Mes turime 297 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:523
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16724
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92754
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vaiva ir Povilas Sikorskiai savo meile dalinasi su tikrųjų motinų paliktais vaikais

2015 m. liepos 15 d. trečiadienis, Nr.51 (1487)

Ar dažnai susimąstome, pagalvojame, kodėl vis nemažėja vaikų, gyvenančių globos namuose, kodėl esant gyviems tėvams vaikai atsiduria vaikų globos namuose. Ko gero, taip ir nerastume atsakymo į šį skaudų klausimą. Kas gali atsakyti mažam žmogučiui, kodėl jis čia, kodėl jį paliko. Kodėl? Net ir valstybės mastu vykdoma vaikų globos reforma, matyt, nepadės išspręsti šios problemos, bet yra žmonių, tokių kaip Vaiva ir Povilas Sikorskiai, kurie išauginę savo vaikus, ryžtasi atvesti savo širdis vaikų globos namuose augantiems vaikams, atveria mažiems žmogučiams ne tik savo namų duris, bet ir širdis.

Apie Reškutėnų kaimo pakraštyje esančioje sodyboje gyvenančia Vaivos ir Povilo Sikorskių šeimyną sužinojau iš savo bičiulio Rimanto. Paskui buvo dar vienas skambutis, paskatinęs praverti šių nuoširdžių žmonių namų duris, kurias atvėręs buvau nuoširdžiai sutiktas ir priimtas, o visą bendravimo laiką jutau ne tik Vaivos ir Povilo nuoširdumą, bet ir atsakomybę už tuos 9 vaikus, kuriems jie tapo mama ir tėvu. Vaivą su Povilu taip vadina ne tik savi 4 vaikai, bet ir 9 globotiniai, tiksliau 8, nes pačiam mažiausiam dar nė metų nėra.

- Susitikom mes su Povilu trečioje klasėj, kai mano tėvai iš Šalčininkų, kur dirbo gavę paskyrimą, sugrįžo į Vilnių, o Povilas gimęs Karagandoje, buvo parvežtas į Lietuvą. Taip ir einame gyvenime šalia vienas kito ir kartu, - pradeda mūsų pokalbį Vaiva, o Povilas juokais priduria: - Neprisimenu, ar prieš vestuves, ar po Vaiva sakė, kad turėsim 7 vaikus, tai dabar mes tą skaičių gerokai viršijom. Išauginom savo 4 ir dabar auginam 9, tai išeina, kad 13. Vyriausiai dukrai jau 30. Turim 3 anūkus.

Vaiva, kaip ir tėvai, pirmiausia įgijo lietuvių kalbos mokytojos profesiją, kažkiek dirbo mokykloje, bet darbas buvo ne prie širdies, ypač nuobodokas jai buvo sąsiuvinių tikrinimas. Po to baigė socialinį darbą. Baigusi dirbo socialinės paramos centre su mamomis, iš kurių dėl įvairių priklausomybių atimti vaikai. Kai paklausiau jos, kiek gi buvo sėkmingas tokių motinių motyvavimas negerti, Vaiva atsakė:

- Viskas priklauso nuo paties žmogaus noro. Nuo to, kiek žmogus galvoja apie savo situaciją, ar čia jau dugnas ir reikia keltis, ar čia dar jis, jo nuomone, visai negeria. Aišku, kai vaikus atima, motinos susimąsto, bet būna ir atvirkštinė reakcija. Pagal liūdną statistiką, vaikai beveik nebegrąžinami, tik vienetai tų laimingųjų, kuriuos tėvai atsiima, nors tėvams tokia galimybė suteikiama, bet gaila, kad tik vienas kitas ta galimybe pasinaudoja. Taip jau išėjo, kad pirma dirbau su tėvais, o po to ėmėme globoti vaikus.

Povilas dirbo geležinkelyje šilumvežio mašinistu, bet dabar taipogi jo pagrindinis rūpestis – šeimyna. Juk vaikus ir į mokyklą reikia nuvežti, ir pas gydytoją. Iš pradžių Vaiva su Povilu planavo paimti įsivaikinti vieną vaiką, bet ėmė globoti, ir pirma globotinė buvo Barbora, kuri kažkuo patraukė Povilą, o Vaivai patiko liūdnoji Agota, bet pasakė, kad mergytė negirdi viena ausimi, bet pasirodė, kad buvo tiesiog gydytojų neapsižiūrėjimas. Galiausiai ir Agota atsidūrė Vaivos ir Povilo namuose. Kurį laiką Vaiva ir Povilas net dirbo SOS vaikų kaime, bet kadangi jie jau turėjo dvi savo mergaites ir nepavyko rasti sąlyčio taškų, teko išeiti, o kai iš ten išėjo, prie Barboros ir Agotos prisidėjo ir Miglė. Šią mergaitę vieni globėjai jau buvo grąžinę, o tai, kaip sakė Vaiva, labai traumuoja vaikus, atsiranda nepasitikėjimas suaugusiais žmonėmis.

Kai išėjo iš SOS vaikų kaimo, trijų kambarių butas Vilniuje buvo jau mažokas, nes nusprendė kurti šeimyną. Dabar šeimynoje, kaip jau minėjau, 9 vaikai, vyriausiai 8 metai, jauniausiajam dar bus metai. Daugėjo vaikų, teko nuomotis vis didesnius butus, kol vieną kartą Vaiva su Povilu nusprendė palikti Vilnių ir susirado šalia Reškutėnų esančią sodybą ir čia įsikūrė.

- Ar pas jus yra keli vienos motinos pagimdyti vaikai? – klausiu pašnekovų.

- Taip, yra. Auginame keturis vienos mamos pagimdytus vaikus, o kitos – du. Mes tiek daug vaikų globoti tikrai neplanavome, bet kadangi vienus vaikus jau globojome, o tos moterys vėl gimdė vaikus, tai ir priglaudėme. Nėra jokios garantijos, kad dar gali paskambinti ir paprašyti dar vieną gimusį broliuką ar sesutę priglausti, - atsakydami į mano klausimą sako Vaiva su Povilu.

- Vaiva, ar lengviau buvo savus auginti, ar globotinius, kurie jau tapo savais?

- Savus buvo lengviau, nes globodama jauti dar didesnę atsakomybę, nes paimi vaikus, kurie nejautė tėvų meilės. Reikia daug domėtis, skaityti. Čia padeda ir įgytos profesinės žinios, lankome įvairiausius kursus, mokymus.

- O kaip jautėsi vaikai iš miesto aplinkos patekę į gamtos prieglobstyje įsikūrusią sodybą?

- Vaikai emociškai nurimo. Jie žino, kad čia mes gyvensim, čia jų namai. Vilniuje paskutiniu metu gyvenome nuomojamam 6 kambarių bute trečiame aukšte. Kadangi vaikų daug, triukšmas, kaimynai policiją kviesdavo. Ateina policininkė, klausiame: „Ką pažeidėme?“, atsako: „Nieko, bet kviečia ir turime reaguoti“. Vaikus teko nuolat prašyti nebėgioti, netrankyti kamuolio į grindis, o čia laisvė, gali daryti ką nori. Vaikai žymiai geriau jaučiasi. Nuo ryto gali išeiti į kiemą, važinėti dviračiais, paspirtukais. Čia gyvendami vaikai jau ir paukščius pradeda pažinti, mato, kaip sodinamos gėlės, daržovės, mato, kaip jie auga. Kai vaikai mato mus dirbančius, ateina ir klausia ar gali mums padėti, - sako Vaiva ir Povilas.

- Ar lengva priimti sprendimą, kurį vaiką paimti, kai į tave žiūri dešimtys baugščių akių?

- Nelengva, labai nelengva. Vaikai skirtingai elgiasi pamatę suaugusius. Vieni apipuola tave, glaudžiasi prie tavęs, o kiti stovi kamputy, neina prie žmonių, arba visi susėda ant sofos ir sėdi, žiūri, - sako Vaiva, o Povilas pratęsia jos pasakojimą: - Mane kas pritrenkė, kai užėjome į kūdikių namus, kur gal kokie du ar trys šimtai vaikų ir ten visiška tyla. Aš galvojau, kad nieko nėra. Net sunku įsivaizduoti tokią tylą, kai tiek vaikų. Matyt vaikai įpranta prie to, kad kiek beverktum, greitai ateinančio nieko nesulauks, tad įpranta gyventi tyloje. Mūsų vyresnysis sūnus – jautrios sielos žmogus – sugalvojo nuvažiuoti pažiūrėti. Aš perspėjau, sakau: „Domai, nevažiuok.“ Nuvažiavo ir ką? Sako dabar visą gyvenimą gailėsis, kad nuvažiavo, nes vaizdas, kurį pamatė, pritrenkė. Jis atėjo į grupę, kurioje buvo vaikai iki 4 metų, ir tie visi 10 vaikų eina į jį ir tyliai tiesia rankas. Tas vaizdas jį lydi iki šiol. Barbora, kuri pirmoji atėjo į mūsų namus, tada, kai mes atėjome, pasislėpė ir stovi. Nežinau, koks virsmas įvyko manyje, bet tą akimirką nusprendžiau, kad mes imame Barborą, kuriai tuomet buvo metai, ji net lauke nebuvo buvusi ir dangų tik per langą buvo mačiusi. Kai pirmą kartų dangų ne per langą pamatė, galvojome, vaiką šokas ištiks. Dabar čia to dangaus ir erdvės daug daug.

- Ar vaikai žino, kad jūs ne tikrieji tėvai?

- Taip, žino. Mažiukai greitai prisiriša, o su vyresniais sunkiau. Mes to neslepiame. Teoriškai mes – kaip maži vaikų namai, tik personalo viso labo mes dviese, - šyptelėjusi sako Vaiva.

- Ar ta devynių vaikų našta pakeliama dviem?

- Mūsų labai maži vaikai, todėl yra nelengva. Mes vieninteliai Lietuvoje, kur tokie maži vaikai. Kartais sėdime ir galvojame, kad praeis pora metų, gal bus lengviau, - sako mano pašnekovai Vaiva ir Povilas Sikorskiai, kurie išauginę savo 4 vaikus, įkūrė šeimyną, ir dabar toje šeimynoje auga 9 vaikai, su kuriais Vaiva ir Povilas dalinasi savo meile ir šiluma.

Žinoma, įkūrę šeimyną žmonės norėtų sulaukti ir valstybės didesnio dėmesio. Juk net ir turėdami pinigų, jie negali įsigyti didesnio mikroautobuso, nes šeimyna didelė ir visų sutalpinti į lengvąjį automobilį jau negali, o kadangi abu užsiima vaikų auginimu oficialaus darbo lyg ir nėra. Bankas paskolos neduoda, ministerijoje valdininkai siūlo susirasti rėmėjų, bet juk Vaiva ir Povilas augina Lietuvos vaikus, ir Lietuva turėtų rūpintis savo piliečiais. Su panašiomis problemomis, ko gero, susiduria ir kitos šeimynos, nes vien už vaikų globą mokamų pinigų neužtenka, reikia ir tvirtesnės teisinės bazės, saugančios šeimynas, nes tai jau šeima ir į ją reikėtų žiūrėti kaip į šeimą. Paradoksas, pagal galiojančius įstatymus 18 metų sulaukęs šeimynoje išaugęs vaikas turi palikti šeimynos namus. Įdomu, koks beširdis sugalvojo tokį įstatymą ir kas už jo priėmimą balsavo. Juk tėvai neišmeta į gatvę pilnametystės sulaukusių vaikų, tai kodėl taip turi elgtis šeimynas sukūrę žmonės, tokie kaip Vaiva ir Povilas Sikorskiai, kurie tikisi, kad kol jų globotiniams sukaks 18, gal ir įstatymai pasikeis.

Štai tokia istorija apie du žmones, kurie išauginę savo keturis vaikus, tapo mama ir tėvu tikrųjų mamų paliktiems vaikams.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis