Mes turime 294 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:553
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16754
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92784
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kunigo pareiga – padėti paklydusiam žmogui

2014 m. rugpjūčio 9 d. šeštadienis Nr. 60 (1398)

Šią vasarą Vilniaus vyskupijoje arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo sprendimu vykusi parapijų klebonų rotacija, paprasčiau pasakius kaita, palietė visas tris didžiausias mūsų rajono parapijas. Su naujais Švenčionių ir Švenčionėlių parapijų klebonais jau susipažinome, o šį kartą pokalbis su naujai paskirtu Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės parapijos klebonu Deimantu Braziuliu, kuris į Pabradę buvo atkeltas iš Ignalinos.

Ignalinos rajonas – gimtasis kunigo Deimanto Braziulio rajonas, o gimė ir augo būsimas kunigas Tverečiaus parapijai priklausančiame Didžiasalio kaime, ten ir vidurinę mokyklą baigė, iš ten ir į Vilniaus kunigų seminariją išvažiavo, bet apie viską iš pradžių, o pirmas klausimas, kurį uždaviau naujajam Pabradės klebonui Deimantui Braziuliui buvo tradicinis – apie pašaukimą.

- Tai klausimas, kurį dažniausia užduoda ir į kurį neįmanoma taip tiesiai atsakyti, nes nelengva atsakyti, kodėl pasirinkau kunigo kelią. Ne, tai nebuvo vaikystės svajonė, nes tai atėjo gerokai vėliau. Gal todėl, kad šeima nebuvo religinga, o seneliai daugiau rūpinosi pusbroliais ir pusseserėmis. Mes su broliu net krikštyti nuo mažens nebuvome, mane pakrikštijo, kai visi Pirmai Komunijai ruošėsi. Prisimenu, kaip kunigas Steponas Tunaitis mane krikštijo. Manau, kad daug įtakos tolesniam mano pasirinkimui turėjo paauglystės metai, kai imi ieškoti atsakymų į daugelį rūpimų klausimų. Kaip tik tuo metu Didžiasalio vidurinėje, kaip ir kitose mokyklose, atsirado tikybos pamokos, kurias dėstė Tverečiaus klebonas kunigas Steponas Tunaitis. Iš pradžių aš neidavau į tikybos pamokas, nes ši pamoka buvo paskutinė, ir buvo kur kas geriau eiti į namus, bet vieną kartą nuėjau. Iš pradžių jaučiau savotišką baimę, bet paskui apsipratau. Kadangi neidavau į bažnyčią, visada gaudavau ketvertą pagal tuomet galiojusią penkiabalę sistemą. Kažkaip ėmė patikti man tos tikybos pamokos, bet vėl atsirado klausimai, ar tai tiesa, apie ką kalbama. Daug lėmė ir Juliaus Sasnausko radijo laida „Mažoji studija“, ten buvo galima rasti atsakymus į nemažai rūpimų klausimų. O kai esi jaunas, tų klausimų iškyla daug ir įvairių. Savotiškas atsivertimas įvyko devintoje klasėje, kai ėmiau vaikščioti į bažnyčią. Atsirado kažkoks asmeninis ryšys su Dievu. O pašaukimas kunigystei, kaip aš jį įvardiju, jau buvo 12-toje klasėje. Idėjų buvo visokių. Svajojau ir apie aktorystę, ir apie teisės studijas, bet nulėmė kunigystės pasirinkimas, - apie savo kelią į kunigystę pasakoja kunigas Deimantas.

- Po vidurinės įstojote į Vilniaus kunigų seminariją. Ar studijuojant nekildavo abejonių, kad ne tą kelią pasirinkote?

- Tos mintys apie pasirinkimą kildavo ir dabar kyla. Kunigystė nėra kaip plytų gamyba, kur viskas įrėminta į uždarą formą. Visą laiką ieškai atsakymo į klausimą, ar tai yra mano kelias. Manau, tai yra natūralu ir žmogiška. Šiandien yra taip, o kaip bus rytoj, aš negaliu atsakyti. Man buvo labai nelengvas periodas, kai draugai, kuriuos turėjau seminarijoje ar net kunigaudamas, išėjo, bet kol kas esu laimingas, eidamas kunigo keliu, o sunkumų buvo, būna ir, manau, bus, bet tai natūralu.

- O kaip į apsisprendimą būti kunigu reagavo artimieji?

- Geriausiai pasakė mama: „Čia tavo gyvenimas, kaip nori, taip daryk“, o brolis baisiai supyko ir kvailiu išvadino. Brolis – Lietuvos kariuomenės karininkas. Tad vienas tarnaujame Dievui, o kitas – Tėvynei. Dabar jau nieko, apsiprato, dažnai susitinkame, bendraujame.

- Kaip susiklostė jūsų kelias baigus seminariją?

- Metus diakonu tarnavau Vilniaus katedroj. Pirmu mano klebonu buvo Ričardas Doveika. Čia išbuvau metus diakonu ir pusę metų po įšventinimo į kunigus 2007 m. rudenį, o po to gavau paskyrimą vikaru į Ignalinos parapiją. Čia klebonu buvo monsinjoras Ignas Jakutis. Ignalinoje išbuvau 7 metus. Teko ir vikaru būti, o vėliau – klebonu. Būdamas vikaru galvoji, kad tapęs klebonu daug ką gali padaryti, bet kai juo tampi, susiduri su kur kas sunkesne realybe ir ne viską gali padaryti, ką norėtum. Vikaru būti daug lengviau, o klebono jau visai kitas atsakomybės ir pareigų lygmuo. Man buvo gal šiek tiek lengviau, nes klebonu buvau paskirtas toje parapijoje, kur ir vikaravau, prie dviejų klebonų. Aš pažinojau žmones ir žinojau, su kuo galiu kurti komandą. Ir aš tą komandą turėjau. Pliusas, kai turi žmonių, su kuriais gali eiti ir daryti.

- Po 7 metų iš lietuviškos parapijos Ignalinoje esate paskiriamas į Pabradę, kur meldžiamasi lenkų ir lietuvių kalbomis. Kokie pirmi įspūdžiai?

- Vienas panašumas tarp šių parapijų yra. Ir Ignalinoj, ir Pabradėje yra naujos modernios statybos bažnyčios. Pabradės parapija yra didesnė, o pridėjus Karkažiškę, Pavoverę, Arnionis – teritorija išties didelė. Darbus dalinsimės su vikaru ir susitvarkysime. Prisimenu, kai arkivyskupas pranešė apie paskyrimą į Pabradę, šmėstelėjo mintis, ką aš ten darysiu. Bet džiaugiuosi, kad tikintieji šiltai sutiko ir priėmė. Aš pasakiau, kad lenkiškai faktiškai nemoku, bet pasistengsiu išmokti, nes kiekviena išmokta kalba – tai turtas, kurio nereikia ant pečių nešioti. Manau, kad didelių problemų bendrauti ir atlikti klebono ir kunigo pareigas neiškils. Tai bus proga ir man pačiam augti, tobulėti. Liūdna, kad čia neradau komandos, su kuria galėtum bendromis jėgomis dirbti, nes būdamas tarp bendraminčių aš gerai jaučiuosi, bet manau, kad su laiku ir komandą subursime. Pirmiausia reikia susipažinti, surasti sąlyčio taškus.

- Ar griežtai laikaisi bažnyčios kanonų, ar esi labiau tolerantiškas kunigas?

- Galėčiau sakyti ir taip, ir ne, bet pirmiausia reikia suprasti, ko žmogus nori. Jei žmogus, atėjęs į bažnyčią galvoja, kad už pinigus gali nusipirkti paslaugą, su tokiu aš mažai kalbu, bet visa kita situacija palieka vietos interpretacijai. Visų pirma mes turime suprasti, kad visi bažnyčios nariai yra nuodėmingi, ir tą turime pripažinti. Mūsų tarpe nėra šventųjų. Kaip apaštalas Paulius sako: „Pats esu apgaubtas silpnumo, taip ir žiūriu į kitus“, bet kas yra susiję su tais dalykais, kurie nuo manęs nepriklauso, jei mes kalbėsime apie bažnytinių kanonų teisę, tai ne aš esu jų autorius, ir aš negaliu jų laužyti, bet galiu žmogų priimti, išklausyti, už jį pasimelsti, pabendrauti, ir man visiškai nesvarbu, kokios kultūros, tradicijos yra tas žmogus. Kas susiję su kanonų teise, aš esu davęs priesaiką ir tų dalykų laikausi. Mano kaip kunigo pareiga – padėti paklydusiam žmogui, atvesti jį į tikėjimo kelią.

- Nepaisant užimtumo bažnyčioje ir tvarkant parapijos reikalus visgi, matyt, lieka laisvalaikio. Kokie Jūsų pomėgiai?

- Galvoju, kad laisvalaikis žmogui yra privalomas dalykas, nes kitaip ir „stogas nuvažiuos“. Daug laiko skiriu skaitymui. Turiu daug gerų knygų. Čia net spintų buvo mažai joms susidėti. Patinka gamta, mėgstu leisti laiką gamtoje. Mėgstu ir ekstremalias pramogas, kad ir su parašiutu šokinėti ar plaukti baidarėmis ekstremaliomis sąlygomis. Ekstrymas gerai veikia, stimuliuoja. Net su parašiutu šokti kartu su kitais nebaisu. Čia kaip ir gyvenime, kai žinai, kad yra žmonių, kuriais pasitiki, galima viską padaryti. Klebono pareigos Pabradėje man taip pat naujas gyvenimo ir išbandymų laikotarpis, nauja patirtis, - baigdamas mūsų pokalbį apie pašaukimą ir kunigystę sako naujasis Pabradės Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės parapijos klebonas Deimantas Braziulis. O mes po to dar ilgokai kalbėjomės apie žemiškus dalykus, apie mums abiems mielą Tverečiaus kraštą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis