Mes turime 341 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1782
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11969
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87999
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Aš esu gydytojas, ir mano pareiga – diagnozuoti ir išgydyti

2014 m. gruodžio 30 d., antradienis Nr. 98 (1436)

Su profesoriumi, habilituotu daktaru, gydytoju Gediminu Grybausku susipažinau 2013 metais, kai rinkau medžiagą apie jo tėvą, mūsų kraštietį, iš Dotenėnų kilusį profesorių Kazimierą Grybauską. Tą kartą apie paties Gedimino Grybausko pasirinkimą – mediciną – užsiminėme labai mažai. Ir štai vėl važiuoju į gerb. Gedimino sodybą, kuri įsikūrusi prie pat Lakajos upės, galima sakyti, ant upės kranto stovinčiame name, vėl kalbuosi su profesoriumi, ne tik Lietuvoje žinomu gydytoju Gediminu Grybausku. Tik šį kartą jau apie jo pasirinkimą, gydytojo ir mokslininko kelią.

- Gerb. Gediminai, kodėl pasirinkote ne tėvo – farmacininko ir botaniko – profesiją, o pasukote gydytojo keliu?

- Mano tėvas, profesorius Kazimieras Grybauskas, iš tikrųjų turėjo ir farmacininko, ir botaniko profesijas, jo disertacija buvo jau grynai botanikos – „Žiedadulkių fenologinis spektras“. Grįžęs iš Rusijos į Lietuvą jis specializavosi vaistinių augalų auginimu, platinimu, eksportu. Bet taip jau susiklostė, kad iš mūsų keturių vaikų nė vienas nepasirinko nei farmacininko, nei botaniko kelio. Vyresnysis mano brolis Algirdas buvo Lietuvos kariuomenės leitenantas ginklininkas-inžinierius, aš ir vyresnė sesuo Vita pasirinkome gydytojo profesiją, o jaunėlis Kęstutis – profesorius, žinomas pianistas. Galbūt mano ir vyresnės sesers Vitos pasirinkimui įtakos turėjo šeimyninė orientacija pagal mamos šeimos liniją. Mano mama Eugenija Münter buvo kilusi iš garsios vokiečių šeimos. Mamos šeimoje gydytoja buvo jos sesuo ir du broliai, tėvas taip pat gydytojas. Ir, matyt, kai mama kalbėdavo apie savo šeimą, tai darė mums įspūdį, juk jos šeimoje medikų dinastija tęsėsi kokius porą šimtų metų, o gal ir dar seniau. Iš jaunystės buvau veiklus ir svajojau apie žurnalistiką, bet paskutinę akimirką apsigalvojau ir nusprendžiau pasirinkti tą specialybę, kurios šeima porą šimtų metų nepametė. Taip ir tapau gydytoju. Lygiai tas pats ir su mano šeima. Žmona buvo gydytoja, abi dukros medikės, žentas medikas, anūkė taip pat medikė, tad gydytojų dinastija tęsiasi, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas.

- O kokią medicinos sritį pasirinkote?

