Mes turime 45 svečius online

Apsilankymų šiandien:60
Apsilankymų vakar:714
Apsilankymų šį mėn.:9994
Apsilankymų iš viso:1530921

Gyvūnų, gamtosaugos,prekybininkų, katalikybės plėtros ir Italijos globėjas Šv. Pranciškus Asyžietis 1182 – 1226

2014 m. rugsėjo 17 d. trečiadienis Nr. 70 (1408)

Lepūnėlis, lėbautojas ir švaistūnas, bet jautrus skurstantiems

Šventasis Pranciškus gimė Italijoje, nedideliame Asyžiaus mieste. Per krikštą gavo Jono vardą, tačiau, tėvui sugrįžus iš prekybinės kelionės po Prancūziją, Jono vardas buvo pakeistas Francesco – Pranciškaus vardu. Pranciškus buvo turtingo audinių pirklio sūnus. Jo tėvas priklausė naujai kylančiai Italijos klasei. Tėvas dėjo į sūnų didžiules viltis ir buvo užsibrėžęs tikslą, kad jo sūnui niekada gyvenime nieko netrūktų ir netektų vargti taip, kaip jo gimdytojams. Tėvas ir motina jį dievino ir lepino, leido jam mėgautis didžiulėmis išlaidomis į kairę ir į dešinę, didžiavosi žaibiška Pranciškaus karjera. Pranciškus buvo pripažintas savo miesto jaunuomenės lyderiu, puotų karaliumi, visuomet renkamas jų lėbavimų vadu ir išmėginęs visas laisvo gyvenimo formas. Jis leido vėjais tėvo sukauptus turtus, nepraleisdavo pramogų. Pranciškus negavo rimto išsilavinimo, visą gyvenimą sunkiai rašydavo, nors mokėjo lotynų ir prancūzų kalbas. Pirmą religinį jausmą jam suteikė labai pamaldi motina. Pranciškus buvo įžvalgaus proto ir geros atminties. Aplinkiniai pastebėjo Pranciškaus jautrumą skurstantiems, kuriems jis dažnai negailėdavo pinigų ir kito turto.

 

Liga paskatino apmąstyti palaidą gyvenimą

1202 m. kilo karas tarp Asyžiaus ir Perudžos miestų. Asyžiečiams pralaimėjus, Pranciškus metus praleido įkalintas Perudžoje. Tėvas jį sergantį išpirko iš nelaisvės. Pranciškui tuomet buvo 20 metų. Ilgai trunkanti liga privertė Pranciškų giliai permąstyti savo palaidą gyvenimą. Jaunuolis staiga atsisakė savo draugų, tapo uždaru, susimąsčiusiu, netikėtai jis pastebėjo skurdą. Draugai jį traukė per dantį ir klausinėjo, ar tik neįsimylėjęs. Jis pradėjo melstis. Leidosi į maldingą kelionę Romon ir ne tik atidavė visus turėtus pinigus pavargėliams, bet ir pats dienai tapo elgeta, atiduodamas savo drabužius pavargėliams. Pradėjo dalyti išmaldą viešai, prie savo namų durų. Kartą sutikęs raupsuotąjį, Pranciškus pabučiavo jam ranką, į kurią įdėjo savo auką. Raupsuotasis pakėlė akis ir savo ruožtu atsidėkojo Pranciškui jį pabučiuodamas. Susitikimas su raupsuotoju yra lyg Pranciškaus gyvenimo lūžis. Jis dažnai verkdavo, prisiminęs savo palaidą gyvenimą, stebėdamasis, kodėl taip ilgai ėjo klaidingu keliu.

 

Naujo gyvenimo pradžia: „Mano tėvas – Dangaus Tėvas“

Pagaliau Pranciškus palieka tėvų namus ir apsigyvena apleistoje San Damiano koplyčioje netoli Asyžiaus. Ši koplyčia, kurioje kabėjo tik nukryžiuotojo paveikslas, Pranciškui kažkodėl labai patiko. Vieną dieną joje besimelsdamas išgirsta balsą: „Pranciškau, atstatyk Mano bažnyčią, virstančią griuvėsiais“. Pranciškus šį balsą priėmė kaip ženklą pradėti naują gyvenimą. Jis pardavė gausybę tėvo prekių ir ką gavęs nunešė San Damiano kunigui.

