Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos Ib klasės mokiniams edukacinė istorijos pamoka Nalšios muziejuje siejama su Lietuvos ir Švenčionių krašto praeitimi. Pagal ugdymo programą mokiniai mokosi Prancūzmetį.

Prancūzmetis Lietuvoje ir Švenčionių krašte, prabėgus 200 metų, yra gerokai primirštas. Jį primena tik keletas pastatų, „prancūzkeliais“, „prancūzkapiais“ vadinamų atmintinų vietų, ąžuolai, po kuriais ilsėjosi didysis karvedys Napoleonas, ir pasakojimai apie paslėptus lobius.

1812 m. Lietuva buvo įtraukta į dviejų tuometinių galingųjų valstybių - Prancūzijos ir Rusijos - karinį konfliktą. Besirutulioję tuometiniai įvykiai gerokai sutrikdė įprastinį gyvenimo ritmą ir gyventojų kasdienius darbus. Dauguma didikų ir bajorų galėjo pasijusti padėties šeimininkais - veikti kaip derėjo laisvojo luomo atstovams: nevaržomai posėdžiauti seimeliuose, laisvai reikšti politines pažiūras, tarnauti lietuviškuose ir prancūzų kariniuose daliniuose. Valstiečiai taip pat puoselėjo viltis, kurias dar labiau stiprino po Lietuvą sklandę gandai, kad Napoleonas suteiks laisvę, kurią gavo Užnemunėje gyvenantys tautiečiai. Karo pradžią Lietuvoje žymėjo per miestus, miestelius ir kaimus skubiu žingsniu žygiuojantys rusų daliniai, kuriems iš paskos sekė Napoleono vadovaujami Didžiosios Armijos kariai. Pastarųjų gausa, prabangi išvaizda ir elgesys, beje, dažnai netinkamas išvaduotojui, labiausiai stebino lietuvius. Nors Lietuvoje didesnių abiejų priešininkų susirėmimų neįvyko, tačiau labai greitai kraštas iš karinių veiksmų zonos tapo svarbiausia Didžiosios Armijos užnugario karine baze. Čia veikė maisto, pašarų, ginklų ir amunicijos sandėliai, karo ligoninės, žygiavo kariniai daliniai. Vietiniams gyventojams vykstantį karą priminė nuolatinės maisto ir pašarų rekvizicijos, nauji mokesčiai karo reikmėms, rekrutų ėmimas į lietuviškąją kariuomenę ir žinios apie kovas Rusijoje. Pirmosiomis karo dienomis Napoleonas Lietuvoje iš vietinių didikų sudarė prancūzų pareigūnų prižiūrimą laikinąją valdžią, mat siekė sustiprinti vietinių gyventojų palankumą, o svarbiausia - užsitikrinti jų visokeriopą materialinę paramą tenkinant Didžiosios Armijos poreikius. Tačiau Lietuvos laikinoji vyriausybės komisija nebuvo visiškai paklusni, kadangi tradicijos ir įpročiai buvo stipresni už įsakymus ir autoritetus. Atlikdama labiau intendantūros tarnybai būdingas funkcijas ši Laikinoji vyriausybė, kaip krašto aukščiausia valdžia, rūpinosi politiniais, teisiniais, švietimo ir religijos klausimais. Ji taip pat stengėsi sugrąžinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais galiojusius įstatymus ir tvarką, o tai reiškė, kad ji gaivino valstybingumo tradicijas ir atstovavo savo visuomenės interesams.

Nedidelis epizodas iš prancūzmečio laikotarpio mokiniams muziejuje nušviečiamas žymiai ryškiau. Faktai patvirtinami eksponatais, atskleidžiančiais to laikmečio dvasią, žmonių didvyriškumą ir siekius.

Nalšios muziejaus darbuotojai veda edukacinius užsiėmimus įvairiomis temomis. Pagal mokinių bendrojo lavinimo ugdymo programas ir yra rengiami užsakomieji edukaciniai kalendorinių švenčių bei kitokio pobūdžio užsiėmimai.

Nadežda SPIRIDONOVIENĖ

Nalšios muziejaus istorikė