- Nebuvo jokios srities, buvo apskritai medicina. Studijavau Kaune. Skirstymas tuomet buvo toks: medicina, farmacija ir stomatologija. Kažkiek ir apie farmaciją galvojau, bet visgi nulėmė mamos linija, galbūt todėl, kad turėdama puikų išsilavinimą, ji užsiėmė mūsų auginimu, intelekto formavimu, tad ir pasirinkau mediciną. 1956 baigiau studijas ir tapau gydytoju. Pirmoji darbovietė buvo medicinos institutas. Mane paskyrė dėstyti mikrobiologiją, bet aš dekanui pasakiau, kad manęs netraukia fundamentalūs mokslai, mane domina praktika. Dekanas į tą mano pasakymą tada pasakė: „Tu nieko neišmanai, valgei duoną iš valstybės ir valstybė reikalauja, kad tu būtum dėstytoju“. Aš jam pažadėjęs, kad vis tiek pabėgsiu, įsidarbinau ir Kauno klinikų priėmimo skyriuje. Vieną kartą atėjo skyriaus vedėjas iš profesoriaus Kupčinsko vadovaujamos katedros ir pasiūlė man pavaduoti jį per atostogas. Entuziazmo buvo daug, juk kodėl jaunam gydytojui nepadirbti skyriaus vedėju? Pradėjus dirbti skyriaus vedėju, pasitaikė neaiškus ligonis. Chirurgai chirurginio susirgimo nerado ir perkėlė į vidaus ligų skyrių. Man kilo įtarimas, kad tai gali būti kepenų liga. Ėmiau knaisiotis literatūroje, man padėjo labai protingas žmogus docentas Leonas Liutkus, kuris davė rečiau pasitaikančios literatūros. Skaitant užkliuvau už labai retos Hiari ligos. Ir aš, kaip jaunas žmogus, tuoj pat radau visus simptomus ir pasakiau, kad tai yra Hiari liga. Ta ligonė po 14 dienų mirė. Žinoma, buvo atlikti tyrimai, ateina docentas Liutkus ir sako: „Teisingai nustatei, aprašyk“. Pasiūliau rašyti abiems. Tai buvo 8-asis Hiari ligos atvejis Tarybų Sąjungoje, nustatytas esant gyvam žmogui. Deja, ši liga ir dabar sunkiai gydoma. Ir nors kurdamas planus pabėgti iš mikrobiologijos katedros buvau susitaręs pereiti į chirurgiją pas docentą J.Karaliūną, bet kai profesorius Juozas Kupčinskas pasiūlė pereiti į vidaus ligų katedrą, pasirinkau šį variantą. 1963 metais vadovaujant profesoriui Kupčinskui apsigyniau kandidatinę disertaciją, 1970 m. apsigyniau ir daktaro disertaciją. Net ir būdamas doktorantas, aš dirbau gydytojo praktiko darbą, nes maniau ir dabar taip manau, kad gydytojas turi dirbti gydytojo darbą, nes priešingu atveju jo, kaip gydytojo, kvalifikacija krenta. Ir tai natūralu. Vėliau gavau pasiūlymą pereiti dirbti į Vilniaus universitetą. 1985 m. man buvo suteiktas profesoriaus vardas, ėmiau vadovauti Medicinos fakulteto Bendrosios medicinos katedrai. Kai galutinai supratau, kad daug kas šiuolaikinėje valstybinėje medicinoje yra iš utopijos pasaulio, nes trūko ir trūksta lėšų, ir be privačios medicinos, be privačios iniciatyvos, be žmonių investavimo į savo sveikatą nieko medicinoje nepasieksime, pradėjau kurti Medicinos diagnostikos centrą. Finansavo ir mintį palaikė verslininkas ir filantropas Saulius Karosas su mama p. Birute Karosiene. Jis investavo labai didelius pinigus. Sukūrėme Diagnostikos centrą, kurio pirmas ir pagrindinis tikslas – vienadienė diagnostika ir gydymo paskyrimas. Aprėpiamos visos medicinos sritys, net ir chirurgija. Įkurtame Medicinos diagnostikos centre dirbu ligi šiol, - apie savo darbinę veiklą baigia pasakoti gerb. Gediminas Grybauskas.

- Ar daug kas pasikeitė ligų diagnostikoje per jūsų darbo gydytoju praktiką, kuri trunka jau arti 60 metų?

- Ir pasikeitė, ir nepasikeitė. Yra tam tikri ligonio tyrimo principai, nes ligonis tiriamas trim etapais. Subjektyvi diagnostika – kai gydytojas įdeda dideles pastangas bendraudamas su pacientu, apklausdamas jį ir sudarydamas diagnostikos algoritmo planą. Preliminariai sprendžiant apie diagnozę. Fizinė objektyvi diagnostika – kai žmogų nuo plaukų iki padų reikia ištirti turimom fizinėm priemonėm, t.y. apžiūra panaudojant parankines priemones. Šitie tyrimai turi tūkstantmetę tradiciją. Gaila, kad mes šias tradicijas per technologizaciją dalinai apleidžiame. Svarbu, kad mūsų jaunimas nuo tų tradicijų neatsitrauktų, nes prarandama apie 80 procentų diagnostikos galimybių, jei jų nepanaudoji. Antras etapas – fizinė apžiūra. Iki XX amžiaus tai buvo pagrindinis tyrimas. Mes šioje srityje irgi ne ką daugiau ir pasiekėm, bet užmiršti šio tyrimo taip pat nevalia. Bendraudamas su pacientu gydytojas pajaučia, ką jaučia pacientas, atsisako savo išankstinės preliminarios nuomonės, kuri susidaro pamačius ligonį. Pagaliau, be šito dalyko neįmanoma įtaiga, placebas, ir gydymo sėkmė neįmanoma, nes gydytojo žodis turi gydyti nemažiau 30 procentų, o jei su ligoniu nebendrausi, jo nepažinsi, ką tu gali padaryti. Šioje srityje mums padeda, o kartais ir trukdo šarlatanai, mėgėjai, ekstrasensai ir panašūs veikėjai, kurie stengiasi psichologiškai valdyti ligonį. Jų stiprybė tame, kad yra šventai tikinčių jais žmonių, nes jie daug su pacientais bendrauja. Būna atvejų, kai ekstrasensai padeda, dažniau – atvirkščiai. Ir šito aš negaliu paneigti. Todėl aš turiu valdyti situaciją, kitaip ligonį iš mano rankų paims neišmanėlis. Gydytojas turi puikiai įsivaizduoti, ką jis gali, ir šitą turi įteigti pacientui. Pirmiausia gydytojas turi nepakenkti. Programa, reguliuojanti žmogaus biologinį egzistavimą, yra duota gamtos arba, tarkim, pono Dievo, kurioje sakoma, tarkim, duodu garantiją 100 metų, gal ir daugiau, jei nepasitaikys arba pats nepanaudosi hakerių (įsilaužėlių), programos nesugadinsi, tada tiek ir išgyvensi. Jeigu tu prievartausi organizmą krūviais, dideliais malonumais arba dideliais sunkumais, programą sutrumpinsi, pakeisi, - sako gerb. Gediminas.

