Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir Vilties dieną. Prieš 73 metus, 1941 metais, prasidėjo masiniai trėmimai iš Lietuvos. Belangiai prekinių vagonų traukiniai gabeno gyvų žmonių krovinį į Rytus ir Šiaurę.

„Švenčionių kraštas“ jau rašė apie tragišką Daugirdų šeimos lemtį. Šįkart norime prisiminti Sibiro tremtį kitu aspektu – pabėgimo iš Sibiro.

Likimo nublokšti atsidūrėme Obės upės ištakose, Altajaus krašte. Ačiū Dievui, kad ne prie Laptevų jūros, amžino įšalo žemėje.

Patekome į tarybinį ūkį, buvome apgyvendinti mediniuose barakuose, kiekviename po 10 šeimų. Vasarą dar buvo pakenčiama, tikri vargai prasidėjo žiemą: šaltis, badas, utėlės ir blakės.

Mamai, buvusiai Marijampolės vaikų darželio muzikos vadovei, teko „persikvalifikuoti“, dabar ji tapo kiaulių fermos darbuotoja. Darbas neįprastas, sunkus, bet reikėjo kentėti, kitos išeities nebuvo. Barakuose gyveno vien lietuviai, kurie stengėsi morališkai palaikyti vieni kitus.

Šiaip taip peržiemoję, sulaukėme pirmo pavasario, kuris atnešė ir netikėtumų. Barnaule, Altajaus krašto sostinėje, vyko gyvulininkystės pirmūnų sąskrydis. Mama pateko tarp moterų, kurias atrinko karo invalidas, tarybinio ūkio direktorius. Belaukiant pradžios, moterys ilsėjosi vadinamajame kampelyje, kuriame stovėjo fortepijonas. Mama nedrąsiai priėjo prie muzikos instrumento, pamasažavo sugrubusius pirštus ir tyliai pradėjo groti. Subėgo didelė dalis kultūros namų darbuotojų su didele nuostaba: kiaulininkė groja fortepijonu!

Prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Mamai buvo pasiūlyta persikelti į Smolensko rajono centrą ir dirbti kultūros namuose.

Šešerius metus praleidome naujoje vietoje, gyvenimas tapo šiek tiek lengvesnis. Tačiau visą laiką mintys sukosi apie Lietuvą, galiausiai buvo priimtas sprendimas bėgti iš Sibiro.

Atėjo 1947 metų vasara. Vieną ankstyvą rytą mes palikome Smolenską. Pirmoji tarpinė stotis buvo Bijsko geležinkelio stotis, iš kurios, jei pasiseks, galima buvo pajudėti Lietuvos link. Be dokumentų, be reikiamo kiekio pinigų, be maisto atsargų mes ryžomės ilgai kelionei. Mums atrodė, kad reikia tik pasiekti Lietuvą ir visos bėdos pasibaigs. Bet tai buvo tik iliuzijos, dykumų „fata morgana“, kai norimą vaizdą priimi kaip realų.

Žinodama, kad saugumiečiai tuoj pat paskelbs bėglių paiešką ir ieškos moters su dviem vaikais, mama nusprendė išsiskirti ir pasiūlė broliui vykti vienam. Aš, kaip jaunesnysis, likau su mama. Prasidėjo ilga varginanti kelionė namo. Teko važiuoti ir prekiniuose vagonuose ir ant vagonų stogų ar tiesiog ant vagonų laiptelių. Porą kartų pavyko apgauti palydovus ir patekti į vagono vidų. Pokario metais buvo labai intensyvus žmonių judėjimas. Bilietų kiekis buvo ribotas, tai dešimtys žmonių keliavo be bilietų ir kaip kas išmanė. Šioje netvarkoje saugumiečiai mus pametė.

Po mėnesio sunkios kelionės mes pagaliau Lietuvoje. Galima būtų dėkoti likimui už laikiną sėkmę, bet mūsų bėdos tik prasidėjo. Kurį laiką apsigyvenome Kauno benediktinių moterų vienuolyne, kur vyr. vienuolė buvo mamos pusseserė. Vėliau glaudėmės pas gimines, pažįstamus. Geri žmonės mamai padėjo įsigyti suklastotą pasą. Čia ir buvo padaryta lemtinga klaida. Mama pasiliko savo pavardę, nepagalvojo, kad saugumiečiai jos ieško kaip tik pagal pavardę.

Kurį laiką apsistojome Veliuonoje (Jurbarko rajonas). Čia mama įkūrė vaikų darželį. Pusmetis praėjo ramiai. Ir kai jau atrodė, kad mes saugūs, vieną dieną į darželį pasibeldė saugumiečiai. Mes atsidūrėme Jurbarko areštinėje. Mamai buvo priminta, kad už pabėgimą iš tremties vietos jos laukia trejų metų kalėjimas ir sugrįžimas į Altajaus kraštą. Man buvo leista pasilikti Lietuvoje.

Prasidėjo dar sunkesnė mamos kelionė etapais į įkalinimo vietą, kuri specialiai buvo parinkta kuo toliau nuo Lietuvos. Kelionės maršrutas buvo logiškai nesuprantamas, lyg kalėjimo arčiau nėra: Kaunas – Vilnius – Minskas – Smolenskas – Maskva – Sverdlovskas – Tiumenė – Omskas – Novosibirskas – Krasnojarskas – Irkutskas – Vladivostokas – Komsomolskas prie Amūro. Čia mamai ir teko atlikti kalėjimo bausmę, o po to sugrįžti atgal į Altajaus kraštą.

Ir tik 1964 metais Daugirdų šeima kartu susitiko Pabradėje. Ir kai mūsų dienomis žiūrime meninį filmą „Ekskursantė“, kur trylikametė lietuvaitė tremtinė iš to paties Altajaus krašto pėsčiomis eina į Lietuvą, suaugusieji kino salėse verkia.

Štai tokia tragiška vienos lietuvių šeimos istorija.

Algimantas DAUGIRDAS