Mes turime 43 svečius online

Apsilankymų šiandien:35
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9969
Apsilankymų iš viso:1530896

Kiek nedaug žmogui reikia

2014 m. liepos 26 d. šeštadienis Nr. 56 (1394)

Šiame pasakojime vardų nebus, nes čia  galime būti  kiekvienas išmūsų. Klystame visi, bet aš nežinau, kas yra klaida. Vienas ar kitas taisykles dažniausiai sugalvoja nelaimingi žmonės, bet  jie juk nežino, kad nelaimingi. Ir gerai, kad nežino. Todėl ir noriu papasakoti, kas ta tikroji laimė. Gal ne mano akimis ir širdim, bet pamatuota juk žmogaus, kuriam artėja šimtmetis.

Neklausė mano vardo, bet mielai pakvietė į jaukius namus. Du šuneliai pasitiko lodami, o  išgirdę  šeimininkę tik apsilaižė. Toji  pavadinusi juos vardais neužtruko apsisukti. Ir tuoj sugrįžo. Pakvipo ramunėlių arbata, atnešė sausainių. Aš laukiau. Arbata vėso. Senolė laistė šiltnamyje pomidorus. Supratau.

Tada ėmiau žvalgytis. Ir pamačiau, o gal supratau, kiek nedaug žmogui reikia čia. Pasiekiamoje vietoje - brangiausių žmonių nuotraukos. Tik nuotraukos...

Tuomet  tarsi prisiminė, kad turi viešnią ir nusišluosčiusi į prikyštę sudiržusias rankas prisėdo šalia. Man visuomet atrodė, kad aš daug kalbu, esu bendraujanti, bet klydau. Tiek kalbėti ir tiek pasakyti, kad atsimerktum. Kai atnešė tik tris albumus, pamaniau, kad saulutė nusileis ir niekas namo kaip tos  skruzdėlytės  iš animacinio filmuko  neįleis. Bet klydau. Laikas prabėgo nepastebimai, o senolės nuotraukų komentarai pavėžėjo mane geru laiko traukinuku. Laiko,  į kurį nesugrįši, laiko, kurio nepamirši.

Mūsų senoliai tarsi išminties enciklopedijos, kurių neskaitom arba skaitom, bet per vėlai, kad galėtume suprasti. Ko tik gyvenime nebūta: meilės, išdavystės, skausmo, namų be namų, tremties širdy ir vėl  ir vėl vilties. Gimusi Prancūzijoje, bet likimo vėjų atskraidinta į Lietuvą čia ir pasiliko. „Neturėjau aš laimės su savo vaikų tėvu“,- tiek teprasitarė, o akys glostė nuotrauką, kurioje jie visi kartu. Pagavusi tą jos žvilgsnį susimąsčiau, kad  be skausmo ir džiaugsmo nepatirsi. Juk nėra  dienos be nakties, o rytas juk neaušta jai dar nepasitraukus.

Taigi apie rytą. Nepatikėsit, bet mano naujoji pažįstama greitai pašoko ir kaip jauna mergaitė įjungė turbūt radijo imtuvą, o gal, kaip ji pati  sakė, patefoną, aš nemačiau, tik girdėjau labai gražią prancūzišką dainą. Ji man į lietuvių kalbą išvertėtos dainos tekstą. Dainuota apie jausmus. Jausmus, kurių mums trokštamų stinga, kuriuos išdaliname, kurių ilgimės, o kartais turim, bet nevertinam. Gal nemokam, o gal tik apsimetam . Visus juos juk vienaip ar kitaip išsinešim, o gal ir paliksim. Senolė dar ir prancūziškai eilių padeklamavo. Ji sakė, kad nepamirštų prancūzų kalbos, eidama pas sūnų, gyvenusį kaime, vis deklamuodavusi eilėraščius. Ir eidavo mišku daug kilometrų. Kalba būtuoju laiku. Beje apie daugybę gražių iš juodai baltų nuotraukų  žvelgiančių jai brangių žmonių  kalba būtuoju laiku.  Sako,  kad  šitas mirė,  šitas mirė, o štai šitas apskritai sudegė, o šito jau nėra. Klausau, bet liūdesio nejaučiu. Kodėl?

Nes  ir  visos šios gilios, bet trumpos, o gal ir neturinčios pabaigos, dėl to ir trumpos istorijos nebūtų ir buvę, jei ne mano šaunios auklėtinės, kurios būdamos suaugusios, augindamos vaikelius surasdavo laiko mokytis, skaityti, tobulėti, o mokyklos slenkstis nebuvo per aukštas net dvejų metelių neturinčiai. Juk rašiau, kad vardų nebus...

Atestatą laikė trijų kartų rankos. Tylėjau. Žinau, mano neatsitiktinai sutiktai senolei, kuri taip džiaugėsi anūkėle, šiemet sėkmingai baigusia vidurinę, vandens bus kam paduoti. Bet juk kam to reikia, kai ji pati - gėlo vandens šulinys.

Onutė BIELIAUSKIENĖ

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis