Mes turime 302 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2834
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13021
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89051
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Ieškokime širdimi

2014 m. vasario 26 d. trečiadienis Nr. 16 (1354)

Mokykloje daug metų vykdome vieną iš ilgalaikių projektų „Valstybinių švenčių minėjimai – pilietiškumo pamokos“. Skeptiškesnis skaitytojas visuomet ras dėl ko papriekaištauti . Tarkim šįkart, kad ir dėl paties projekto pavadinimo. Sakysit, ar ne per didelė kepurė mažai galvai. Drįsčiau teigti, jog ne. Kodėl? Nes valstybinių švenčių minėjimams mes rengiamės ir jas minime išties paprastai ir natūraliai.

Laisvės gynėjų dieną ant mokyklos palangių švytinčios liepsnelės, mokinių skaitomos eilės, Sausio įvykius įamžinę dokumentinių filmų fragmentai ilgam suburia, o koridoriuose aprimsta šurmulys. Visi tarsi paūgėjame. Viduje. Vis žingsneliu į priekį.

Apgaulingu vasaros vardu (anot poeto V.Mykolaičio-Putino) pasivadinęs vasaris kviečia prisiminti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Renkantis eiles, muziką, skambėsiančią renginio metu (o mūsų renginiuose dažni nuoširdūs, geranoriški, labai talentingi Švenčionėlių meno mokyklos mokiniai bei pedagogai), pilna nerimo, šurmulio. Pykstamės, taikomės, skubame, vėluojame... Bet atėjus laikui visuomet išgirsti „Mokytoja, mes čia, viskas bus gerai“. Dažniausiai taip ir būna. Mes primygtinai neprimename, kad minėsime būtent Lietuvos valstybės atkūrimo dieną. Stengiamės skiepyti atsakomybę. Mokome dirbti ir būti kartu. Matyti, suprasti, vertinti save ir kitus. O ar ne tokių žmonių šiandien valstybei reikia? Tokių, kurie bent nuoširdžiai  pasakytų, patikintų, jog viskas bus gerai.

Istorinę Kovo 11-ąją – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną – 1990 m. aš pati buvau Vilniuje viename iš seminarų. Tąsyk tobulinome kvalifikaciją. Viena iš kolegių retoriškai (o gal man tik pasigirdo) paklausė, kodėl mes čia, kodėl ne gatvėse, kodėl ne su tautinėm vėliavom rankose. Nė viena iš mūsų nieko jai, dar labai jaunai lituanistei, pamenu, taip ir neatsakėme, o gal ir pačiam Maironiui, juolab sau į šį klausimą nebūtumėm atsakiusios. Kaip dažnai ir pats net brandaus amžiaus būdamas negali atsakyti į visus kodėl. Ką ten į visus, duok dieve, kad į kas šimtąjį atsakyt galėtum. O ką kalbėti apie paauglį, kuriam tų „kodėl“ yra labai labai daug... Kartais pamąstau, kad gerai, jog dar klausimų, o ir klausiančių yra. Kas bus, kai ir jų nebeliks? Taip ir minime valstybines šventes per protėvių, tėvų, dabar jau ir savo pačių patirtį atsakydami (ir ne tik) į vis dar skaudančiai geliančius kodėl ir dėkojame kodėlčiukams, leidžiantiems pasijusti, kad esame gyvi šioj mums ir tik mums priklausančioj istorijos pėdoj.

Mūsų mokiniai klausimų turi išties daug. Ir tai natūralu. Juk kiekvienas čia ir dabar norime būti pastebėtas, įvertintas, paguostas, paskatintas, suprastas, palydėtas, užaugintas. Pasakyti savo mokiniui, kad jis nesugeba, man yra sunku. To ir nedarau . Niekada. Atvirkščiai, sakau, kad lengviau mokyti kai kurių dalykų, patarti, bet labai sunku tai padaryti pačiam. Tarkim, kad ir meniškai perskaityti eilėraštį ar parengti ir pasakyti viešąją informacinę kalbą. Nežinau kaip kiti kolegos, bet aš lentoje rašydama samprotavimo temos pavadinimą vis dažniau kaip tas J.Apučio novelės „Įveikti save“ mokytojas susimąstau, ką viena ar kita tema parašyčiau pati. Žinoma, atsakinga, bet dvasiškai mokytojui, tik mano nuomone, dirbti su taip vadinamais motyvuotais mokiniais, kurie neleis tau užsnūsti ant laurų, yra ir palaiminga. Bet turėdama nemažai pedagoginio darbo patirties įsitikinau, kad įkvėpimo ir kūrybinio džiaugsmo suteikia (nepatikėsit) ir „sunkieji“ mokiniai. Kas jau kas‚ o jie tai tikrai priverčia „pakoreguoti“ Marijos Pečkauskaitės laikų pedagogiką.

Mokyklos vadovai ir mokytojai pastebi aktyvią devintokų klasę. Sutikite, tokio amžiaus žmogaus susitupėjusiu tikrai nepavadinsi. Atrodytų, kad jiems tik šėlsmas teberūpi. Ir tai suprantama. Tačiau šie mokiniai ir būdami jaunesni, ir dabar tebėra žingeidūs, aktyvūs mokyklos, rajono renginiuose. Jų nėra daug, bet užtenka visur. Draugiški, kartais dėl tik jiems vieniems žinomų priežasčių pasipešantys ir vėl susitaikantys, labai jau neabejingi šiuolaikinėms technologijoms, todėl bet kuria kaina bandantys „papirkti“ mokytojus dėl galimybės patekti į mūsų jaunimo slengu vadinamą kompinę. Beje, ir kitų klasių mokiniams tai šventa vieta. Mokytojai stengiasi „nenuvilti“ mokinių ir saikingai paįvairinti ugdomąją veiklą pasitelkdami informacines technologijas, vesdami integruotas, netradicines pamokas, vykdydami pamokos ar kelių pamokų trukmės bei ilgalaikius projektus.

Mokyklos direktorė Antonina Vitkovskaja, neseniai stebėjusi integruotą istorijos ir geografijos pamoką 9 klasėje „Baltijos jūros ypatumai“ (ją vedė istorijos vyr. mokytoja Teresa Kuznecova), per aptarimą pasidžiaugė, kad atrodytų nelabai mėgstantys prie vadovėlių sėdėti mokiniai pamokoje buvo aktyvūs, dalijosi įspūdžiais apie atostogas prie Baltijos jūros, atliko užduotis žemėlapiuose (žymėjo gintaro kelią), pagal mokytojos demonstruojamus suvenyrus, papuošalus, paveikslus bandė nuspręsti, kas pagaminta iš tikro gintaro, savo apsisprendimą argumentuoti. Mokinių aktyvumas pamokoje, atliktos užduotys vertintos kaupiamaisiais balais. Šis vertinimas (visų dalykų) mūsų mokinius skatina būti aktyvesnius, atsakingiau dirbti grupėse, atlikti namų ir papildomas užduotis. Mokiniai žino, kad jų iniciatyva, žinios vertinamos (tam kol kas jie nėra abejingi), ir tai juos skatina. Apskritai, mūsų mokiniai yra nenustygstantys, reikalaujantys dėmesio ir nuolatinio užimtumo, metodų ir užduočių kaitos.

Ir aš dirbdama su šia klase (kai jie buvo aštuntokai) žavėjausi, kokie jie moka būti diplomatai (kas žino, ateity šie įgūdžiai gali labai praversti). Pažadėdavo išmokti atmintinai jiems patikusį eilėraštį (o pažadus jie paprastai tesi) mainais į dešimties minučių žaidimą. Tekdavo nusileisti, bet nė viena pusė nesijausdavo pralaimėjusi. Juk ne veltui liaudies išmintis byloja: „Ko baru neišmokė, tą gerumu paėmė“. Tik bendradarbiaudami, išklausydami ir įsiklausydami į kitą išmoksime pakantumo, pagarbos ir tolerancijos. O juk mokytis visą gyvenimą, kaip žinom, yra siekiamybė.

