Su ūkininku, rajono tarybos nariu Antonijumi Jundo apie ūkininkavimo subtilybes ir į aruodus supiltą derlių, laukiantį savo pirkėjo, kalbėjomės prieš porą mėnesių, kai geras 2013 metų derlius jau buvo supiltas į naujas saugyklas.

- Kiek jau metų ūkininkaujate ir kokias ūkininkavimo sritis per tą laiką išbandėte, kol liko tik grūdinės? – klausiu Antonijaus Jundo.

- Ūkininkaujame nuo 1995 metų. Pradėjome turėdami apie 150 hektarų, o dabar su nuomojama turime 1700 hektarų, o iki pavasario planuojame turėti 1800 hektarų. Tai yra dešimt kartų daugiau nei buvo pradžioje. O per tą laiką išbandėme įvairias ūkininkavimo sritis, užsiiminėjome ir gyvulininkyste, ir pieno ūkį turėjome, bet galų gale apsisprendėme, kad visgi geriausia nesiblaškyti ir pasirinkome grūdinių auginimą.

- O kaip reikalai su žemės įsigijimu?

- Mes su sūnumi dabar turime apie 1000 hektarų nuosavos žemės, todėl atsirado poreikis nuosavam elevatoriui, juk kai žemės mažai, negali sau leisti tokio brangaus įrenginio, juk neaišku, ar tą nuomojamą žemę turėsi, bet kai buvo leista išsipirkti, ir jau turime 1000 ha savo žemės, nusprendėme statyti ir savo elevatorių. Jį statyti pradėjome 2012-ųjų pavasarį, o 2013 metų liepą beveik 7 tūkstančių tonų elevatorių užbaigėme. Dabar mes žinoma, kad žemė yra mūsų, elevatorius – mūsų, ir yra šiokia tokia ūkininkavimo garantija. Žinoma, įvestas apribojimas, kad ūkininkas gali turėti ne daugiau 500 ha savo žemės, atrodo gana keistai, ir to apribojimo esmę sunku logiškai paaiškinti, bet taip yra. Iš kur ta baimė, kad bus tragedija, jei vienas žmogus turės daug žemės? Jei turės, tai ir prižiūrės, sės. Bet tai nesąmonė, o tokį požiūrį, manau, lemia išlikęs sovietinis mąstymas, kurio dar dauguma valdininkų negali pamiršti, o juk logiškai mąstant, tik dideli ūkiai turi perspektyvą išlikti konkurencinėje kovoje. Man patiko vieno kunigo iš Lenkijos pasakyta mintis: „3 hektarų žemės yra per daug, kad mirtum iš bado, bet visiškai mažai, kad galėtum išgyventi.“ Tai gryna tiesa, nes technikos naujos faktiškai įsigyti negali, ji per brangi, o samdyti irgi brangu.

- Tai maždaug kiek hektarų ūkininkas turi turėti, kad apsimokėtų bent traktorių su padargais turėti?

- Tam reikia turėti 100-150 ha. Čia aš kalbu apie mūsų rajono žemes. Mes dabar turime modernų technikos parką ir į tuos laikus, kai dirbome su sovietine technika, nesinori net vienai dienai sugrįžti. Juk kiek dienų truktų mūsų derliaus nuėmimas, jei ne trys modernūs galingi kombainai „Class“. Tas pats ir su žemės apdirbimo technika. Pavasarį planuojame sėti apie 400 ha vasarinių kviečių, apie 220 ha salyklinių miežių, kokius 120 ha žirnių ir apie 200 ha vasarinių rapsų. Žieminių pasėjome apie 900 ha: apie 530 ha kviečių ir 340 ha žieminių rapsų.

- Derlių svarbu ne tik užauginti, bet ir gerai parduoti. Ar tenkina supirkimo kainos?

- Palyginus su 2012 m., 2013 m. kainos stipriai krito, bet ji kyla, ir tai džiugina, bet ar pasieks buvusias aukštumas – nežinia. Ūkininkas dabar turi sugebėti ne tik derlių išauginti, bet ir būti geru biržos brokeriu. Stebėti, sekti kainų dinamiką, palaikyti ryšį su firmomis. Paskubinęs pardavimą, gali pralošti, kaip ir ilgai laukdamas, bet reikia sugebėti, kaip banglentininkui pagauti bangą, pačiame pike parduoti. Ne visada, žinoma, pasiseka tą padaryti. Mes kartu su žmona Valentina užsiimame tuo „brokeriavimu“, stebime grūdų supirkimo kainų dinamiką ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulinėse biržose, nes dabar tos kainos stipriai susijusios, nes Lietuva per daug maža, kad galėtų diktuoti savo sąlygas biržose.

- Vadinasi, ir nuėmęs derlių ūkininkas atsipalaiduoti negali?

- Nei nuėmęs derlių, nei pasėjęs būsimą derlių atsipalaiduoti kol pinigai neįplaukė į banko sąskaitą negali. Juk sakoma, kad ūkininkas skaičiuoja savo pelną tik tada, kai pinigai banke.

- Ar daug reikia įdėti, kad derlius džiugintų? Anksčiau buvo sakoma, jei į žemę neįdėsi, gero derliaus neturėsi. Ar yra tiesos šiuose žodžiuose?

- Taip, šiuose žodžiuose labai daug tiesos. Faktiškai nuo to, ką mes gauname, 50 procentų reikia įdėti į kitą – būsimą – derlių, o kartais reikia ir daugiau. Jei metai geri, tada viskas atsiperka, o jei supirkimo kaina prasta, gali ir nuostolį patirti. Rizika didžiulė, ir garantijos jokios mes neturime, - apie ūkininkavimo subtilybes pasakoja Antonijus Jundo, o tų problemų daug. Tik iš šalies kartais atrodo, jog stiprus ūkininkas ir problemų neturi. Tai ir įstatymai, neleidžiantys turėti daugiau nei 500 ha savo žemės, tai ir kainų pasiutpolkė, tai ir trąšų ir chemikalų kainas diktuojantys monopolistai, bet modernus ūkininkavimas visgi leidžia ir savo gerovei skirti pinigų ir laiko. Ir tai puiku, nes po intensyvaus darbo reikia ir atsipalaiduoti, pailsėti.

Antonijus Jundo geru žodžiu mini ir ūkyje dirbančius žmones. Juk reikia gerą darbininką gerbti.

- Jie visi – kaip mūsų šeimos nariai. Aš gerbiu kiekvieną darbininką, stengiamės laiku išmokėti atlyginimus, o atlyginimas irgi turi būti padorus. Prieš šventes ir premijas išmokame. Visi darbininkai yra apdrausti. Jei, neduok Dieve, atsitiktų nelaimė, žmogus gaus pinigus. Įsidarbinti pas mane sunku, nes technika nauja, darbo sąlygos geros, atlyginimai mokami laiku. Apie girtuokliavimą negali būti nė kalbos. Ir žmones, kurie dirba, vertiname, o jie stengiasi dirbti sąžiningai.

Viena iš sėkmingo ūkininkavimo priežasčių yra ir tai, kad Valentina ir Antonijus Jundos dirba kaip puikus tandemas, turi reikiamus išsilavinimus: Antonijus – agronomo, o Valentina – finansinį. Juk dabar kaip niekada reikalingos žinios, be jų kaip be rankų. Ir sudėjus visus dėmenis gauname gerą modernų ūkį ir gerą derlių.

Atsisveikindamas palinkėjau Antonijui sėkmingai realizuoti 2013 metų derlių ir sėkmės ūkininkaujant 2014-aisiais.

Algis JAKŠTAS