- Pakalbėjome apie du diagnostikos etapus, o kaip su moderniomis technologijomis?

- Technologijos ypač išsivystė XX amžiuje, o XXI amžiuje – dar pagreitėjo. Atsirado labai sudėtingi tyrimai, kurie arba patvirtina, arba leidžia pakeisti, atsisakyti iki šiol buvusių požiūrių ir tyrimų. Pavyzdžiui, genetiniai tyrimai, fermentų tyrimai, virusoliginiai tyrimai. XXI amžiaus medicina bus ID ir nanotechnologijų medicina diagnostikoj ir gydyme, genetinių, fermentinių procesų tyrimų ir pritaikymų medicina. Aš visą laiką stengiausi ir dabar stengiuosi jausti besikeičiančios medicinos pulsą, atsilikti nevalia. Mano kapitalinės žinios yra XX amžiaus. Kada susiformavo dabartinė pažiūra, ir dabar aš neužsigausiu, jei pažiūra į daugelį ligų bus peržiūrėta, tam padeda genetiniai ir kiti nauji tyrimai. Dabar viskas krypsta link tikslios molekulinės diagnostikos, neatmetant buvusių metodų ir tyrimų.

- Gerb. Gediminai, daugėja įvairių technologijų, naujovių. Kiek gi šiuolaikinėj diagnostikoj lieka vietos gydytojui?

- Pirma gydytojas turi žinoti savo galimybes. Procesas – ir paprastas, ir sudėtingas. Jei esi gydytojas, tiesiog medicina tau negali nebūti gyvenimo būdas. Pirmiausia tu turi gyventi savo amžiuje, turi stebėti, kas vyksta pasaulyje, ir žinoti, kuriems tyrimams reikia skirti pirmesnį vaidmenį, kuriems – antraeilį, o kai kuriems – tik istorinę reikšmę. Kuo geresnį gauni išsilavinimą, kuo platesnes galimybes turi tą pritaikyti, tuo tiksliau diagnozuoji. Kokia bebūtų moderni įranga, pagrindinis ir lemiamas vaidmuo priklauso gydytojui. Jei nėra su modernia įranga galinčio dirbti gydytojo, net ir pati moderniausia įranga – tik balastas, pinigų išmetimas.

- Matyt, teko gydyti ir žinomus žmones. Su kuriais lengviau? Paprastais ar žinomais?

- Kaip čia tiksliau atsakyti į šį klausimą? Man pacientas yra pacientas. Nesvarbu, jis paprastas žmogus ar įžymus. Jeigu aš įjungiu subjektyvų bendravimą, aš tiesiog persikūniju, įsitraukiu į tas problemas, kurias atneša pacientas. Ir kas jis bebūtų, man visos jo problemos yra savos. Jos yra tyrimo objektas, o pats ligonis – subjektas. Aš jį vertinu, kaip užduotį sau, iššūkį kiekvienu atveju. Ir iššūkį su tikslu nepakenkti ir padėti. Išankstiniu nusistatymu, taip pat ir prognostika, aš nesivadovauju. Net tada, kai aš noriu užsiimti prognostika arba mane kažkas verčia, turiu pasakyti, kad aš ne būrėjas, aš esu gydytojas darbininkas, aš susikoncentravau į tokią ar kitokią būklę, man labai baisių ar labai gerų būklių nebūna. Aš esu kovotojas, ir net tokiu atveju, kai situacija atrodo beviltiška. Todėl aš negaliu sakyti pacientui, kad jam liko gyventi mėnuo, du mėnesiai ar panašiai. Negaliu, nes kitaip aš nusižengsiu savo įsitikinimams, Hipokrato priesaikai. Aš esu gydytojas, ir mano pareiga – diagnozuoti, gydyti ir išgydyti. Jei man nepasiseka to padaryti, ar žmogaus programa neleidžia to padaryti, aš turiu su tuo sutikti paskutinis.

