Nors Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 str. 1 d. 10 punkte rašoma, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo leisti kitiems asmenims prieiti prie paviršinio vandens telkinių nustatytomis pakrantės apsaugos juostomis, lankyti gamtos ir kultūros paveldo teritorinius kompleksus bei objektus ir bendro naudojimo rekreacinius objektus (teritorijas) ir vandens telkinių pakrantės turėtų būti laisvai prieinamos visuomenei, bet gyvenime daug kas kitaip nei įstatyme. Tuo dar kartą įsitikinau rugpjūčio 21 d. kartu su LR AM Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento Švenčionių r. agentūros vedėju Mariumi Kriaučiūnu ir vyresniuoju aplinkos apsaugos inspektoriumi Eriku Garbuliu dalyvaudamas akcijoje „Tvora“. Šios akcijos, kurią organizavo Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas (RAAD), tikslas – išlaisvinti vandens telkinių pakrantes nuo tvorų. Anksčiau vykusių akcijų metu buvo nustatyta daugiau nei 90 nelegalaus tvėrimo vandens telkinių pakrančių apsaugos juostose atvejų. Aplinkosauginės akcijos metu buvo pašalintos 57 neteisėtai pastatytos tvoros. Dėl likusių pradėti tyrimai. Švenčionių r. teritorijoje nustatyta daugiau nei 10 pažeidimų. Tada buvo plaukiama Žeimenos upe, o šį kartą buvo pasirinktas Sarių ežeras, kurio beveik visa pakrantė jau privatizuota.

Neskubėdami plaukiame nuo vienos teritorijos prie kitos. Jei kyla bent koks įtarimas, vyresnysis inspektorius Erikas Garbulis ima ruletę (kuri, kaip paaiškėjo, net patikrą praėjusi, kad teismuose mažiau nesusipratimų kiltų) ir matuoja atstumą nuo tvoros galo iki ežero kranto linijos. Jei yra 5 metrai – tokia yra vandens telkinių pakrančių apsaugos juosta – viskas gerai, o jei tvora eina iki vandens arba neišlaikytas reikalingas 5 metrų atstumas, nustatomos koordinatės, fiksuojamas pažeidimas ir savininkams teks mokėti solidžią baudą – 500 Lt, o jei per nurodytą laiką pažeidimas nebus pašalintas, teks mokėti po 500 Lt už kiekvieną tvoros metrą. Aritmetika labai paprasta – 5 metrai – 2500 Lt. Iš viso per porą valandų apiplaukus visą Sarių ežerą buvo išaiškinti 8 pažeidimai. 4 iš jų – dėl tvorų, o kiti 4 – dėl kitų pakrančių apsaugos juostos režimo pažeidimų. Ir už juos skiriama tokio pat dydžio bauda.

Teritorijų, kuriose nustatyti pažeidimai, savininkai elgėsi skirtingai. Viena tvora be skrupulų eina iki pat kranto linijos, kiti elgiasi gudriau – laiptų, vedančių ant vandens tilto, turėklų pagalba užtveria apsauginę pakrantės juostą. Lyg ir ne tvora, bet ir tvora. Čia kaip toj pasakoj, ir apsirengusi, ir nuoga, bet pareigūnų šitie gudravimai nesuklaidina, ir už šį gudrų pažeidimą teks mokėti baudą.

Plaukiant aplink ežerą buvo patikrinti ir žvejai. Visi turėjo leidimus, tad jiems Švenčionių aplinkos apsaugos agentūros pareigūnai pretenzijų neturėjo, o pažeidusiems pakrančių apsaugos juostos režimus teks mokėti baudas.

Plaukiant kilo ir daugiau klausimų, o kaipgi prieiti paprastam mirtingajam iki tos pakrančių apsaugos juostos, iki tų 5 metų, kai priėjimą prie ežero uždaro privačios valdos? Juk neisi per žmogaus kiemą ar skrupulingai sutvarkytą teritoriją, kuri pažymėta lentutėmis „Privati teritorija“ ar „Privati valda“ bei dažniausia ir tvora aptverta. Matyt, įstatymų leidėjai apie tai nepagalvojo, nes mano jau cituotame Žemės įstatyme apie tai nekalbama, o lentelės, draudžiančios užlipti, kabojo ir ant vieno tilto. Štai tokia ta realybė. Gerai, kad bent tvorų pakrantėje mažėja. Vis šiokia tokia laisvės iliuzija.

Algis JAKŠTAS