Krintantys auksinio rudens medžių lapai mums primena žmogaus gyvenimo trapumą ir nejučiom kyla mintys apie mūsų pačių mirtį ir praeinamybę. Šiuo laiku krikščionys turi dvi šventes, kupinas giedrumo ir vilties. Tai Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės. Abi jos kalba, kad mūsų gyvenimas, atkreiptas į Dievą, nesudūžta ties mirties slenksčiu. Net ir mirdamas, krikščionis neiškrenta iš tikinčiųjų bendrijos. Visi, kas tik miršta mylėdami Kristų, nėra mums žuvę: jie yra arti mūsų, jie lieka susijungę su mumis, kurie dar esame kelyje į amžinybę. Popiežius Benediktas XVI Vėlinių proga ragino melstis už mirusiuosius, pirmiausia už mirusius giminaičius. „Krikščionis į mirtį turįs žvelgti ramiai ir su viltimi. Tikėjimo akimis mirtis yra ne pabaiga, bet veikiau naujas gimimas, neišvengiamas perėjimas, kuriuo pilnatvišką gyvenimą pasiekia tie, kurie savo žemišką egzistenciją grindė Dievo žodžio nurodymais“. Iš šio tikėjimo ir atsirado Visų šventųjų šventė. Ką krikščionis padaro gero ir kilnaus, ką jis patiria sunkaus bei skaudaus, kaip jis meldžiasi ir ko siekia švento ir gražaus, tai nedingsta su mirtimi. Jo veikla, jo gyvenimas įsilieja į Kristaus Bažnyčios gyvenimą. Mes visi, krikštyti ir savo gyvenime laikęsi Kristaus, esame Jo, priklausome Jam, sudarome Jo šeimą, kurios neišsklaido mirtis.

Nauji keliai, kuriuos žymūs šventieji parodė, durys, kurias jie atvėrė, šviesa, kurią jie paskleidė – visa tai iki šiai dienai gyvuoja Bažnyčioje. Jų nueitas kelias yra mums pavyzdys ir paskata, įpareigojimas ir padrąsinimas. Ir įvairiais laikais gyvenusių milijonų paprastų, nežinomų dorų tikinčiųjų maldos ir aukos, kovos ir kančios, sielvartai ir kantrybė yra toji gyvoji srovė, kuri šiandien mus neša. Kiekvienas geras, Dievo gailestingumo išgelbėtas žmogus palieka spindinčius pėdsakus, kurie nedingsta. Vardas, kuriuo jis šaukiamas, neišnyks. Kas savo gyvenimą, nors ir kukliausią, vargingiausią, patį nežymiausią, jungia su Kristumi, amžinybėje nebus užmirštas nei pražuvęs. Visų Šventųjų šventė – tai tikėjimo ir vilties žodis tiems, kurie jaučiasi užmiršti, neįvertinti, kuriems nenusisekė, kuriems teko dideli ir skaudūs išbandymai, kurie jaučiasi esą tik mažyčiai rateliai grėsmingoje pasaulio mašinoje. Visų Šventųjų diena mums – pasididžiavimas milijonais gražiausios sielos žmonių, kurie yra mūsų broliai ir seserys. Tai mūsų stiprybės diena, nes jie – laimėjusieji – remia mūsų darbus, žygius, užmojus savo meile ir malda Dievui.

Visų Šventųjų šventė veda mus į Vėlines, į lapkritį, kuris nuo senų laikų yra skirtas mirusiųjų prisiminimui, veda prie kauburėlių, po kuriais ilsisi iškeliavusiųjų palaikai. Čia mūsų širdys skaudžiai kraujuoja, ir mes skundžiamės Dievui: kam tos netekties žaizdos? Mintimis aplankysime kankinius – žinomus ir nežinomus – Igarkoje, Vorkutoje, Altajuje, Štuthofe, Osvencime. Kalbėsimės su tais, kuriuos baisus smurtas išplėšė iš namų, iš gimtosios žemės – kančiai ir mirčiai. Sunkūs jausmai užgula mūsų širdis. Bet į tai galima pažiūrėti ir kitoje šviesoje – tikėjimo šviesoje. Virš tų kauburėlių, kuriuos supylė mylinčios rankos, ir virš palaikų, kuriems niekas nesupylė kapo, nepadėjo gėlių ir neuždegė žvakutės, virš tų – sušaudytų, nukankintų, badu numarintų sklando paguodos angelas. „Jie atilsės nuo savo vargų“ (Apr 14, 13), - skelbia Kristus gedintiems ir verkiantiems. Mūsų bendrystė su mirusiais remiasi Tuo, Kuris yra galingesnis už mirtį. Visa praeis, o Jis liks. Visa sunyks, o Jis neapleis mūsų. Jis yra uola, ant kurios stovime, šviesa, kuri negęsta, viltis, kuri neapvilia. Mirtis nėra keršytoja, kuri viską praryja ir sunaikina; mirusieji krinta ne į nežinomybę, ne į naktį ir užmiršimą – jie krinta į gerojo Dievo rankas. „Teisiųjų sielos yra Dievo rankose“, - sako Šventasis Raštas. Šis žinojimas mus guodžia. Todėl turėtume mirusiuosius atiduoti į Dievo rankas ir dėl jų nesiginčyti su Dievu, neabejoti Dievo gerumu ir ištikimybe. Savo mylimus asmenis mes galime su pasitikėjimu pavesti Viešpačiui, nes tik Jame kiekvienas gyvenimas pasiekia ramumą ir išbaigtumą.

