Prieš trejetą metų, 2011 m. rugsėjį, paskutinį kartą lankiausi Vytauto Tijūnėlio balandinėje ir rašiau apie jo auginamus balandžius, apie vaikystėje gimusią svajonę, auginti balandžius, kuri tapo realybe. Ir štai aš vėl kalbuosi su geru pažįstamu Vytautu Tijūnėliu. Šį kartą pretekstas susitikti ir kalbėtis – Rusijoje vykusiose parodose Vytauto išaugintų lietuviškų rūšių balandžių pelnyti apdovanojimai.

- Lietuvoje esu žinomas tarp balandžius auginančių žmonių, ypač Klaipėdos aukštaskraidžius, Rostovo siūbuoklius ar Sūduvos baltagalvius auginančių. Malonu, kad plečiasi ir pažinčių su bendraminčiais ratas. Štai neseniai susipažinau su puikiu žmogumi, auginančiu balandžius, buvusiu Dūkšto vidurinės mokyklos direktoriumi Antanu Šimkūnu. Padovanojau jam savo augintų balandžių. Mano augintų balandžių yra daug kur. Kviečia mane ir į parodas, bet visa bėda, kad tos parodos vyksta Klaipėdoje ar Palangoje. Važiuoti brangoka. Prieš dešimtį metų pomėgis auginti balandžius suvedė su Rusijos piliečiu, kuris kilęs iš šių kraštų, Andrej Kvik, kuris gerai pažįstamas su Sankt Peterburgo balandžių augintojų federacijos pirmininku. Ir tas pirmininkas pakvietė mano bičiulį Andrej Kvik dalyvauti parodoje, o tas savo ruožtu paklausė, ar draugas iš Lietuvos, t.y. aš, gali dalyvauti. Atsakymas buvo teigiamas, ir mano auginti balandžiai – Klaipėdos aukštaskraidžiai – iškeliavo į parodą Sankt Peterburge. Tie balandžiai po parodos ir liko Rusijoje. Parodoje balandžių buvo apie porą tūkstančių. Mano buvo apie 10 balandžių. Visur figūravo mano pavardė, o mane atstovavo tas bičiulis iš Rusijos – Andrej Kvik. Toje tarpregioninėje parodoje aš buvau vienintelis atstovas iš Lietuvos, - apie parodą Sankt Peterburge pasakoja Vytautas Tijūnėlis. - Kadangi Rusijoje balandžių auginimas yra labai populiarus, su jais varžytis yra labai sunku, bet ten yra nemažai ir iš manęs išsivežtų balandžių. Ir tai mane džiugina, o apie parodoje dalyvavusius Klaipėdos aukštaskraidžius galiu pasakyti, kad tai tikrai įdomi veislė, ir aš juos jau senokai auginu. Turiu kelių spalvų, o į parodą bet kokio balandžio nenuveši. Reikia, kad jis būtų žieduotas. Ant žiedo turi matytis kilmės šalis, metai. Parodoje Sankt Peterburge su lietuviškais žiedais buvo pristatyti namo balandžiai, o žiedas balandžiui uždedamas kai jis ima plunksnuotis. Žiedų sistema labai įdomi. Žiedas balandžiui – kaip mums pasas. Ten visa informacija. Kai kas ant žiedo dar ir telefono numerį ar net pavardę užrašo, kad jei balandis pasiklysta, praneštų savininkui, bet tai labiau liečia sportinius balandžius.

- Vytautai, o kaip tu žiūri į madą balandžius leisti į dangų per vestuves? Ar tie balandžiai tikrai sugrįžta pas šeimininkus?

- Aš savo balandžių nė už jokius pinigus neduočiau, nes dažniausia tokių balandžių laukia pražūtis. Žinoma, jei tai parko balandis, tai į netoliese esančius namus gal sugrįš, o kitos veislės – pasimes. Žmonėms juk svarbu, kad paukštis būtų baltas, o juk tikrų parko balandžių tarp paleidžiamų iš jaunųjų rankų būna labai retai. Todėl aš savo balandžių ir neduodu, nes man kiekvienas išaugintas paukštis yra svarbus ir mylimas. Beje, kartais prie bažnyčios ar metrikacijos paleisti balandžiai atklysta ir pas mane, kartais žmonės atneša sugavę. Priglaudžiu. Negi leisi badu mirti, nors veislė tų balandžių dažniausia labai prasta. O grįžtant prie parodos Sankt Peterburge, turiu ir vaizdo juostą iš ten, turiu ir taurę, medalį, diplomą. Pirmos vietos vertinimo komisija neskyrė niekam, matyt, ten Klaipėdos aukštaskraidžių standartų gerai nežino, nes mano išauginti balandžiai yra aukščiausios klasės ir atitinka visus standartus, bet ne tiek ir svarbu, pirma ar antra vieta, kurią gavo mano auginti balandžiai. Svarbiausia, kad lietuviški balandžiai gavo tokį aukštą įvertinimą. Beje, Andrej Kvik išauginti Klaipėdos aukštaskraidžiai, kuriuos užsiveisė iš manęs, buvo įvertinti trečia vieta. Tai irgi džiugina. Klaipėdos aukštaskraidžių iš manęs yra įsigiję ir kiti balandininkai Rusijoje, tai maloni tendencija.

- Ar sena Klaipėdos aukštaskraidžių rūšis?

- Kaip rūšis Klaipėdos aukštaskraidžiai atsirado apie 20 amžiaus vidurį, tad tai nėra sena veislė, bet įdomi ir graži. Galutinai susiformavo 20 amžiaus pabaigoje, kai buvo surašyti standartai, o jie gan griežti. Prieš dešimt metų į Rusiją Klaipėdos aukštaskraidžius įvežė mano jau minėtas Andrej Kvik, o parodose dalyvauja įvairių spalvų Klaipėdos aukštaskraidžiai. Beje, vertinimas balandžių parodoje yra labai griežtas, tad malonu, kad Klaipėdos aukštaskraidžiai gavo tokį aukštą įvertinimą, o Maskvoje vykusioje visos Rusijos balandžių parodoje vienas mano išaugintas Klaipėdos aukštaskraidis buvo įvertintas aukso medaliu. Tiesa, jį parodai pristatė Andrej Kvik, bet koks skirtumas, kokia šeimininko pavardė užrašyta buvo, svarbiausia, kad tą balandį išauginau aš čia, - šyptelėjęs sako Vytautas Tijūnėlis. Ir su juo negali nesutikti. O tai, kad informaciją apie balandžių augintoją iš Lietuvos, iš Švenčionių, rašė ir Rusijoje leidžiamas žurnalas balandžių augintojams, jau irgi aukštas įvertinimas.

Vėliau su Vytautu Tijūnėliu dar ilgai kalbamės apie balandžių veisles, auginimo subtilybes. Apie balandžius Vytautas gali pasakoti valandų valandas, nes domisi, skaito, o ir augina su meile, nes, kaip jis sakė, balandžių burkavimas jam puikiausia atgaiva. Matyt, tik su tokia meile ir galima išauginti balandžius, kurie pelno apdovanojimus. Bet, kaip Vytautas Tijūnėlis sako, ne apdovanojimai auginant balandžius svarbu, o abipusė meilė.

Algis JAKŠTAS