Mes turime 442 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4554
mod_vvisit_counterŠią savaitę:14741
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:90771
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Akmenų, kaip ir žmonių, vienodų nebūna

2014 m. rugsėjo 27d. šeštadienis Nr. 73 (1411)

Akmuo – šaltas, bejausmis. Iš akmens nuo senų senovės buvo statomos tvirtovės ir paminklai, akmenimis buvo grindžiami keliai ir gatvės. Kurį laiką pamirštas akmuo vis dažniau vėl naudojamas ir statant pastatus, ir restauruojant senus dvarus bei kitus objektus. Kartais iš tiesų stebiesi, kaipgi taip lygiai galima perskelti akmenį, kuris naudojamas statant ar restauruojant. Norėdamas bent šiek tiek užpildyti žinių spragą, susijusią su akmenskaldyste ir darbu su akmenimis, važiuoju pas Raugaučiznos kaime gyvenantį Vidmantą Kazlauskį, kuris ne vienus metus užsiima šiuo nelengvu, bet reikalingu amatu. Amatu, kuris dažnai perauga ir į meno kūrinių kūrybą. Kas su tuo nesutinka, tegul pamato Vidmanto rankomis pastatytus ar restauruotus objektus.

 

- Vidmantai, kaip pradėjai darbą su akmenimis?

- Pradžia buvo netikėta ir man pačiam. Šiaip aš iki 1998 metų dirbau su technika. Buvau profesionalus vairuotojas, galėjau ir su kita technika dirbti, o tada pamatęs, kad meistrai, iš akmenų mūriję objektėlį, taip „prisivaišino“, kad liko ir skiedinys, ir akmenys paruošti, pagailo man to skiedinio ir pradėjau mūryti. Patiko žaisti su akmenų spalvomis, taip ir pradėjau. Tada dar negalvojau apie grožį, bet kaip padaryti statinį kuo stipresnį, ar kaip sumūryti tvorą. Grožio suvokimas atėjo gerokai vėliau, kaip ir sugebėjimas gražiai ir tiesiai sumūryti sieną, tvorą. Dabar, kai prisimenu pradžią, juokas ima, - šyptelėjęs sako Vidmantas Kazlauskis.

- Vidmantai, bet prieš mūrijant akmenis dar reikia paruošti, suskaldyti? Čia ne grindinio klojimas, nors ir ten akmenys buvo kruopščiai parenkami.

- Įdomus stereotipas susidaręs, kad grindinį kloti yra lengva, o iš tikrųjų taip nėra. Jei išmūrytą sieną paklotumėte vietoj grindinio, vargu ar paeitumėte, nors žiūrint vizualiai siena – lygi. Tai optinė apgaulė, o akmenis skaldome trim būdais. Sunkiausias iš jų kaip tik ir yra, kai darome galvutes grindiniui, nes akmens svorio centras turi būti apačioje, o akmenį nėra sunku perskelti, sunku tinkamai pasistatyti. Akmuo turi savotišką apsaugą. Jei bandysi perskelti taip, kaip akmeniui patogu gulėti, vargu ar labai lengvai perskelsi, todėl reikia rasti jo silpną vietą ir pastačius bei parėmus bandyti su kūju perskelti. Aš naudoju 10 kg kūjį, o kolegos turi ir 15 kg, ir 18 kg, o stambesniems akmenims – net 25 kg. Skaldydamas akmenis niekur nepaskubėsi, nes jei nuklysi bent porą centimetrų, nieko neišeis. Juk akmens faktiškai neparskeli, bet smūgių pagalba įkaitini jo struktūrą, ir akmuo plyšta. Akmens skaldymas tai ne malkų skaldymas. Čia tiesiog įkaitini akmens struktūrą ir tavo smūgis lyg žaibas eina tiesiai, po kurio laiko akmuo plyšta. Žinoma, yra ir kitų akmens skaldymo būdų, dažniausia tai jau prievartiniai: pjovimai, gręžimas, sprogdinimai. Kartais ir mes sprogdinimą naudojame, kai tenka akmenį šulinyje ar rūsyje suskaldyti. Tiesa, ne visus didelius akmenis kūju gali suskaldyti, nes kai akmuo didelis, didžiausia problema jį reikiamai pastatyti, o tą padaryti nėra lengva. Beje, lengviausiai skyla juodi akmenys, o sunkiausiai – melsvi. Balti ir raudoni irgi gerai skyla. Matyt teko girdėti populiarų pasakojimą, kaip atėjo diedukas su mažu mažu plaktuku, taukšt taukšt ir sudaužė akmenį. Tai yra demonstracinis šou. Kai paimamas smiltainis su žėručiu ir jis lengvai skyla. O mūsų akmenų dauguma – granitas. Jo lengvai nesuskaldysi.

- Vidmantai, bet akmuo dažnai būna apvalus. Kaip čia rasti tuos stebuklingus taškus, į kuriuos sudavus akmuo skyla?