- Jūs atsakėte į klausimą apie tiesos sakymą pacientui. Dabar tampa norma viską sakyti tiesiai šviesiai, o jūsų požiūris kitoks.

- Tokiu tiesos sakymu, kai žmogui paskelbiamas nuosprendis, gali užsiimti tik budelis, o ne gydytojas. Budelis ir tai kartais apsirinka. Jei pas mane atėjo ligonis, jei jis yra mano pacientas, man, kaip jau sakiau, nėra nei gerų, nei blogų būklių, kurių aš nevertinčiau. Man uždavinys yra diagnozuoti ligą ir ją diagnozavus, gydyti iki tol, kol išgydysiu. Kovoti už ligonį. Supraskite, pats žmogus yra stebuklas, jūs esate stebuklas, aš esu stebuklas ir mane veikia aplinkybės, kurios veikia visus. Ir nežiūrint visko, aš noriu išlaikyti savo būklę ir gyventi, o ne egzistuoti. Lygiai to paties noriu, kad ir mano pacientas tą darytų. Ir dėl to praktiškai neturiu nusivylimų. Taip, nesėkmių gali būti, ir jei ta nesėkmė atsitinka, kad aš galėjau būti neatidus, tai man signalas, kad turiu susimąstyti. Jeigu aš nesuvokiu to, ko visi nesuvokia, pavyzdžiui, vėžio prigimties, aš turiu labai atsargiai leistis į filosofiją apie vėžio prigimtį, bet ir turiu kovoti už tą žmogų, ir jokiu būdu šimtu procentų nepriimti nusistovėjusių kovos algoritmų. Suprasdamas, kad tai yra šios dienos reikalas, o rytoj jau gali būti kitaip.

- Jūs teisingai pasakėte, kad gydytojas negali būti budelis ar Dievas, pasmerkiantis žmogų, o turi ieškoti kelių, kaip jam padėti. O kaip pavyksta atsipalaiduoti nuo tos naštos, kurią sukaupiate gilindamasis į paciento būklę?

- Žmogaus smegenų žievėje yra dirginimas ir slopinimas ir jų paslankumas. Jeigu sutrinka šių procesų paslankumas, žmogus netenka sugebėjimo persijungti, ir tada jis suserga. Žmogus turi programą, kuri padeda persijungti, - šyptelėjęs sako gerb. Gediminas.

- O kokia jūsų nuomonė apie savigydą, kai žmonės, pasiskaitę spaudoje ar internete, patys sau diagnozuoja ligas?

- Blogiausia, kad apie ligas rašo kas netingi, ir labai retai rašo kvalifikuoti specialistai. Todėl reikia mokėti ir žinoti, ko tu ieškai. Nepasiruošęs žmogus, lįsdamas į specialius klausimus, susikuria sau problemų, kurias po to būna nelengva išgydyti, nes neigiama informacija pridaro daug žalos. Norėdamas išspręsti savo sveikatos klausimus, žmogus turi bendrauti su gydytoju, - sako gerb. profesorius Gediminas Grybauskas. Paskui dar ilgokai kalbame apie gydytojo sugebėjimą panaudoti patirtį ir neatsilikti nuo naujovių, kurias reikia mokėti panaudoti pacientų gydymui. Apie tai, kad kai šeimoje tiek medikų, susitikus nori nenori kalbama apie mediciną, bet tai nėra dominuojanti tema, nes gyvenimas įvairiaspalvis.

Baigiantis pokalbiui gerbiamojo Gedimino Grybausko paklausiau, ar rinktųsi gydytojo profesiją, jei viską reikėtų pradėti iš naujo.

- Tai kad nežinau, kaip į šį klausimą atsakyti, nes išmanau gerai tik medicinos sritį. Taip, mane domina ir istorija, ir dabar vykstantys procesai, bet aš geriausiai išmanau mediciną, - sako gerb. profesorius, habilituotas daktaras, gydytojas Gediminas Grybauskas, ir užvėrę kambario duris išeiname pasiklausyti rudeniškos Lakajos. Šioje ramybės oazėje, kurią gerb. Gediminas su žmona Pranciška Nijole įsigijo beveik prieš keturis dešimtmečius, jis ir šeima praleidžia nemažai laiko, čia bent trumpam galima persijungti nuo ligų diagnostikos ir gydymo prie gamtos ir ja džiaugtis.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis