Mes turime 355 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1491
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11678
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87708
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kraštotyrininkas apibendrino surinktą sakralinę informaciją

2014 m. rugpjūčio 2 d. šeštadienis Nr. 58 (1396)

Kraštotyrininkas Antanas Karmonas rengia leidybai naują knygą apie Švenčionijos kraštą. Tai kelis dešimtmečius kauptos sakralinės informacijos apibendrinimas. Darbe minimi Šiaurės Rytų Lietuvos pakraštyje esantys mitologiniai objektai ir vykę ritualai, lietuvių senojo tikėjimo dievaičių šventvietės, pirmųjų krikščionių meditacijų vietos bei sovietmečiu įrengta komunistinė šventvietė.

Šimtmečių virsme kito tikybos pobūdis, o žmonių pamėgtos meditacijų vietos dažnai likdavo toje pat vietoje. Daugelis Lietuvos bažnyčių pastatyta pagoniškų žinyčių vietose. Jų tarpe ir Vilniaus katedra, Švenčionių bažnyčia bei Lentupio, Tverečiaus, Vidžių ir kitos mūsų krašto bažnyčios. O sovietmečiu pagoniškos šventvietės vietoje buvo įrengta ir komunistinė... kultavietė. Apie jos įrangą išsamiau.

 

Peršaukščio kultavietės

Mildos – šventvietė

Atgimimo laikotarpiu Lietuvoje išsirutuliojo nauja mada. Jaunimas pradėjo švęsti meilės vardu vadinamą Šv. Valentino dieną, minimą vasario – 14 - tą. Tradicija atsibeldė iš Vakarų. Meilės deivę senovėje turėjo kiekviena iškili tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, lietuviai – Mildą. Tačiau, įsigalėjus krikščionybei Lietuvoje, senojo tikėjimo tradicijos nyko. Lėtai užmarštin grimzdo ir pagoniškos dievaitės Mildos vardas. Geso jos vardu vadintos „mildauninkų“ jaunimo meilės šventės.

Mildos vardas pirmąkart paminėtas 1315 m. kryžiuočių Tryro magistro dokumente. Jame rašoma apie upę Mildą. Vandenvietės geografinė vieta šaltinyje neminima. Tokiu pavadinimu upelė vinguriuoja Dzūkijoje. Netoli Perlojos (Varėnos r.) iš Ašarinio ežero išteka upeliukas Mildupis. Galbūt prieš kelis amžius prie jo kažkas įvyko, jei atkreipė kryžiuočių didiko dėmesį. Pagoniškos dievaitės Mildos vardu vadinamų vandenviečių Lietuvoje yra ir daugiau. Viena iš jų vinguriuoja ir Švenčionių rajone. Mylių gyvenvietės šiauriniu pakraščiu varva Mildupis (vadinamas Mildupka). Jis sukritusią drėgmę iš pietrytinių Švenčionių kalvų neša į Kūną. Tai Kūnos upės kairiakrantis trumpas intakėlis. Galima net prielaida, kad Mylių kaimo pavadinimas kilęs iš jo.

Milda – meilės ir piršlybų deivė. Jos vardu vadinamos šventvietės aptinkamos tokiose vietose, kuriose žmogų „kažkas“ pakiliai veikia: aukštų kalvų papėdėje čiurlenantis kriokliukas, ežero mėlis, miško ošimas, paukščių balsai. Tokių vietų apstu Lietuvoje. Tokia buvo ir Peršaukščio ežero vakarinė pakrantė. Iš jos kūpėjo vandenys. Prasibrovę akmenuota pakrante, taškydamasi purslais, jie stačia galva krito žemyn. Tai – Sarios upelio ištakos. Žmonių buvo vadinamos „skoku“ (kriokliuku). Jo kaimynystėje tiesėsi kelias. Dažni ir dideli kelio remontai keitė kriokliuko natūralumą. Vis vykdavo bandymai kriokliuką užkinkyti žmonių reikmių tenkinimui.

Tai žemiausia apylinkės paviršiaus vieta. Jos absoliutus lygis – 171 m virš jūros lygio. Aukščiausias, iki 219 m  iškilęs apylinkės taškas priklauso Guzėniškės kalvyno keterai. Jos papėdžių versmės maitina Sarios upelio tėkmę. Vos 5 – 6 km atstume, net 48 m aukščio paviršiaus nuolydžio skirtumas. Vietos gyventojai pastebėjo vietovės specifiškumą. Taikė jį savo dvasinių ir materialinių reikmių tenkinimui.