Šitaip mirusiųjų prisiminimas skatins mus pasišvęsti, aukotis, pasitikėti Dievu, derintis su Jo valia. Mirusieji mums tarnaus tuo, kad stiprins mūsų tikėjimą, žadins mumyse dvasingumą. Nors šis prisiminimas atnaujina netekties žaizdą, bet žadina mumyse ne kartėlį, o pasitikėjimą Dievu.

Mūsų glaudaus ryšio su mirusiaisiais išraiška yra tikėjimo tiesa apie skaistyklą. Tik malda ir šv. Mišių auka gali padėti mirusiems. Pasiremdama Dievo žodžiu Bažnyčia mus sako, kad melstis už mirusius yra geras darbas ir patinka Dievui, nes rodo mūsų meilę, ištikimybę, užuojautą.

Malda už mirusius nėra kokie liaudies prietarai. Šio pamaldumo šaknys slypi mūsų tikėjime. Siekiant galutinės žmogaus būties išbaigimo, galima jam pagelbėti ir po mirties. Skaistykla – ne kalinių lageris, kur žmogus turi atlikti jam skirtą bausmę. Tai veikiau būtinas perkeitimo, tobulėjimo, išbaigimo veiksmas, kad žmogus taptų vertas Dievo, vertas įeiti į šventųjų bendruomenę. Jam teikiamas gailestingumas, bet jis turi persikeisti. Susitikimas su Dievo šventumu yra nelyginant ugnis, kuri nuvalo žmogų nuo netobulumo dėmių, kad jis taptų amžino džiaugsmo indu.

Ar mes galime įsiterpti į šį vidinį procesą, vykstantį tarp Dievo ir mūsų mirusiųjų? Ar galime kaip nors padėti, dvasiškai paremti? Reikia atsiminti, kad žmogus yra savimi ne vien savyje. Savimi jis yra dar ir kituose, su kitais ir per kitus. Kiti jį keikia ar laimina, smerkia ar atleidžia - tai dalis jo paties likimo. Kaip mes galime užtarti kaltąjį žmogų žemės teisėjams, lygiai taip galime užtarti ir dangiškajam Teisėjui.

Žmogų užtarti galim ir po mirties. Užtarianti meilė yra centrinis momentas mūsų religijoje, o mūsų tikėjimo tiesa apie pomirtinę nusivalymo būseną sako, kad ši meilė yra galingesnė už mirtį. Mes galime prašyti Viešpatį gailestingumo kitiems, ir ši mūsų galimybė neišnyksta nė po mirties. Mes sudarome vieną šeimą su šventaisiais, esančiais danguje, kurios galva yra Kristus, ir mirtis tos šeimos neišskiria: visi liekame sujungti gyvenimu, meile ir Kristaus gerumu.

Visų Šventųjų šventė ir Vėlinės skatina pasvarstyti, koks likimas laukia žmogaus, ar viskas baigiasi mirtimi. Šia tema reikėtų dažniau pamąstyti, nes kol žmogus mano esąs tik labiau išsivystęs gyvis, jam gresia pavojus tapti žvėrimi, draskančiu už save silpnesnius. Kriminalinė kronika kasdien pateikia vienas už kitą šiurpesnių nusikaltimų, kuriuos padaro mirties kultūros aukomis tapę paaugliai. Apie amžinybės perspektyvą praradusius žmones apaštalas Paulius rašo: „Daugelis elgiasi kaip Kristaus kryžiaus priešai. Jų galas – pražūtis, jų dievas – pilvas ir jų garbė – gėda. Jie temąsto apie žemės daiktus“ (Fil 3).

Tikėjimas į Dievą keičia žmogaus gyvenimą tik tuomet, kai jis giliai įsisąmonina, jog jam yra skirtas gyvenimas ne tik žemėje, bet jo laukia nesibaigianti amžinybė, apie kurią tautų apaštalas rašė: „Mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris pakeis mūsų vargingą kūną ir padarys jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia“.

Vėlinių Šventraščio skaitiniai mums skelbia tikėjimą ir gyvenimą viltimi, - ne bet kokia viltimi, bet amžinojo gyvenimo viltimi. Ši viltis yra stipresnė net už mirtį, nes „gyvenimas ištikimiesiems tik pasikeičia, bet nenutrūksta“, o mirtis – tik perėjimas į dangiškojo Tėvo namus. Tikėjimas mums skelbia prisikėlimo viltį, o tai net daugiau už norą susitikti vėl su mums brangiais savo mylimaisiais danguje. Viltis ir meilė, kuri nusakoma žodžiais: „visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš neatstumsiu“ – mus paguodžia ir stiprina. Tai reiškia, kad nė vienas, kuris ateina pas Jėzų, nebus atstumtas, bet netgi dar daugiau – apdovanotas amžinuoju gyvenimu.

