Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3158
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13345
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89375
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

K. Donelaičio lietuviškasis hegzametras skambėjo ir Pabradės bibliotekoje

2014 m. gegužės 14 d. trečiadienis Nr. 36 (1374)

„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą

Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės.

Šalčių pramonės su ledais sugaišti pagavo,

Ir putodams sniegs visur į nieką pavirto“

Taip maždaug 1760-1770 metais Tolminkiemyje, Prūsų Lietuvoje, genialus lietuvninkų dvasininkas, poetas, kompozitorius ir inžinierius Kristijonas Donelaitis toniniu hegzametru rašė savo keturdalėje poemoje. Per stebuklą išlikusią ją 1818 m. išleido Liudvikas Rėza, suteikęs kūriniui „Metų“ pavadinimą. Poema tapo lietuvių kalbos ir literatūros klasika.

Lietuviškasis Homeras K. Donelaitis išpuoselėjo rašytinę kūrybą ir iš karto padėjo pamatus grožinei Mažosios Lietuvos (dabar Rusija, Kaliningrado sritis) literatūrai. Jis kilstelėjo visą lietuvių kultūrą iki europinio lygmens. Todėl 1977 m. UNESCO Donelaitį įtraukė į pasaulinės kultūros paveldą.

Stebina  ryškus kūrėjo talentas, aukšta moralė ir garbingumas. 1743 m. pradėjęs dirbti Tolminkiemio parapijoje ir ištarnavęs ten 36-erius metus, savo parapijiečius žavėjo darbštumu, bičiuliškumu ir atsidavimu Dievui. Ypač ryškus K. Donelaičio asmenybės bruožas – lietuviškumas. Poetas parašė tokį patarimą savo įpėdiniui: ,, Mano įpėdini! Tegul Tavo sūnūs, jei jų turėsi ir norėsi paskirti teologijai, laiku išmoksta gerai lietuviškai, kad galėtų tinkamai vadovauti parapijai lietuvių kalba‘‘

2014 - ieji metai – po K. Donelaičio ženklu. Trišimtasis poeto  gimtadienis plačiai žymimas ir Lietuvos ugdymo įstaigose.  Pabradės ,, Žeimenos‘‘ gimnazijos G4 klasės abiturientai ir mažieji skaitovai – šeštosios klasės mokiniai – kartu su savo lietuvių kalbos mokytojomis Rima Kaušiniene ir Jolanta Zenkiene skaityti K. Donelaičio kūrybos balandžio 28 d. susirinko Pabradės miesto bibliotekos skaitykloje.   Po įžanginio mokytojų žodžio  apie genialųjį epinės poemos ,, Metai‘‘  kūrėją visi  klausėsi G4 klasės mokinės Beatos Jefimenka pranešimo ,, Donelaitis – lietuvių literatūros pradininkas‘‘. Pranešime pabrėžta, jog turtinga ir sodri rašytojo kalba per tris šimtus metų  įgauna vis didesnę vertę, o poemoje barokine kalba išjuokiamos ydos -  godumas, bedievystė, apsirijimas, besaikė ponystė – smerkiamos ir šiandien.  Vėliau visi susirinkusieji klausėsi poemos ,, Metai‘‘ ištraukų, atmintinai deklamuojamų  vyresniųjų klasių  mokinių G. Zubkovos,  B.Jefimenka ir kitų. Ypač žiūrovams patiko Artūro Sadovskio, G4 klasės mokinio, skaitoma ištrauka iš poemos dalies ,,Pavasario linksmybės‘‘. Deklamuodamas  ją rajono mokinių 2014- ųjų m. meninio skaitymo konkurse jis pelnė trečiąją vietą.  Poetinį K. Donelaičio žodį paįvairino mažojo smuikininko,  5a klasės mokinio, Damiano Kondratovič  atliekama melodija.  Juk ,, Metų‘‘  autorius labai mėgo muziką ir pats ją kūrė. Pamokančiai skambėjo ir Donelaičio pasakėčios, skaitomos jaunesniųjų skaitovų, 6b klasės mokinių Jevgenijaus Džafarovo, Roberto  Vinik, Tatjanos Alečinos ir Viktorijos Alečinos. Renginio pabaigoje moksleiviai apžiūrėjo bibliotekoje veikiančią parodą ,, Epinės poezijos perlo autorius – Kristijonas Donelaitis‘‘, taip pat  sužinojo apie 14- ąją  Nacionalinę  bibliotekų savaitę ,, Biblioteka – vienas pasaulis, daug istorijų...‘‘