Saulės spindulių nutvieksti vandens purslai pakibdavo vaivorykštės aureole... Prie jos dunksojo pagoniškasis alkas. Meilės dievaitės Mildos šventvietė. Buvusi apylinkės jaunimo sueigų, pasimatymų ir pramogavimo vieta. Pavasariais, kai ežeras nusinerdavo ledo šarvus, kalvų giraitės pasidabindavo gležna žaluma, vandenvietės pakrantėse pražysdavo jaunystė. Prie dievaitės Mildos aukuro čiurlenantis kriokliukas išskleisdavo vaivorykštės vėduoklę. Tada apylinkės jaunimas ir sugužėdavo į tradicinę meilės dievaitės Mildos garbinimo šventvietę. Jos garbei aukure įžiebdavo ugnį. Tai būdavo gegužės mėnesio pirmoji pusė. Jaunimas džiaugdavosi atgijusia vešėjimui gamta. Tokios jaunimo šventės vykdavo ir kitose Rytų Lietuvos vietose. Vėlesniais, jau krikščioniškais laikais buvo pasirinkta ir pastovi diena, gegužės mėnesio antrasis sekmadienis. Dar vėliau ši diena buvo įprasminta dievaitės Mildos vardu. Perkelta net į sudarytus krikščioniškus kalendorius, sureikšminta moterišku Mildos vardu. Iki šiol šis paprotys išliko kalendoriuose. Gegužės 13-oji - Mildos vardadienis.

Pasak mitologų, Mildos garbintojus ir žiniuonis, žolelėmis ir užkalbėjimais gydžiusius meilės negalias, žmonės vadino mildauninkais. Beje, šį žodį ŠR Lietuvos (ir Gudijos) neištuštėjusiuose kaimuose dar prieš dešimtmetį būdavo galima išgirsti gyvą iš senolių lūpų. Mildauninkais vadinti ir tie, kurie mokėjo apmalšinti arba sužadinti meilės aistras. Erotizmo elementų aptinkama ir lietuvių liaudies dainose („nieks kits čia nekaltas, mergužėle, tu pati, su berneliais trali-vali, labai buvai uchvatni...“), pajuokavimuose. Lietuviai ne prasčiau už kitas tautas kreipė dėmesį į meilę, seksualinį ir šeimyninį gyvenimą. Tad, tęsiant protėvių tradicijas, meilės dienai tinkamesnė būtų žieduota gegužės 13-oji, negu, mėgdžiojant vakariečius, speiguota vasario 14-oji.

 

Peršaukštis

Žavioje Sarios upelio ištakų aplinkoje žmonės gyvenamus būstus rentėsi nuo labai senų laikų. Apie tai byloja aptikta akmens amžiaus gyvenvietė ir ežero pakrantėje esantis IX – XII a. pilkapynas. Jis minimas enciklopedijose: „...Pilkapynas yra į p. r. nuo Peršaukščio kaimo. 1894 m. F.Pokrovskis ištyrė 9 iš 39 pilkapių. 1958 ir 1979 m. žvalgė Lietuvos ist. i - to ir Mokslinės metodinės tarybos archeolog. ekspedicija. 20 a. pradžioje buvo 21 pilkapis. Sampilai 8 – 20 m. skersmens, 0,5 – 1,5 m. aukščio, kuriuos juosia duobės ir grioviai. Mirusieji laidoti deginti. Radiniai: darbo įrankiai (pjautuvai), žirgų aprangos reikmenys, kaulai. Datuojami 8 – 12 amžiais“.

Archeologų duomenys teikia informaciją, kad pilkapiai nyksta, jų skaičius mažėja.

Istorinių įvykių virsme keitėsi žmonių kartos, gyvenvietės pavadinimai. Enciklopedijos mini, kad Peršaukščiu vadinamas kaimelis – viena iš seniausių Švenčionių r. gyvenviečių. Pasak užrašytų legendų, pavadinimas kilęs iš jaunimo entuziastinio šurmulio (Pateikėjas kunigas V.Miškinis: „...Dainomis, jaunatvišku entuziazmu bernai ir mergos, peršaukdami vieni kitus, prie skoko šlovino deivę Mildą. Iš to kilo vietovardis – Peršaukštis...“). Kildinama prielaida, kad vietovė, kurioje vykdavo kasmetiniai „peršaukimai“, gavo „Peršaukimo“ pavadinimą. Vėliau iš žodžio – „Peršauk – imas“, išsirutuliojo kaimavardis – PERŠAUK - ŠTIS.

