Ilgėjantys vakarai ir kur ne kur pasirodęs sniegas mums sako – greit šventės. Artėja viena gražiausių metų iškilmių – Kalėdos. Pasirengimas joms – keturių savaičių laikotarpis, kurį sutartinai vadiname Adventu.

Adventus – lotyniškas žodis, kuris reiškia „laukimas“. Tai pasirengimas Kalėdų iškilmėms, o kartu ir antrojo Kristaus atėjimo laikų pabaigoje laukimas.

Šiandieną mes galime lengvai pastebėti, kad ši tema yra dažna tiek televizijoje, tiek formaliuose pobūviuose, tiek bendravime. Bet toks džiugesys nėra tapatus džiaugsmui, į kurį esame kviečiami šiame laukime. Apaštalas Paulius, būdamas kalėjime, rašė broliams filipiečiams: ,,Visuomet džiaukitės Viešpatyje. Ir vėl kartoju – džiaukitės, Viešpats yra arti“ (Fil 4, 4-5). Jau antikos filosofai suprato, kad tikrasis džiaugsmo šaltinis yra ne išoriniuose pasireiškimuose, bet giliai žmogaus širdin įdėtas. Džiugesys, kuris plaukia iš širdies, yra daug tikresnis, ilgaamžiškesnis.

Šis džiugesys, kuriuo visa Bažnyčia pulsuoja, plaukia iš vilties: ,,Viešpats yra arti“(Fil 4, 5). Kai po keturių savaičių dalyvausime Betliejaus prakartėlės šventinime, girdėsime žodžius: ,,Su viltimi mes keliame galvas, nes priartėjo mūsų atpirkimas. Sveikiname Taikos Kunigaikštį, kurį išvysti trokšta visa žemė“ (Ap II 49). Taigi ar galime liūdėti, būdami šiame laike, kai laukiame šio didžio stebuklo, kai Dievas taps žmogumi?

Tikrovė, kurioje esame, mus įsupa į daugelį nelaisvių, į daugelį netobulumų, kurie mums tą kelią Dievop akmenimis apipila. Bet ta viltis, kurią apaštalai mums parodo, ir mus gali uždegti nepasiduoti savo silpnumui, savo negaliom. Šv. Jokūbas savo laiške ragina: ,,Laikykite, broliai, tikru džiaugsmu, kad pakliūvate į visokius išmėginimus“ (Jok 1, 2). Juk kai keliamės iš gyvenimo purvo, kuris mus slegia, mes tampame didesni, stipresni ir džiugesni.

Apaštalas Jonas mus kviečia į gėrio kūrimą savo aplinkoje, tapdami labiau žmogum žmogui: atiduodami antrus marškinius, pavalgydinimu alkstančio (plg. Jn 13, 34-35). Žmogus, dovanodamas save kitam, tampa laimingesnis, nes jis kažkam gali atnešti džiaugsmą: prie kažko pasilenkti, ištiesti pagalbos ranką, nusišypsoti, pabūti šalia.. Juk mes nuostabiai šv. Dvasios ugnimi išgryninti tampame naujais žmonėmis žmonėms, žmonėmis Dievui, žmonėmis sau. Taip mes kuriame savo tarpe šventųjų draugystę, kuri džiugesyje ir malonėje veržiasi iš velnio pančių ir randa tikrojo džiaugsmo šaltinį.

,,Nors silpnas esu ir beturtis, bet Viešpats manęs nepamiršo. Tu mano išganymas ir pagalba, mano Dieve, nedelski! “ (Ps 40, 18).

Kun. Jonas Naujokaitis

Švenčionių Visų Šventųjų parapija