Brangūs broliai ir seserys! Šiuo Kalėdų laiku dar kartą stabtelėkime prie Dievo, nužengusio iš dangaus priimti mūsų kūno, didžiojo slėpinio. Dievas įsikūnijo, tapo tokiu žmogumi kaip mes ir taip atvėrė kelią į dangų, į visišką bendrystę su savimi. Šiomis dienomis bažnyčiose dažnai skambės žodžiai „Dievo įsikūnijimas“, kuriais nusakoma per Kalėdas švenčiama tikrovė: Dievo Sūnus, kaip recituojame Tikėjimo išpažinime, tapo žmogumi. Ką reiškia šie krikščionių tikėjimui esminiai žodžiai?

Evangelijos pagal Joną pradžia mums kalba apie Dievo pasilenkimą prie mūsų – pati Šviesa ateina, kad šviestų gūdžiausioje tamsoje, visa ko Kūrėjas tampa vienu iš mūsų – žmogumi. Šis slėpinys, nors protu ir neaprėpiamas, yra mūsų tikėjimo ir vilties pagrindas. Iš esmės tuo krikščionybė ir skiriasi nuo kitų Dievą išpažįstančių religijų, savo tikėjimu– mes tikime ne vien Dievą, esanti danguje, bet ir Dievą, kuris tampa kūnu ir gyvena tarp mūsų. Todėl būtent šis mūsų tikėjimo slėpinys yra Advento ir Kalėdų laiko apmąstymo centre.

Vis dėlto įsikūnijimo slėpiniu dažnai iki galo nepatikime ir linkę jį prisiminti beveik išimtinai Advento ir Kalėdų metu, užuot leidę šiam slėpiniui nuolat veikti mūsų gyvenime. Laikinai pasigrožime jo didybe, lyg meniška prakartėle, ir prabėgus Kalėdoms patraukiame jį iš savo akių, lyg Betliejaus veikėjų statulėles suvyniodami iki kitų Kalėdų… Kartu nejučia „suvyniojame“ ir galimybę, kad Dievas yra su mumis (Emanuelis), kad Jis iš tiesų pasilieka iki laikų pabaigos, tebegyvena tarp mūsų.

„Žodis tapo kūnu“ yra tiesa, prie kurios taip pripratome, kad beveik nebejaučiame šiais žodžiais išreiškiamo įvykio didybės. Šiuo Kalėdų laiku, kai tas pasakymas dažnai aidi liturgijoje, iš tiesų daugiau dėmesio skiriame išoriniams aspektams, šventės „spalvoms“ negu švenčiamos didžios krikščioniškosios naujybės šerdžiai – visiškai neįsivaizduojamam dalykui, kurį Dievas padarė ir kuris mums prieinamas tik tikėjimu. Šventasis Ignotas Antiochietis I a. pabaigoje ir pirmiausia šventasis Ireniejus tą sąvoką vartojo apmąstydami šv. Jono evangelijos prologą, ypač pasakymą: „Žodis tapo kūnu“ (Jn 1,14). Remiantis hebrajiškąja vartosena, žodis „kūnas“ čia žymi visą žmogų, bet ypač jo trapumą ir laikiškumą, varganumą ir kontingentiškumą. Taip pasakoma, kad išganymas, atneštas Dievo, kuris tapo kūnu Jėzuje Kristuje, palyti visą žmogaus konkrečią tikrovę ir visas jo gyvenimo situacijas. Dievas prisiėmė žmogiškąjį būvį, kad išlaisvintų žmogų iš visko, kas skiria jį nuo Dievo, kad vienatiniame Sūnuje įgalintų mus kreiptis į jį „Aba“ („Tėve“) ir tikrai būti Dievo vaikais.

Šiomis šventinėmis dienomis norėtųsi visus tikinčiuosius pakviesti atkreipti dėmesį dar į vieną dalyką. Per Kalėdas su artimiausiais žmonėmis keičiamasi dovanomis. Kartais tai daroma iš įpročio, bet paprastai taip išreiškiamas palankumas, tai yra meilės ir pagarbos ženklas. Dovanojimo mintis yra ir Kalėdų liturgijos centre ir primena mums pirmutinę Kalėdų dovaną: tą šventąją naktį įsikūnydamas jis panoro dovanoti save žmonėms, dovanojo save mums; Dievas dovanojo savo vienatinį Sūnų mums, jis prisiėmė mūsų žmogystę, kad dovanotų mums savo dievystę. Tai didžiulė dovana. Ir kai mes dovanojame, svarbu ne tai, ar brangi dovana, svarbu yra dovanoti bent truputį savęs. Savo širdį ir pastangas dovanoti save kartais mėginame pakeisti pinigais, materialiais daiktais. Įsikūnijimo slėpinys liudija, kad Dievas taip nesielgia: jis dovanojo mums ne kokį nors daiktą, bet patį save savo vienatiniame Sūnuje. Būtent tai turėtų būti pavyzdys mūsų dovanojimui, kad mūsų santykiai, ypač svarbiausi, remtųsi neužtarnaujama meile.

Tuomet, užbaigdami šiuos kalendorinius bei bažnyčios paskelbtus Tikėjimo metus, galėsime pamatyti tai, ko buvęs popiežius Benediktas XVI bei dabartinis popiežius Pranciškus linki visiems – kad atsinaujinęs mūsų entuziazmas ir džiaugsmas tikėti Jėzų Kristų, vienintelį pasaulio Išganytoją, neišblėstų ir ateinančiose naujuosiuose Viešpaties malonės metuose, keliauti Jo nurodytu keliu ir kad tuo būdu vis labiau augtų mūsų gebėjimas konkrečiai liudyti perkeičiančią tikėjimo galią.

Baigdamas noriu mums visiems palinkėti, jog per šių Kalėdų šventes ir ateinančius Lietuvos Bažnyčioje paskelbtuosius „Šeimos metus“, mūsų šeimose atsinaujintų tas šventas iš tikėjimo kylantis smalsumas ir didelis džiaugsmas, kurį patyrė Betliejaus piemenys, kuomet Viešpats angelas jiems pranešė džiugią žinią, jog „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas (Lk 2,15.)“. Šie žodžiai palietė jų širdis ir suteikė jiems džiaugsmingo tikėjimo sparnus nuskubėti į Betliejų bei pamatyti šį Žodį, kurį davė mums Viešpats. Tepaliečia ir mūsų širdis Jo užgimimas, jog sugebėtume savo šeimose visi kartu išgyventi tą perkeičiančią mus tikėjimo galią, ir, pakėlę savo tikėjimo sparnus, niekuomet nenustotume skubėti į Betliejų - į Viešpatį, kuris taip pat kaip ir vakar, šiandien ir visados grįžta pas mus.

Kunigas Dovydas Grigaliūnas