Ką mums reiškia amžinasis gyvenimas? Ką mums reiškia buvimas su Jėzumi? Tai atrandame žiūrėdami į šventuosius. Kiekvienas šventasis gyveno šia diena, čia ir dabar, savo žemiškajame gyvenime atspindėdamas tą Dievo šviesą, Dievo širdį tiems, kurie Jo ieško, kurie ieško Jo artumo ženklų ir kurie rūpinasi žmogiškais kentėjimais. Šventieji rodė Dievo gailestingumą tiems, kurie kviečiami Jį patirti. O ką tai reiškia mums? Kiekvienas iš jų mums yra ženklu, kad Dievas myli mus ir nori būti mylimas čia ir ten, savo karalystėje. Būti su Jėzumi – tai jau čia ir dabar gyventi prisikėlimo viltimi, ta susitikimo su Jėzumi ir nuolatinio buvimo su Juo ir kitais viltimi. Popiežius Pranciškus ragino, kad „...žemiškame gyvenime reikia būti dievobaimingais ir ištikimai laikytis Dievo įsakymų. Ši ištikimybė esanti vilties, vidinės ir išorinės dermės sąlyga bei šaknis, ji suteikia sąžinei ramybę. Tačiau iš šios ištikimybės Dievui išplaukianti pareiga mylėti artimą, ypač dosniai ir nesavanaudiškai remti vargstančius žmones. Dievas teikia mūsų gyvenimui kryptį bei atsparą. Jo žodis ir įsakymas nėra našta. Priešingai, tai išlaisvina bei atveria širdį artimui. Kaip pavyzdys šventieji. Sekime jų tikėjimo drąsa“.

Mums nėra ko bijoti, nes Jėzus pirmas parodė šį kelią, prisikeldamas iš mirties tam, kad mes jau čia ir dabar gyventume atnaujintą gyvenimą, kad nebevergautume nuodėmei.

Vėlinėse Bažnyčia ypatingu būdu atsimena visus mirusius. Meldžiasi už visus, kurie užbaigę žemiškojo gyvenimo kelionę yra pakviesti gyventi gyvenimą, kuriam Kūrėjo sukurti. Nuo pat seniausių laikų Bažnyčia ragino melstis už mirusiuosius. Tai mus kviečia žvelgti į mirtį ne kaip į paskutinį žodį žmogaus likime, tačiau kaip į perėjimą link amžinojo gyvenimo.

Bažnyčia taip pat moko, jog yra svarbu melstis už mirusius. Nors jie mirė Dievo malonėje ir draugystėje, jiems gali dar reikėti galutinio nuskaistinimo įžengiant į dangaus džiaugsmą ir gyvųjų malda prie to prisideda. Mirusiųjų atminimas ir pagerbimas turi daug būdų, tačiau vienas iš labiausiai paplitusių ir veiksmingiausių yra šv. Mišių auka. Taip pat ir apsilankymas prie kapų. Sustojimas, apsilankymas tose sakraliose vietose gyviesiems yra tinkama proga mąstyti apie žemiškojo gyvenimo prasmę ir pamaitinti savo viltį dėl amžinojo gyvenimo.

Visų Šventųjų iškilmė ir visų mirusiųjų paminėjimas papildo vienas kitą ir gerai išreiškia tai, kas Bažnyčios tikėjimo išpažinime nusakoma žodžiais „šventųjų bendrystė“ ir „visuotinė Bažnyčia“. Šie žodžiai mums primena, kad Bažnyčia yra daug didesnė už tą, kurią matome čia, žemėje. Jai priklauso ne tik tebekeliaujantys žemiškojoje piligrimystėje, bet taip pat tie, kurie baigę kelionę skaistinasi ir tie, kurie jau regi Dievą. Visi tikintieji sudaro vieną kūną, kurio Galva yra Kristus. Visi per Kristų, gyvi ir mirusieji, priklauso tam pačiam kūnui ir yra tarpusavyje susiję. Tai ir vadinama „šventųjų bendryste“. Būtent dėlto, kad esame slėpiningai susiję, Bažnyčia ir moko, jog galime dalintis gėriais vieni su kitais: galime melstis už mirusiuosius, o taip pat prašyti šventųjų maldos už mus pačius.

Popiežius Benediktas XVI primena, kad „po mirties naujasis gyvenimas, gautas per krikštą, nepavaldus nei irimui, nei mirties galiai. Tam, kuris gyvena Kristuje, mirtis yra perėjimas iš žemiškos kelionės į dangiškąją tėvynę, kur Tėvas svetingai sutinka visus savo vaikus iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų“.

Tepadeda mums Viešpats suprasti šio laiko svarbą ir skubėti daryti gera – to visi esame ištroškę. Dievas nenustoja laukęs savo sūnų ir dukterų, sugrįžtančių į Gailestingojo Tėvo namus.

Edmundas PAULIONIS

Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijos klebonas