Visada  buvo įdomu sužinoti, ką gi apie šį kūrinį mąsto kitakalbiai mokiniai, besimokantys lietuvių kalbos ir literatūros pagal atnaujintą Vidurinio ugdymo programą. Todėl samprotaudami apie K. Donelaičio kūrybą jie atskleidė tokias mintis.

Ar man, XXI amžiaus žmogui, svarbi Donelaičio kūryba?

Kristijonas Donelaitis -  Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas, parašęs poemą ,,Metai‘‘. Ši poema - kūrinys, kurį reikėtų išversti į visas užsienio kalbas, kad jis galėtų patraukliai pristatyti Lietuvą. “Metai” svarbūs ne tik lietuvių, bet ir Europos literatūrai, nes šioje poemoje iškeltas naujas požiūris į paprastą žmogų - valstietį. Donelaitis savo kūryboje  aukštino darbą,  žadino tautinę savimonę. Poemoje ,,Metai‘‘ labai daug Lietuvos gamtos vaizdų: (,,Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė.‘‘; ,,Gandras su kitais kaimynais parlėkė linksmas/ Ir gaspadoriškai ant kraiko tarškino snapą.‘‘ ; ,, Krūmus ir girias visokios ošino dainos, / O laukus visur bei pievas skambino garsai.‘‘), pamokymų: (,,Tau, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dovanojo, /O tu dar nurni, kad, kartais alkaną dieną /Ar skūpus čėsus sulaukęs, šiupinį gramdai?‘‘), sodrios, liaudiškos kalbos: (,,Kur dingtų ponai, kad jie būro netektų, / Ir kad bėdžius toks su šūdais jiems nepadėtų‘‘).

 Vargu, ar įmanoma rasti kitą lietuvių rašytojo kūrinį, kuris būtų toks vertingas moraliniu bei didaktiniu požiūriu. Donelaitis parodė, kaip gyveno to meto žmonės, kokius darbus jie dirbo, kaip bendravo. Jis sodriai ir realistiškai pavaizdavo savo amžiaus buitį ir papročius, sukurdamas gyvą ХVIII amžiaus gyvenimo enciklopediją.  ,,Metai‘‘ - pirmasis tokios didelės apimties grožinis kūrinys, kuriame su didele užuojauta kalbama apie būrus, meniškai aprašoma gamta ir veikėjai. Poemoje labai svarbi religingumo tema, dažnai minimas Dievas: ,,Bet be tavęs, tu dangiškasis mūsų tėtuti, /Nieks negal mums tekt, ką miela vasara žada.‘‘ Taip pat Donelaitis vienas pirmųjų Rytų Europoje iškėlė žmonių lygiateisiškumo idėją, norėdamas, kad visi žmonės būtų lygūs, turėtų tas pačias teises. Donelaičio kūryba – didžiulis palikimas, kurio neįmanoma užmiršti ar išbraukti iš lietuvių literatūros gyvenimo. Aš manau, kad Kristijonas Donelaitis ir jo poema ,,Metai‘‘ turi būti žinomi jei ne visame pasaulyje, tai bent jau daugelyje šalių, o ypač Lietuvoje. Kaip kartą pasakė pirmasis „Metų” leidėjas Liudvikas Rėza, šį kūrinį turėtų perskaityti „kožnas lietuvninkas, savo tėviškę mylįs”.