Pranciškaus tėvas įtūžo, sučiupęs jį primušė, uždarė kalėjiman, po kurio laiko išsižadėjo sūnaus, lygiai kaip sūnus dabar išsižadėjo viso gyvenimo, kuriam buvo išauklėtas. Tėvas parašė skundą bažnytiniam teismui pareikalaudamas, kad sūnus arba padėtų tėvui jo darbe arba atsisakytų paveldėti jo turtą. Kai vyskupas pareikalavo Pranciškų atsakyti, kokį sprendimą jis pasirenka, pastarasis išėjo iš teismo salės. Po kurio laiko sugrįžęs visai nuogas, įteikė tėvui ryšulį su drabužiais ir kitais daiktais, kuriuos su savim turėjo, tardamas: „Nuo dabar pas mane tiktai vienas tėvas – Dangaus Tėvas“. Tai buvo galutinis atsisakymas senojo ir pradžia naujo gyvenimo.

 

Susitelkė minios

Naujasis atsiskyrėlis pradėjo rinkti akmenis ir lėšas koplyčios atstatymui. Gyventojai mielai jam padėjo. Koplyčia buvo suremontuota. Pranciškus suprato, kad jo valdovas yra skurdas, kad turtingas yra tas žmogus, kuris visiškai abejingas pinigams; tai suprato net pagonys, stoikai, budistai. Pranciškus tiesiog suprato tą tiesą, kad nė vieno žmogaus negalima vertinti pagal tai, ką jis turi, bet tik pagal tai, kas jis yra. Pinigų pelnymas, pinigų turėjimas, pinigų leidimas sau - šitaip nesukuriamas joks gyvenimas. Nedoro milijonieriaus dvasinio gyvenimo lygis žemesnis negu garbingo juodadarbio. Dabartinę „gyvenimo lygio“ sampratą reikėtų apversti aukštyn kojomis. „Gyvenimo lygis“ – tai dvasiniai turtai. Pranciškus tai suvokė labai rimtai ir aiškiai. Aplink Pranciškų pamažu būrėsi tūkstančiai žmonių, susiformavo pranciškonų ordinas bei jo išorinis pasauliečių ratas – tretininkų ordinas, kurio nariais buvo Dantė, Galvani, Volta, Amperas ir kt.

 

Atsirado stigmos

Klausytis Pranciškaus pamokslų plūsdavo šimtai, tūkstančiai žmonių. Jo gerumas ir nuolankumas neturėjo ribų. Amžininkai rašo, kaip jisai nesmagiai jausdavosi, kai jį žmonės girdavo už šventumą. Visus pamokslus jis pradėdavo linkėdamas ramybės: „Tegul Viešpats apdovanoja jus ramybe“. Dvasininkai, vienuoliai išsilavinę garbingi ir įžymūs vyrai bei paprasti žmonės atvykdavo jo pasiklausyti. Jie pastebėjo, kad naujasis evangelistas – tai žmogus iš naujo pasaulio. Kartais savo bendražygiams Pranciškus liepdavo jį koneveikti ir niekinti. Jis sukūrė Kristaus kančios liturgiją, skatino įamžinti Kristaus kentėjimus mene, melstis ir mąstyti apie juos. Dėl tokio dėmesio Kristaus kančiai jam atsirado stigmos – Pranciškus buvo antras žmogus Bažnyčios istorijoje (pirmuoju laikomas apaštalas Paulius), nešiojęs tokias pačias žaizdas, kaip ir nukryžiuotasis Jėzus. Tai atsitiko 1224 m, Jis užkopė į stačias Alverno kalno uolas, ilgai meldėsi, mąstė ir pasninkavo. Štai ten ekstazės metu Kristaus žaizdų atvaizdai atsispaudė jam ant rankų, pėdų ir šono. Niekas dabar neabejoja šio įvykio istoriškumu. Bet dėl jo psichofiziologinio mechanizmo specialistai vis dar diskutuoja. Pranciškus iš Alvernos į Asyžių sugrįžo kaip gyvas nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas.

