Kovo pradžioje lyg perkūnas iš giedro dangaus per Švenčionėlius nuvilnijo nemaloni žinia – Švenčionėlių Šv. Edvardo parapijai priklausantis ir šventoriuje stovintis pastatas, kuriame ilgą laiką veikė šarvojimo salė, perduotas Švenčionėlių Caritui (Karitui). Daugelis žmonių negalėjo patikėti, kad taip lengva ranka Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas galėjo už parapijiečių lėšas statytą pastatą perduoti Caritui. Greitai buvo įsitikinta, kad tai tiesa, ir raktų nuo to pastato pas kleboną Edmundą Paulionį jau nėra.

Ir iš tiesų būtų sunku suprasti tokius katalikų bažnyčios vadovų, tiksliau Vilniaus vyskupijos, sprendimus, dar sunkiau rasti bent kokį pateisinimą, nes toks sprendimas supriešino parapijos daugumą ir Caritą, juolab, kad kaip rašoma Švenčionėlių Carito tinklapyje, šiuo metu jie nuomojasi du kambarius ir virtuvę buvusios Švenčionėlių ketaus liejinių gamyklos patalpose Partizanų gatvėje. Tad tikrai ne lauke su vaikais užsiiminėja. Be to, prie gerų norų buvo galima rasti ir kitų patalpų, bet kam vargintis, jei galima atimti patalpas, kurios jau daug metų buvo naudojamos kaip šarvojimo salė. Tai, kad Švenčionėliuose vienos šarvojimo salės maža, buvo tuoj pat įsitikinta. Vienas žmogus praeitos savaitės pabaigoje buvo pašarvotas net Švenčionyse, o mirusi moteris buvo pašarvota namuose, nes ir Švenčionėlių „Rimties“ šarvojimo salė buvo užimta, o ir Švenčionyse nebuvo laisvos vietos, o dabar jau buvusi Švenčionėlių parapijos salė buvo užrakinta. Štai tau ir krikščioniškas požiūris į artimo nelaimę... Liūdna, kai tokie dalykai dedasi ne kur kitur, o parapijoje. Juk šv. Mišių metu linkime vienas kitam ramybės, o apie kokią ramybę galime kalbėti, kai didžioji dalis parapijos jaučiasi apvogta. Kažkaip sunku patikėti, kad Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas taip vienašališkai būtų priėmęs tokį sprendimą – Švenčionėlių parapijos pastatą, kuriame veikė šarvojimo salė, įpareigojęs parapijos kleboną panaudos sutartimi 10 metų perduoti Caritui. Kažkaip čia nesueina galai ir tiek.

Nelabai tuo tiki ir visi kalbinti parapijiečiai. Švenčionėlių parapijos klebonas Edmundas Paulionis sakė, kad gavęs arkivyskupo raštą, privalėjo jį įvykdyti ir pastatą perduoti Caritui. Jau pasirašyti ir visi pastato perdavimo dokumentai. Vilniaus Carito direktoriui perduoti ir raktai. Kelio atgal jau nėra...

O gal tas kelias visgi yra? Juk pastatas niekur nedingo, stovi kaip stovėjęs šventoriuje, o pasirašytus dokumentus galima anuliuoti. Net valstybinės sutartys anuliuojamos, o čia viso labo panaudos sutartis. Gal kas nors arkivyskupą Gintarą Grušą suklaidino ir tą klaidą būtų galima nesunkiai ištaisyti? O kad Švenčionėlių parapija kunkuliuoja, sekmadienį galėjo įsitikinti monsinjoras Kęstutis Latoža, kurį arkivyskupas Gintaras Grušas atsiuntė į vietą išsiaiškinti padėties, susidariusios po pastato atidavimo Caritui.

