Gegužės 19 d. Pabradės „Ryto“ gimnazijoje ir Švenčionėlių miesto bibliotekoje vyko įdomūs renginiai, kur buvo prisimintas poetas, knygnešys, kunigas Silvestras Gimžauskas. Jo kūrybą – eilėraščius, ištraukas iš pamokslų skaitė aktorius Ferdinandas Jakšys, o jaunasis bardas Gytis Ambrazevičius visą kompoziciją paįvairino savo dainomis, kurios ir tematika, ir stilistika labai derėjo prie S.Gimžausko kūrybos ir visos renginio stilistikos.

Šie literatūriniai-muzikiniai susitikimai Pabradėje ir Švenčionėliuose – tąsa Vilniaus mokytojų namų projekto „Jie su Vilnija suaugę“ Vilniaus krašto kultūros ir švietimo įstaigose. Jo tikslas – papasakoti šio krašto žmonėms apie iš čia kilusius žymius kultūros ir meno žmones, supažindinti ar priminti jų kūrybą. Projektą remia Lietuvos kultūros taryba.

Silvestras Gimžauskas gimė 1845 m. spalio 13 d. tuometinėje Švenčionių apskrityje, Linkmenų parapijos Kirdeikių kaime, pasiturinčių valstiečių šeimoje. Jis lankė parapinę mokyklą Linkmenyse, tada įstojo į Švenčionių gimnaziją. Po trejų metų perėjo į Daugpilio realinę gimnaziją ir gerai baigė visą kursą – šešias klases. Toliau pasirinko kunigo kelią – studijavo Vilniaus kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje.

Kunigaudamas įvairiose parapijose S.Gimžauskas pasireiškė kaip aktyvus lietuvybės puoselėtojas, kovotojas už blaivybę. Jis sakė pamokslus lietuviškai, mokė lietuviškai melstis, platino draudžiamą lietuvišką spaudą ir knygas. Piktinosi nutautėjančiais lietuviais, kurie pasidavę svetimųjų įtakai, išsižadėdavo ir savo kalbos, ir tautybės: „Kas gi keistas Nemenčinas,/ kuris savo kalbas ginas...“.

Deja, jo brolis Vladas buvo itin įjunkęs į alkoholį, tad dažnai pinigų reikalaudavo iš jį globojusio Silvestro arba imdavo neatsiklausęs, sukčiaudamas. O galiausiai įskundė kunigą carinei policijai už lietuvybės veiklą ir pastarajam 1893 m. teko vykti į Giedraičius – vėl vikaru, o tų pačių metų gruodį – į Bagaslaviškį altarista.

Spaudos draudimo metais dirbęs Vilniaus krašte, S.Gimžauskas laikomas šio krašto knygnešytsės tėvu. Savo poezijoje kėlė etines, dorovines problemas, aktaulizavo Lietuvos istoriją, kovojo su girtuokliavimu. Labiausiai sielodavosi dėl „lietuviško liežuvio“ (t.y. lietuviškai), nustotos galimybės laisvai skaityti spaudą sava, lietuvių kalba. Kūrybą skelbė to meto periodiniuose leidiniuose („Aušroje“, „Varpe“, „Apžvalgoje“ ir kt.) Vaižgantas S.Gimžauską yra pavadinęs lietuviško tautiškumo pragiedruliu. Poetas mirė taip ir nesulaukęs lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo.

S.Gimžausko gyvenimas, lietuvybės puoselėjimas ir kūryba, parašyta aukštaičių tarme, sovietiniais laikais buvo nustumta į užmarštį. Pastaruoju metu vėl prisimenama ir nagrinėjama. Ypač įspūdingai S.Gimžausko eilės ir pamokslai skambėjo išraiškingai skaitomi aktoriaus Ferdinando Jakšio. Archajiški aukštaičių tarmės žodžiai jaunimui ne visi suprantami, tačiau rengėjai mokėjo labai smagiai juos paaiškinti, o puikaus skaitovo F.Jakšio lūpose tarmiška ir be galo patriotiška S.Gimžausko kūryba skambėjo itin melodingai: „Ti Lietuva mano brungi,/ Myliu ašiai tų padungį!/ Nėr ti kalnų tokia varda,/ Kų debesius nosim arda.../ /.../ Nors ti duona bėralinė,/ Bet gardesnė, neg kvietinė. /.../ Ti ir kalba savotiška/ Iš senybės lietuviška:/ Prieš tų kalbų nėr gražesnės,/ Apskritesnės ir pilnesnės.“.

Pašmaikštaudami, prisimindami įdomių S.Gimžausko biografijos faktų, kūrybos peripetijų, rengėjai klausytojams pateikė ir įvairių klausimų, buvo surengtos nedidelės literatūrinės viktorinos, kurias vedė literatas bei šio projekto vadovas Juozas Žitkauskas. Teisingai atsakiusieji į klausimus laimėjo puikių prizų – knygų, kompaktinių plokštelių.

Daug kam šis susitikimas atvėrė naują lietuvių literatūros puslapį – patriotinę S.Gimžausko poeziją ir pamokslus.

Renginį Švenčionėlių bibliotekoje vedė Gražina Jarmalytė, o pabaigoje svečiams bibliotekos darbuotojos įteikė pakalnučių puokšteles, priskintas iš savo darželių.

Irena POŽĖLIENĖ