Ši vaikinukų klasė „kietai“ įvertinus yra mokyklos varikliukas. Ir ne vien todėl, kad jų visur pilna, bet kiekvienas jų savaip geras, nuoširdus, atviras. Jei jiems gera, taip ir pasakys, jeigu ne – nenutylės. Todėl bendrauti ir bendradarbiauti su tokiais paaugliais yra įdomu, sykiu ir nelengva. Ne paslaptis, kad paaugliai neretai nemėgsta skaityti, atlikti sudėtingų ilgai trunkančių užduočių, dažnai jiems stinga atidumo, kruopštumo (tuo, esame įpratę, pasižymi mergaitės). Bet šioje klasėje dirbantys mokytojai sako, jog eidami į pamoką nekelia per daug sudėtingų uždavinių. Paprastai uždavinys būna vienas, konkretus, aiškus ir, svarbiausia, įgyvendinamas. Kaip tas obuolys, kurį galima būtų ranka pasiekti, o kitas obuoliukas jau bus aukščiau, trečias dar aukščiau. Bet pajutę jo skonį, siekiame ir pasiekiame, net viršūnėje esantį. Štai Edgaras Suboč sako, kad jam įdomu dirbti grupėje, Igoriui Gusevui užduotis atlikti lengviau, kai mokytojas paaiškina individuliai, Vincas Verbickas savarankiškas ir kruopštus, turintis savo tvirtą nuomonę. Taktiškas, mielai bendraujantis, draugiškas Raimondas Finažonok neįsivaizduoja savęs kitoje klasėje, o Romas Laibinis – tikras gudruolis – jam pritaria. Kiekvienas jų turi savo veidą ir vaidmenį ir savąjį tikslą – mokytis kuo geriau.

Išties klasėje tik vyrukai, bet ir Ramunė Rimšelytė joje jaučiasi gerai (ir kuri taip nesijaustų). Auklėtojos ir mokytojų giriama už nuoširdumą, draugiškumą. Ši mergaitė nori ir moka bendrauti tiek su vyresniais, tiek su jaunesniais, tiek su bendraamžiais. Ir nenuostabu. To moko pats gyvenimas. Praėjusiais metais šią mokyklą sėkmingai baigė jos sesė Rūta, čia mokosi dvyliktokė sesuo Jolita. O ir su jaunesniaisiais broliukais ją dažnai pamatysi besivaikščiojančią mokyklos koridoriais ar gurkšnojančią arbatą visad jaukioje valgykloje. Šių vaikų tėtis niekada nebuvo abejingas savo vaikams. Jis randa laiko paskambinti į mokyklą, pasiteirauti, kaip jiems sekasi, jam nesunku ir ne veną kilometrą atminti dviračiu, pabendrauti su mokyklos vadovais, auklėtojomis. Rašau apie šią šeimą nepamiršdama straipsnio temos. Ieškokime ir rasime atsakymus atrodytų į labai sudėtingus klausimus. Kad ir apie valstybės sampratą. Mano suvokimu, jai apibūdinti nereikia sparnuotų žodžių. Užtenka kelių. Šeima, draugas, mokykla, gerumas, meilė, atjauta... Jei rasite daugiau – puiku. Tik labai svarbi sąlyga – tą jūsų žodį suprasti ir ištarti turi vaikas.

Rašau apie savo, apie mūsų mokinius ir pati sau šypsausi, ar tik mes, mokytojai, nesame kaip ta „antis“ iš senokai rodyto, tačiau nepamiršto (bent man, nes žiūrėjau jį su tuomet dar labai mažais savo sūneliais) dokumentinio filmo „Mamos anties dienoraštis“. Nes mes, kaip ir paukščiai, juos mylime, juos mokome, sergstime, baudžiame ir glaudžiame tokius, kokie yra. Ir mes, sutikite, kartais mokinių padarytas leksikos, gramatikos, rašybos, stiliaus klaidas, supainiotas formules ar epochas įvertiname toli gražu ne kaupiamuoju balu, o dar ir dar vienu nevilties atodūsiu ir kalame save prie kryžiaus (vėl kažką būsiu padariusi ne taip). Bet užtenka pamatyti jų šelmiškas akis, išgirsti „labas rytas“ ir tirpsta ledas širdyje, norisi, labai norisi tikėti, kad mūsų vaikai užaugs geri, dori, ir kas žino, kas pasakys, gal kažkada projektas skambiu pavadinimu jam padėjo tapti tokiu, o gal todėl, kad kelio į Žmogų ieškota buvo širdimi.

Onutė BIELIAUSKIENĖ

 
Reklaminis skydelis