimas, nors pritaria mano nuostabai, kad vis dėlto didžioji dalis net ir fiziškai sveikų kaimo žmonių neturi nė dešimtadalio. O čia neregys – dirba, ir nors tu ką!

„Gal žmonės įsivaizduoja, kad jeigu aš aklas, tai ir kurčias? Dažnai pavymui išgirstu frazę: „Vargšas!“, - sako Rimas. – Bet koks gi aš vargšas?! Aš neinu ištiesta ranka, neprašau išmaldos nė iš vieno, užsidirbu ir turiu. Manau, kad tie vargšai, kurie prie parduotuvės stovi ir po 10-15 centų „šaudo“. Ir iš manęs ne kartą yra prašę...“.

Kad ir nedaug gyvuliukų, bet ir žolės ganytis, ir šieno žiemai reikia. Čia Rimą gelbėja draugiški kaimynai, keli artimi draugai. Leidžia ganyti laisvose pievose, padeda darbus atlikti, kai prireikia „akimis“ pabūna. Na, o ko pritrūksta – nusiperka. Žmogiškaisiais ryšiais Rimas labiausiai ir džiaugiasi, nors sako galėtų išgyventi ir vienas, bet su artimais žmonėmis smagiau.

Namuose visi laikosi nerašytos taisyklės – visi daiktai turi būti savo vietose, t.y., ten, kur Rimas juos paliko, nes į kitą vietą perkelta kėdė ar koks kitas daiktas bei įrankis aklajam tampa ne šiaip sau kliūtimi, bet ir pavojaus šaltiniu.

Gumbas kaktoj, - baltoji lazdelė – į rankas

Tiesa, ir baltoji lazdelė ne iš karto tapo Rimo ištikimąja palydove. Nors ją ir turėjo, bet iš pradžių mama jam sakiusi, kad jos nereikia, geriau ji sūnų pavedžiosianti... Motiną galima suprasti, sunku išgyventi savo vaiko ligą, o ir mūsų visuomenėje negalios paliestam žmogui bei jo artimiesiems viešumoj tenka patirti ne tik užuojautos žvilgsnių, išgirsti atsidūsėjimų, bet ir aštresnių žodžių. Tačiau vienas nutikimas viską pakreipė kitaip: „Ėjom ankstų rytą kartu su mama šaligatviu, o ji pavėlavo pasakyti, kad priekyje – kelio ženklas. Kaip žiebiau aš į jį! O pro šalį ėjusi moteriškė dar mestelėjo: „Jau girtas iš pat ryto!“, - dabar jau linksmai prisimena laimingai pasibaigusį „nuotykį“ Rimas. – Mama šoko aiškintis, tačiau aš ją nuraminau, neverta niekam teisintis. Nuo tada ėmiau naudotis lazdele“.

Gerai pažįstamoje aplinkoje, prie namų Rimui lazdelės nereikia, viską žino atmintinai. Šienauja dalgiu, žoliapjove, benzininiu motoriniu pjūklu pjauna malkas, tačiau šiuos darbus dirba vienas, prašo, kad niekas nepasipainiotų. „Ir karvę pasimelžiu, ir kiaulę pasiskerdžiu, mėsą išdoroju, drabužius išsiskalbiu, sagą įsisiuvu“, - vardija Rimas, o linksmai nusikvatojęs priduria. – „Nežinau, kiek ten to pieno į melžtuvę kliūna...“.

Naudinga ir reabilitacija, ir LASS

Prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių padėjo ir mokslai Vilniuje, kur mokėsi Brailio rašto, skaityti ir rašyti, o kiek vėliau Kretkampio reabilitacijos centre dar įgijo ir šaltkalvio surinkėjo specialybę, gavo III kategoriją. Tuo pačiu įgijo ir daugiau elementariausių įgūdžių, reikalingų gyventi visavertį gyvenimą.

„Kas rankų nenuleido, gyvena gan gerai, mėgaujasi judėjimo laisve, - sako Rimas. – O yra ir tokių, kurie užsidarė namuose“.

Rimas labai džiaugiasi ir širdinga bei veiklia LASS Švenčionių filialo pirmininke S.Mažuoliene. Ji galvą atiduotų už kiekvieną žmogų, patiriantį bent kokį regėjimo sutrikimą. Iškart pagalbos ranką ji ištiesė ir Rimui, vos tik jis atsikraustė į mūsų rajoną ir jam prireikė ratuko savo lazdelei. Ko tik kam beprireiktų – p. Stasė susitars, gaus, suras internete, paskambins, nuvažiuos, atveš, nupirks... Ji pirmoji sužino apie visas naujoves, pagalbines priemones, paramą ir pagalbą ir iškart pasidalina su regėjimo negalią turinčiais žmonėmis. „Prieš ją galvą reikia nulenkti ir širdingiausiai padėkoti, - sako Rimas. – Aš tai dar esu gana savarankiškas – į Vilnių, Kauną nuvažiuoju, kai reikia, bet ne kiekvienas juk taip gali“.

Mato... rankomis, ausimis, nosimi ir šeštuoju pojūčiu

Besikalbant su optimizmu trykštančiu Rimu, beanalizuojant žmogaus sielos slėpinius, jis užsiminė, kad tikrai ne visada toks optimistas ir pozityviai nusiteikęs buvo. Iki to taip pat teko nueiti nemažai vingiuotų keliukų ir net šunkelių... „Ypač gyvenimas pasikeitė ir nušvito kitokiomis emocijomis bei potyriais, kai visiškai atsisakiau pirmiausia cigarečių, o po kurio laiko ir alkoholio, - džiaugėsi Rimas, neblogai besitvarkantis namuose ir savo ūkelyje. – Jau apie dešimtmetį tuo džiaugiuosi – ir geresne sveikata, puikia emocine būkle, ir didesniais pinigais, kurie tada išvinguriuodavo pilkšvu dūmeliu ar nuskęsdavo skaidriuose lašiukuose...“.

Rimas nemėgsta niekam lįsti į akis, prašyti pagalbos, bet džiaugiasi, kad Švenčionių seniūnas Tadas Bečelis niekada nepamiršta, aplanko, žiemą keliuką iki pat namų pravalo, S.Mažuolienė aprūpino įvairiomis neregio gyvenimą palengvinančiomis priemonėmis: kalbančiais laikrodžiu, telefonu, puodeliu, virduliu ir t.t. Daug informacijos, padedančios neatitrūkti nuo aplinkinio pasaulio, jis gauna iš radijo, televizijos, ypač mėgsta knygas – jeigu jau įninka į kokią, tai gali ir visą naktį nemiegoti, kol kompaktinės plokštelės neišklausys iki galo.

„Gyvenu tokį patį gyvenimą, kaip ir jūs visi, tik jūs matote akimis, o aš – rankomis, ausimis ir nosimi... Be to, išlavėjo tarsi kažkoks šeštas jausmas: jeigu einant priešais yra medis, aš jį kažkaip pajaučiu, nemoku to žodžiais nupasakoti, bet pajaučiu...“, - sako Rimas, paprašęs parodyti kryptį į vieną, jį dominančią parduotuvę Švenčionėliuose. Ir ramiai bei ryžtingai nužingsniuoja, tik bilsčiojanti į asfaltą baltoji lazdelė išduoda, kad šis žmogus mato ne akimis...

Irena POŽĖLIENĖ