 

Nepatogi figūra net popiežiui...

Jo nusižeminimas ir troškimas būti pajuokos objektu badė akis vis labiau išsilavinusių žmonių puikybei. Jis buvo nepatogi figūra net pačiam popiežiui Inocentui III, kuris delsė net patvirtinti regulą steigiamam ordinui, nes Pranciškaus pavyzdys atrodė nepasiekiamas, juo abejojo net Bažnyčios ganytojai. Labai pranciškoniškai skamba jo garsioji sentencija: „Turime ieškoti ne to, kas mus skiria nuo kitų žmonių, o to, ką turime su jais bendra“(3). Kaip teigia pranciškonas kunigas Julius Sasnauskas, „... kad net Leninas mirties patale minėjo Šv. Pranciškų ir pavydėjo jam sėkmingos pasaulinės revoliucijos“(3).

Pranciškus sukuria unikalų literatūros šedevrą - Saulės giesmę, kurioje jam visa gamta – Brolis vėjas, vanduo, Sesuo ugnis, paukščiai, žvėrys, visa kas gyva yra artima ir šventa. Neveltui jis paskelbiamas gyvulių ir augalų globėju. Ši globėjo diena švenčiama spalio 4 d. Viena iš legendų byloja, kad prieš mirtį Pranciškus Asyžietis gražiai padėkojo savo asiliukui už tai, kad šis jį kantriai nešiojo ir padėjo gyventi. Asiliukas klausėsi ir verkė.

 

Pranciškaus tebereikia ir šiandien

Tikrai prasmingai graudu ir reikšminga, nes Pranciškaus ir šiandien tebereikia mums. 1980 m. popiežius Jonas Paulius II paskelbė jį ekologijos globėju. Tai progai jau sukurtos specialios apeigos ir maldos. Paskutiniuosius savo gyvenimo dvejus metus Pranciškus praleido nuolatinėje maldoje ir kovoje su sveikatos negandomis. Dar jaunystėje jis sirgo įvairiomis kepenų ligomis. Vėliau prisidėjo širdies, skrandžio ir akių ligos. To meto gydytojai niekuo jam negalėjo padėti. 1226 m. spalio 3 d. šeštadienio vakare (po saulės laidos pagal viduramžių liturginį kalendorių jau buvo 4 d.) jo paliepimu paguldytas ant plikos Žemės, vyturiams virpinant savo palaiminga giesme vakarį dangų jis miršta Porciunkulėje.

Jam tebuvo tiktai 45 metai. Sekmadienio rytą broliai pernešė jo kūną su iškilminga procesija į Šv. Jurgio bažnyčios požemį. Pranciškaus kūnas šioje bažnyčioje buvo saugojamas daugiau nei ketverius metus. 1228 m. liepos 16 d. Popiežius Grigalius IX Asyžiuje Pranciškų paskelbė šventuoju. 1230 metų gegužės 25 dieną jo palaikai buvo pernešti į naują puikią Šv. Pranciškaus baziliką Rojaus kalvoje, kuri buvo pastatyta popiežiui Grigaliui IX leidus.

Parengė Bronius Lazaraitis

Literatūra:

1. Cyril Martindale. Kas yra Šventieji? Tyto Alba. Vilnius 1996 m.

2. Virginija Mickutė. Kelionė. Bernardinai. lt 2009 m. Nr. III( 7 )

3. Julius Sasnauskas OFM. Apdovanotas amžinuoju žavesiu. Kelionė. 2009 m Nr. III(7)

4. Gintautas Markonis. Asyžiaus Šventasis. Caritas. 1991 m. vasaris. Nr. 2

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis