Mes turime 323 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1693
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11880
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87910
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Laukimas rimty ir susikaupime

2014 m. lapkričio 29 d. šeštadienis Nr. 90 (1428)

Štai ir vėl prasideda adventas. Keturios savaitės iki Kalėdų. Vėl skųsimės, kad užgriūva bažnytinių draudimų lavina: negalima linksmintis, reikia pasninkauti ir t.t. Labai liūdna, jei mes matome tik tokį adventą – paženklintą liūdesiu ir nusiminimu. Ne, tokio advento nereikia. Tada jis praranda savo prasmę. Tampa tik kankinančiu ir nesuprantamu laikotarpiu. Adventas – tai pirmiausiai džiugus laukimas. Ne laikas advente liūdėti ar bijoti. Bažnyčia kviečia žmones advento laikotarpį išgyventi rimty ir susikaupime, bet ne dėl to, yra kažkokia proga liūdėti ar kad Bažnyčiai įprasta „liūdnai“ sutikti šventes. Visai ne tai.

Šis Bažnyčios raginimas, sakyčiau, yra šauksmas: „STOP. Adventas!“. Kam to reikia? Pirmiausiai jei mes apsižvalgytumėme aplink ir bent minutei stabtelėtumėme ir pamąstytumėme tyloj ir ramybėje, išsigąstumėme, kiek daug aplink mus triukšmo, chaoso, begalinio skubėjimo, vėlavimo, iš to kylančio nepasitenkinimo, pykčio. Mes neturime net laiko pajausti, ką reiškia gyventi, ką reiškia ramybė, tyla. Neturime laiko pabūti su savimi ne tik be to išorinio triukšmo, bet ir be vidinio triukšmo, kurio mumyse kartais net gi daug daugiau. Šis bažnyčios kvietimas – „STOP. Adventas!“ – yra skirtas ir mūsų vidiniam gyvenimui, mūsų širdies pasauliui, kuriame taip pat gausu chaoso. Tas išorinio gyvenimo netvarkingumas suardo ir mūsų trapų vidinį pasaulį. Juk mes net ir atsigulę į lovą dažnai vis mąstome apie tai, ko nepadarėme, ką blogai padarėme. Be to, svarstome gausybę buitinių bei darbo klausimų ir net neturime laiko pailsėti vidumi, pabūti bendrystėje su Dievu, su savimi, su tuo žmogum, kuris yra šalia. To pasekmė – mumyse atsiradusi „skylė“, kuri yra tarsi kažkokia žiojėjanti mums skausminga tuštuma. Mums kyla noras nuo jos pabėgti, nes kovoti su ja neįstengiame. Dėl to tampame pikti, išsiblaškę, grubūs, pasimetę, nesaikingai vartojame alkoholį, kitas svaigiąsias medžiagas, neturime džiaugsmo, esame depresiški ir nelaimingi. Viską bandome „sukišti“ į save, kad tik nejaustumėme tos mus ardančios tuštumos ir beprasmybės. Adventas kaip tik ir duotas tam, kad tai būtų laikas, kai mes turėtumėme progą įsisąmoninti turintys tą tuštumą, pajausti žmogiškos pilnatvės ilgesį – Dievo ilgesį. Dievo, kurį labiau ir tikriau norėtųsi pačiupinėt, pajausti. Ko gero, dėlto Jis ir taps mažu vaiku, kad mes galėtumėme labiau prie Jo prisiliesti. Kažkada Nyčė yra pasakęs: „Kas vieną dieną turės paskelbti svarbią žinią, tas nutils ilgam; kas nori iššaukti žaibą, ilgą laiką turi būti debesimi“. Šie žodžiai tinka ir advento laikotarpiui. Susikaupti tam, kad nepražiopsotumėme įvykių ir garsų gausoj galėtumėm kuo labiau ir kuo tikriau patirti Kalėdų stebuklą.

Kun. Deimantas BRAZIULIS

 
Reklaminis skydelis