Po šv. Mišių monsinjoras Kęstutis Latoža pakvietė visus pasilikti ir išsakyti savo nuomonę, nuoskaudas. Kalbėjusių buvo nemažai, kartais emocijos veržėsi per kraštus, ir monsinjoras jas bandė nuraminti kviesdamas būti tolerantiškiems. Žmonės tiesiog sakė negalintys suprasti tokio sprendimo, kai iš vienų atimama, o kitiems atiduodama. Beveik visi kalbėjusieji sakė suprantantys Carito vykdomos veiklos svarbą, bet taip pat sunku suvokti, kaip tokius aukštus siekius deklaruojanti organizacija gali taip elgtis, kaip buvo pasielgta Švenčionėliuose. Ir po tokio poelgio rasti sąlyčio taškus bus labai sunku. Vargu, ar bent vienas sekmadienį bažnyčioje buvęs žmogus, o jų buvo daug, paaukos ką nors Caritui. Beje, taip pasielgsiu ir aš pats.

Ir štai tokiais atvejais, kai šarvojimo patalpos buvo perduotos Caritui neatsiklausus parapijiečių nuomonės (o gal visgi kas nors pasakė „taip“), visos kalbos apie krikščionišką moralę netenka prasmės, o juk dabartinis popiežius Pranciškus kaip tik kviečia bažnyčios vadovus ir kunigus įsiklausyti į tikinčiųjų nuomonę. Ir bus nelabai gražu Vilniaus kurijos vadovams, jei švenčionėliškiams užteks ryžto, ir jų prašymas sugrąžinti atimtą šarvojimo salę pasieks popiežių, o kad taip gali būti, sekmadienį galėjo įsitikinti ir monsinjoras Kęstutis Latoža, nes parapijiečiai nusiteikę labai ryžtingai. Juolab, kad ir Švenčionių rajono meras Vytautas Vigelis sakė dėsiąs visas pastangas, kad ši socialinė neteisybė būtų ištaisyta ir pastatas su šarvojimo sale būtų sugrąžintas parapijiečiams, o Caritui patalpų tikrai galima surasti. Tegul tik kreipiasi. Žinoma, karštose diskusijoje buvo ir keletas palaikančių pastato atidavimą Caritui, bet tokių buvo nedaug.

Tai kuo gi baigsis ši istorija? Kol kas sunku pasakyti. Aišku viena – Švenčionėlių parapijos žmonės įaudrinti, ir to bangavimo neužgesino ir monsinjoro Kęstučio Latožos kvietimas būti tolerantiškiems ir pažadas viską perduoti arkivyskupui. Aišku, kad taip lengvai žmonės nepasiduos. Jei artimiausiu metu nebus rastas protingas sprendimas, takoskyra tarp parapijiečių ir bažnyčios vadovų didės. Dabartinis parapijos klebonas Edmundas Paulionis sakė parašęs atsistatydinimo pareiškimą ir laukia naujo paskyrimo, bet klebono atsistatydinimas problemos neišsprendžia, nes didžioji parapijiečių dalis, ypač gyvenančių Švenčionėliuose, turi vieną vienintelį reikalavimą – sugrąžinti šarvojimo salę. Tokį reikalavimą monsinjorą Kęstuti Latožą parapijiečiai prašė perduoti arkivyskupui Gintarui Grušui.

Ir dar pabaigai pora pastebėjimų. Ruošdamasis rašyti šią temą, pakalbinau keletą pažįstamų parapijų klebonų. Beveik visi jie sakė, kad be parapijiečių sutikimo vyskupas negalėjo perduoti pastato, o jei taip pasielgė, reikia nebijoti vyskupų ir parapijos atstovams važiuoti ir kovoti dėl savo teisių.

Štai toks liūdnas pasakojimas apie situaciją Švenčionėlių parapijoje, kuri susidarė po buvusios šarvojimo salės perdavimo Caritui. Įdomu, ar Caritas, o tiksliau jo darbuotojos, negaus trūkio ant pečių nešdamos nelengvą dovaną, tegul gautą ir kilniems tikslams, ir daugumos parapijiečių pasmerkimą.

Algis JAKŠTAS