Beata Jefimenka, G4b kl., Pabradės "Žeimenos" gimnazija

 

Ar man, XXI amžiaus žmogui, svarbi Donelaičio kūryba?

Išgirdus Kristijono Donelaičio vardą, man, šiuolaikiniam jaunuoliui, iškyla istorinis mūsų protėvių, LDK laikų valstiečių, paveikslas  ir harmonijos kupina Lietuvos gamta. Skaitant Kristijoną Donelaitį belieka stebėtis, kad prieš šimtus metų jo parašyti tekstai aktualūs ir artimi XXI amžiaus žmonėms: regime save kiekvienoje „Metų“ gamtos ir žmogaus būties akimirkoje. Pavyzdžiui, ištraukoje ,,Rudenio gėrybės“ yra pasakojama apie artėjantį rudenį: ,,Irgi senytę jau graudena kailinius imtis, / O kitus atšilt į stubą ragina lįsti / Ir valgius drungnus bei šiltą viralą valgyt“. Šioje ištraukoje jaučiamas neramus šurmulys, kuris man primena ruošimąsi naujiems mokslo metams, kai ateina laikas pamiršti neatsakingą vasariško poilsio elgesį bei nusiteikti rimtam darbui. Tačiau labai tikslus gamtos ir žmogaus gyvenimo ryšys nėra vienintelis Donelaičio „Metų“ ypatumas, kuris mane verčia skaityti šį kūrinį. Atsivertus  poemą, visas dėmesys nukrypsta į teksto stilių ir jame vartojamą  kalbą. Tam tikri žodžiai atrodo nepažįstami, bet labai artimi ir suprantami: „Ak! ir tarp žmonių daugsyk taip jau nusiduoda,/ Kad ant svieto šio mainų tikrai padabojam“. Tai parodo, kokia plati ir ypatinga yra lietuvių kalba.  Viena vertus, ji yra ilgaamžė, archajiška, menanti indoeuropietiškas ištakas,  kita vertus, ja kalba labai maža grupelė žmonių.  Pasak žymaus lietuvių literatūrologo Regimanto Tamošaičio,  nieko ypatingo gimti anglosaksiškame pasaulyje ir kalbėti angliškai, tačiau gimti donelaitiškos kalbos padangėje ir būti retenybe, nes kalbi tokia ypatinga, savita kalba – tai tikrai stebinantis atsitiktinumas, verčiantis didžiuotis savo gimtąja kalba. 

Šiandien  lietuvių  kalba netenka savo šaknų, vis labiau sausėja. Net grožinės literatūros kalba skursta. Todėl yra būtina pasinerti į pirminę mūsų kalbinio pasaulio realybę, joje pajusti pamirštą protėvių kultūrą bei galią.  Gamtos pasaulio ir žemės žmogaus kalba K. Donelaičio tekste skamba kaip vienas nedalomas balsas.  Jo epinė poema – gyvas liudijimas,  kokia nuostabi, sugerianti žemės ir žmogaus realybę, sodri ir žodinga lietuvių kalba. Taigi, ar svarbi Donelaičio kūryba šiuolaikiniam žmogui? Vienareikšmiškai - taip. Sakoma, kol bus lietuvių, bus ir Lietuva. Kol Lietuvos žmonės mokysis lietuvių kalbos, tol su jais bus ir K. Donelaitis. Negi įmanoma tokia mintis, kad pats vertingiausias lietuvių literatūros veikalas būtų neskaitomas ir tiesiog pamirštas?  Manau, kad ne. Ne veltui Donelaitis yra vadinamas lietuvių grožinės literatūros pradininku. Jo kūryba tapo klasika, o ši gyvuoja amžinai.

Artūr Sadovskij, G4b kl., Pabradės "Žeimenos" gimnazija

 

Taigi,  turėdamas "aukso plunksną" poetas atskleidė visą lietuviško žodžio grožį. Žodžio, kurio išlikimu turime rūpintis visi Lietuvoje gyvenantys įvairių tautybių žmonės.

Rima KAUŠINIENĖ

 
Reklaminis skydelis