Peršaukštis - buvęs valsčiaus centras, kuriame virė kultūrinis gyvenimas, veikė mokykla. Jame gyvenę verslininkai užtvenkė Sarios upelį. Vanduo buvo užkinkytas darbui: karšė vilnas, vėlė milą, malė grūdus. Gyventojai naudojosi žuvingos, pratekančios vandenvietės turtais ir teikiama energija. Deja, jų buitį ypač įtakodavo socialiniai neramumai, nes gyvenvietė prigludusi prie judrios Švenčionys – Vilnius magistralės. Demografiniu požiūriu Peršaukštis – banguojanti gyvenvietė: tai skaitlingas apylinkės centras, tai užkaltais namų langais bedvasė erdvė. Taip atsitiko ir po 1863 m. sukilimo numalšinimo, bei... sugriuvus TSRS.

J.Jakubianec – Čarkovska 1934 m. išleistoje knygutėje „Powstanie 1863 roku w powiece swiencianskim“ mini, kad pradžioje 1863 m. sukilėlių grupės telkėsi netoli Pabradės, Zalavo miškuose.Įsteigus karo komendantūrą, sukilėliai keitė savo dislokavimo vietas. Gustavo Čechovičiaus vadovaujama sukilėlių grupė persikėlė į Peršaukščio miškus. Trumpą laiką Peršaukštyje buvo jų vadavietė. Kovo mėnesį G.Čechovičius atvyko į Strūnaitį. Sutelkė 100 vyrų sukilėlių būrį ir perkėlė iš Peršaukščio vadavietę. Sukilėlių štabas įsikūrė nuošalesnėje, saugesnėje vietoje. Apleistose vandens malūno patalpose, esančiose į rytus nuo Senojo Strūnaičio kaimo, Gojaus miško pakraštyje. Gojaus pamiške per Kalvėnus, Šakališkę, Bildas, Janutiškę, Pakraviške, Sabalkas vingiavo keliukas į Lentupį, kurio apylinkės miškuose veikė Gustavo brolio, Leono Čechovičiaus vadovaujama sukilėlių grupė.

Sukilimo pralaimėjimas įtakojo ir Peršaukščio gyvenvietės nykimą: sudeginti pastatai, gyventojų netektys, trėmimai. Peršaukščio gyvenvietės atsikūrimas ir ištuštėjimas kartojosi ir XX a. antroje pusėje.

 

Komunistinė „šventvietė“

Demografiniai pakitimai Peršaukštyje įvyko pokariu. Patraukli gamtinė aplinka tapo pagrindiniu argumentu įrengiant vaikų poilsiavietę. Kelis dešimtmečius mokinių atostogų metu Peršaukštis tapdavo vaikų skruzdėlynu. Jame buvo įrengta pionierių stovykla. Pionieriai ilsėdamiesi pramogavo, o pertraukose tarp pramogų dalyvaudavo privalomose politinėse valandėlėse. Jų metu mokiniai klausė sklandžiai sekamų pasakų apie pasiaukojimą dėl šviesių komunizmo horizontų. Įtaigumo dėlei pasakojimų turinį iliustruodavo tarybinėmis „relikvijomis“: kino filmais apie bebaimį pionierių Pavliką Morozovą, Nikolajų Korčiaginą, narsiąją didvyrę lietuvaitę Marytę Melnikaitę ir kt.

XX a. septintąjį dešimtmetį Lietuvos Respublikoje kristalizavosi savitas socialinis štilis. Jau buvo įvykdyta agrarinė reforma. Valstiečiai suvaryti į kolūkius. Išartos ūkininkų valdų ežios. Vykdant plataus masto žemės melioracijos darbus, tuštėjo sodybos. Nugriautų pastatų savininkams buvo atseikėjamos kompensacijos ir išduodami leidimai kurtis numatytuose ūkių centruose. Vienas iš jų buvo ir Cirkliškis. Pamiškėse prigeso kruvinos rezistencinės kovos. „Liaudies gynėjams“ jau buvo išdalinti „sidabriniai grašiai“, ant krūtinių sukabinti medaliai.

Vieni jų sąžinės likučius skandino taurelėje. Kiti „draugai“, siekdami šlovės, mistifikavo savo žygius. Jie, žlegindami ant krūtinių kabančias regalijas, išdidžiai žygiuodavo išrikiuotų pionierių kordonais. Taip būdavo ir Peršaukščio pionierių stovykloje.Jie pasakojo vaikams apie kovų tikrus ir jų pramanytus žygdarbius. „Surežisuoti“ pionieriai jiems audringai plojo. Įteikdavo gėlių. „Draugams“ patikdavo liaupsės. Tačiau, kaip sakoma, bevalgant atsiranda ir apetitas. Jie norėjo dar kažko nežemiško, „mistinio“. Todėl rajono atsakingiems dėdėms pirštais baksnodami rodė į bažnyčias, kur kasmet vykdavo masiniai tikinčiųjų atlaidai. Užuominos buvo suprastos: reikia masinių renginių su... šlovinimo ritualais. Atsirado tam ir stimulas. Lakoniškai apie tai.

Praėjusio amžiaus septintojo – aštuntojo dešimtmečių sandūroje jaunimas darbo ir mokslo siekiais iš palaukių masiškai traukė į miestus. Pasąmonėje nešėsi tremties aidus, pamiškių rezistencinę dvasią ir protėvių tradicijų viziją. Visa tai akumuliavosi Lietuvos patriotiškai nusiteikusio jaunimo jausmuose ir pradėjo „blyksėti“ viešumoje. Proveržių formos buvo įvairios: tautinės vėliavos slaptas iškėlimas; Vasario 16-osios paminėjimas giedant tautinę giesmę, eitynės su fakelais kapinėse; katalikiškos Kronikos laida, jūrininko Kudirkos iššūkis, iškilių Lietuvos sūnų žygių įprasminimas ir net... protestai susideginant (R. Kalantos auka).

Tai mūsų istorijos detalės. Kraštotyrinėje literatūroje apie Cirkliškio kraštovaizdžio draustinį aptikau Gamtos tyrimų centro Geologijos ir geografijos instituto darbuotojo Augustino Linčiaus atsiliepimą apie Peršaukščio „Šlovės“ kalvą. Jis jį įvardina „pseudopilkapio grimasomis“. Aiškumo dėlei pateikiu kelias ištraukas iš pono Augustino rašinio tema: „Cirkliškio kraštovaizdžio draustinis“, rašyto Vilniuje 2012 – 06 – 07 dieną.

1. „...Piečiau Peršaukščio ežero užtvankos, stūkso daugiau kaip 4,2 m. aukščio supiltinio grunto kauburys. Šalimais einančiu plentu pravažiuojantys šiandien jo nepastebi... Nors kitu atžvilgiu tai įsidėmėtina vieta, kurioje sampilo atsiradimo aplinkybės buvo ypatingos – politiškai įžeidžios, pagiežingos ir prievartinės. Tai nutiko sovietmečiu...“

2. „...Vilniaus universiteto Žygeivių klubas domėjosi lietuvių tautos istorinėmis asmenybėmis, baltiškojo krašto praeitimi. Nepaisant perspėjimų, 1969 m. gegužės pradžioje kartu su bendraminčiais iš Kauno, Raseinių, Klaipėdos ir kitų Lietuvos vietovių sugužėjo į lakūno Stepono Dariaus gimtinę, dabartiniame Dariaus kaime (Klaipėdos r.), kur tautinėmis giesmėmis pagerbė „Lituanicos“ skrydžio per Atlantą 36-ąsias metines. Ir supylė atminimo simbolinį milžinkapį... Toks sąmoningas, tautiškai supratingos jaunuomenės poelgis, taiki rezistencinė jausena prilygo dideliam samčiui deguto į sovietinio rojaus statinę... Užsirūstinę komjaunimo ir komunistų partijos ideologai tuoj pat ėmė skrupulingai ieškoti baudžiamojo atoveiksmio. Ir rado. Švenčionių žemėje... Rajono vadovai parinko vietą prie Peršaukščio ežero. Universiteto studentai darbavosi su suvarytais Švenčionių rajono komjaunuoliais, kol pagal architekto Antano Tauro (1912 - 1988) parengtą projektą 1970 m. gegužės 9 d. baigė supilti pilkapį, skirtą Lietuvos laisvės priešams, jos duobkasiams – sovietų atėjūnų partizanams ir, aidint pompastiškoms fanfaroms, paskelbė jį „Šlovės“ kalva...“

Renginio laikas buvo tapatinamas su pergalės prieš fašistinę Vokietiją diena ir su tradiciniu vietiniu papročiu - pagoniškos dievaitės Mildos garbinimo švente. Pakoreguotas turinys. Parengtas išsamus būsimųjų ritualinių „tarybinių rekolekcijų“ scenarijus. Jame numatyti ir būsimieji „atlaidų piligrimai“: rajono komunistų parttjos ir komjaunimo komitetto atstovai, karo veteranai ir buvę „skrebai“, ūkių ir mokyklų komjaunuolių bei pionierių delegacijos. Prievartinį „piligrimų“ dalyvavimą užtikrindavo vedama kontrolė.

Iš Pabradės poligono iškviesti kariai su tankete Cirkliškio karių kapinėse įskeldavo „relikvinę“ ugnį (Nr. 2). Pradedant 1971 metų gegužės 9 diena, ritualinės fakeluose nešamos ugnies „piligrimų“ kolonos nusitęsdavo 5,5 km nuo Cirkliškio karių kapinių iki Peršaukščio „Šlovės“ kalvos. Prie supilto kauburio tradiciniams tarybinių „atlaidų piligrimams“ ežero pietinėje pakrantėje buvo įrengta aikštė. Tarp gėlių gazonų besitiesiantys takai vedė prie ritualinio – „tarybinio sakralinio“ aukuro. Jame suliepsnodavo fakelais atnešta ritualinė ugnis. Gaudžiant trimitams, iš kalvos papėdės ugnies deglą iš rankų į rankas keldavo į viršų ant laiptų sustatyta pionierių kolona.

Ritualinių švenčių eigą sekė Lietuvos komjaunimo centro komitetas, renginius koreguodavo Lietuvos TSR komunistų partijos „hierarchai“. Į jas jie nuolat siųsdavo savo atstovus. Atvykdavo net patys aukščiausi LTSR „kardinolai“. Vieną jų matome nuotraukoje, kalbantį prie mikrofono „Šlovės kalvos“ papėdėje.

Renginiai buvo reklamuojami studentų „komjaunuoliškose grupėse“. Vyko siūlymai studentams praktikuoti ir „komjaunuoliškų vestuvių“ scenarijų. Jam reikėjo irgi tarybinį turinį atitinkančios formos bei tradicinės vietos ritualinėms apeigoms. Peršaukštis tam tiko visokeriopai: gamtiniu, komunikaciniu ir buitiniu požiūriais. Buvo rekomenduota „iš aukščiau“, kad darbo ir poilsio stovyklose dirbantys studentai šefuotų tą tarybinę „šventvietę“. Tuo tikslu, rekonstruota poilsinė aikštelė. Joje įrengta palapinių miesteliui vieta. Užveisti gėlių gazonai. Aikštė buvo pertvarkoma, taikant ją komunistinių ritualų tikslams, masiniams renginiams. Svarbiausiu akcentu pasirinktas supiltasis ritualinis „alkas“. Jis panašėjo į piliakalnį. Jo viršuje buvo užkuriama šventinė ugnis. „Papėdėje renginio metu, – minėjo prisiminimais besidalinanti buvusi Švenčionių r. komjaunimo sekretorė R.T., - trykšdavo šampano purslai“.

Pasikeitus Lietuvoje politinei santvarkai, Peršaukščio tarybinė kultavietė neteko savo svarbos. Privatizavus vietą, buvo komercinių bandymų įkurti prekybinį centrą. Sumanymus nuvylė nelaimingi atsitikimai. Aikštės pagrindą užklojo samanų ir žolių sąžalynai. Dabar komjaunuolių supiltą piliakalnį slepia tanki medžių giraitė. Peršaukštyje vėl eilinis demografinis štilis. Ar jį kas nors judins?

Buvusi vadinamoji „Šlovės“ kalva – mūsų juodojo paveldo detalė. Puikus eksponatas būtų Dzūkijoje įsikūrusiam Grūto parkui, deja... jo neperkelsi. Taigi jis dar liks Cirkliškio seniūnijos žinioje ir primins, kad buvo tokia, galbūt vienintelė Lietuvoje ritualais įprasminta tradicinė tarybinė „šventvietė“. Tai dalis mūsų juodojo paveldo.

Teisingumo ministerija parengė teisės aktus, kuriais liberalizuojamas santuokų įregistravimo vietos pasirinkimas. Švenčionių r. civilinės metrikacijos skyrius tokių vietų gamtoje kol kas dar nėra numatęs. Tuoktuvėms vietas, kaip man teigė Švenčionių r. civilinės metrikacijos vedėja, leidžia pasirinkti savarankiškai patiems jaunavedžiams. O jie (iki 2013 m. vidurio) gamtoje santuokų įregistravimo nesirinko.

 
Reklaminis skydelis