- Kartais reikia gana ilgai apžiūrinėti kol randi silpną akmens vietą. Beje, sunkiai gali perskelti akmenis, buvusius pamatuose ir prisilietusius prie kalkių. Jį sudaužysi, bet nesuskaldysi. Sunkiai skyla ir kerpėmis apaugę akmenys, o lengviausiai skyla karjere ir laukuose randami akmenys. Beje, dauguma akmenų nėra apvalūs, beveik visi turi bent vieną plokštesnę pusę, tiesiog reikia geriau įsižiūrėti. Akmenskaldžio darbas nėra lengvas, ir fiziškai tenka gerokai padirbėti, tiesa, aš paskutiniu metu akmenų skaldymu užsiimu nedaug, turiu rimtų projektų, kurių vienas neįveiksi, tad dirbame keliese: vieni skaldo, kiti mūrija.

- Ir kokie tai projektai?

- Teko dirbti restauruojant Paliesiaus dvaro sodybą Ignalinos rajone, Burbiškių dvare, Eržvilko miestelio centre. Dabar dirbame kuriant pirmą Baltijos šalyse biodinaminį ūkį. Ir kuriasi šis ūkis Ilzenbergo dvare, Biržų rajone. Tai iš tiesų didelis objektas, padarėme daug, bet ir dar daug laukia. Man kartais keistai skamba, kai žmonės sako, kad darbo nėra. Darbo yra, tik reikia dirbti. Ypač jauni žmonės nori greitai ir daug užsidirbti, o kad reikia dirbti, kartais ir pamiršta. Nesakau, kad taip elgiasi visi, yra puikiai dirbančių ir norinčių išmokti profesijos, amato pagrindų. Tokių yra ir pas mus, - sako Vidmantas.

- Ar lengva užsakovų norus įvykdyti?

- Žinai, kad tų užsakovų dabar yra įvairių. Kartais ilgai tenka ieškoti sprendimo, bet visada atsižvelgiame į užsakovų norus, nes tai juk jų pinigai. Būna atvejų, kai ir užsakovai įsiklauso į mūsų patarimus, - sako akmenskaldys ir, kaip pats juokais sako, akmenų asas Vidmantas Kazlauskis. Klausantis jo, stebiesi žinių bagažu ir mokėjimu jas motyvuotai pagrįsti.

- Vidmantai, dažnai sakoma: „šaltas kaip akmuo“. O ką apie akmenį gali pasakyti žmogus, dirbantis su akmeniu jau ne vienerius metus?

- Į šį klausimą nėra lengva atsakyti, nes akmenys, kaip ir žmonės, jų nėra vienodų. Pabandykit atrasti vienodus, nerasite. Jie gali būti panašūs, bet ne vienodi. Juk ir žmonių yra panašių. Man akmuo neša šilumą, grožį. Yra ir išskirtinių akmenų, kuriais žavimės, kaip, beje, ir žmonėmis.

- Paskutiniu metu jaučiamas akmenų sugrįžimas į mūsų buitį, aplinką, nors kažkurį laiką akmenys buvo mažai naudojami.

- Akmuo pas mus tik tarybiniais laikais buvo pamirštas, o juk anksčiau akmuo buvo plačiai naudojamas Gyvenimo ir laiko išbandymus perėjo medis, molis, akmuo, kalkės. Tai yra sveikatos šaltinis. Juk dabar naudojama tiek daug dirbtinių medžiagų, kurios neaišku kaip paveiks mūsų sveikatą, o mano jau minėtos medžiagos: medis, molis, kalkės, akmuo – tuos laiko išbandymus išlaikė, o akmuo vėl susigrąžino savo vietą mūsų aplinkoje. Nes akmuo turi gerą energetiką.

- Vidmantai, o kas tau pačiam maloniausia darbe su akmenimis?

- Šį darbą reikia mylėti. Jau pradėdamas kažką daryti turi matyti, įsivaizduoti, kaip viskas atrodys galutiniame variante. Tas kūrinys turi būti ir meistrų, su kuriais dirbu, akyse. Turime vienodai matyti, kad gautume gerą rezultatą. Džiugina bet kuris gerai padarytas darbas, nes blogai padaręs, greitai ir plačiai išgarsėsi. Visada stengiuosi daryti gerai, - sako Vidmantas Kazlauskis. Paskui pakalbame ir apie komandoje dirbančių žmonių atsakomybę, nes vieno neatsakingas poelgis gali sugadinti ne tik reputaciją, bet ir užsakovų pasitikėjimą, ir tada vietoj siūlomų darbų gali turėti šnipštą, o kai išeiname į kiemą, Vidmantas su pasididžiavimu rodo paties sumūrytą rūsį, gražų židinį. Čia jau netinka posakis: „Puodžius šukėje verda“, nes Vidmantas ir sau, kai tik turi laiko, ką nors padaro, turi įdomių planų ateičiai, svarbu, kad jėgų ir sveikatos užtektų, nes dirbant su akmeniu jos reikia ir nemažai, o man pažintis ir pokalbis su Vidmantu Kazlauskiu pakeitė požiūrį į akmenskaldžio darbą ir akmenų pasaulį, kurių, pasirodo, kaip ir žmonių, absoliučiai vienodų nebūna.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis