Bičiulį, kolegą Rimantą Nalivaiką pažįstu labai seniai. Gal todėl sunkiau ir rašyti apie žmogų, kurį gerai pažįsti, žinai jo požiūrį į fotografiją, į fotografuojamą objektą – tiek žmogų, tiek faunos atstovus, kuriuos Rimantas daugiausia ir fotografuoja, tam aukodamas beveik visą savo laisvalaikį. Ir visgi pirmas mano klausimas buvo apie meilę gamtai.

- Meilę gamtai atsinešiau iš vaikystės, nes nuo ketverių metų augau Švenčionių aukštumos pakraštyje prigludusiame Medišonių kaime. Čia pat, vos už poros šimtų metrų, - miškas, o iki Sėtikio, Bėlaičio, Bėlio ežerų – visai netoli. Ką reiškia vaikystėje kokius porą kilometrų nubėgti ar dviračiu nuvažiuoti. Gamta buvo ir, ko gero, yra antrieji mano namai, kur visada gali mėgautis tyla ir ramybe. Svarbiausia, kad būdamas gamtoje, laikausi principo – nesutrikdyti tylos ir ramybės.

Nuo mažų dienų mane viliojo gamta ir, kai tik būdavo minutė laisvo laiko, aš klajojau miškuose ar skubėjau prie mano paminėtų ežerų. Labiausia, žinoma, magėjo pamatyti paukščius, žvėrelius. Ypač patiko pavasarį stebėti gamtos nubudimą, ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl ir kaip sprogsta medžiai. Visi gamtoje vykstantys procesai man buvo ir lieka įdomūs iki šiol. Ir tai natūralu, nes kad ir kiek protingų knygų, straipsnių ar žurnalų perskaitytum, retkarčiais imi ir susiduri su dar nematytu reiškiniu, veiksmu.

Pirmas mano sutiktas stambus laukinis žvėris buvo briedis. Iki šiol prisimenu tą vaizdą: matau netoli pirties einantį tėvą, o jam iš paskos keliauja briedis. Nors tai buvo dienos metas, bet man, penktokėliui, toks vaizdas buvo ne tik gražus, bet ir kėlė baimę. Kol neturėjau žiūronų, gyvąją gamtą stebėjau be jų, o atsiradus žiūronams, buvau be galo laimingas.

- Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija?

- Besimokydamas šeštoje klasėje pradėjau lankyti fotobūrelį. Pirmas fotoaparatas buvo „Smena-8“. Žinoma, su tokiu fotoaparatu nenufotografuosi nei paukščio, nei žvėrelio, bet fotografija „užkabino“, įdomu buvo ryškinti juostas, spausdinti fotografijas. Buvo visko: ir džiaugsmo, ir nusivylimų, ir ašarų, kai nesisekdavo.

Buvo laikai, kai net ir turėdamas pinigų negalėjai nusipirkti elementaraus teleobjektyvo, su kuriuo galėtum fotografuoti paukščius, žvėris. Kiek tyro džiaugsmo buvo, kai pagaliau nusipirkau išsvajotąjį 300 mm objektyvą „Tair“. Ir literatūros apie fotomedžioklę nebuvo. Vienintelė knyga buvo Jono Grigaliūno „Girioje prie marių“. Tai buvo savotiška abėcėlė, vadovas paukščių fotografui. Dabar informacijos gali rasti ne tik knygose, bet ir virtualioje erdvėje, kur gali ir kolegų komentarus paskaityti, ir pats parašyti pamatęs gerą fotografiją. Kritikuoti nemėgstu, man geriau žmogų pagirti, pasidžiaugti jo sėkme. Nejaučiu ir pavydo, juk gamtoje yra taip – šiandieną pasisekė kolegai, o rytoj gal ir man nusišypsos laimė. Žinoma, tada net pasvajoti negalėjau, kad ateis toks laikas, kai turėsiu gerą modernią fotoaparatūrą, kurios pagalba bus galima įgyvendinti naujus kūrybinius sumanymus, o jų kasmet atsiranda vis naujų.

- Ilgą laiką tavo gyvenime buvo ir fotomedžioklė, ir medžioklė.

- Palyginus anksti pradėjau domėtis ir medžiokle. Kažkur nuo aštuntos klasės dalyvavau medžioklėse. Pasikėlęs anksti ryte eidavau 5 kilometrus į Švenčionis ir su medžiotojais važiuodavau į medžioklę. Po poros metų, 1978 m., kai jau galėjau laikyti egzaminus medžiotojo bilietui gauti, po vienos medžioklės, kai pagailo sumedžiotų stirnų, medžiotoju tapau tik 1991 metais. Beje, tais pačiai metais aš pagaliau įgyvendinau dar vieną jaunystės svajonę – pradėjau dirbti eiguliu Švenčionėlių miškų urėdijoje. Dabar dirbu medelyne. Intensyviai medžiojau 16 metų, po to pasidarė tiesiog sunku šauti į žvėrį, į kurį žiūri per fotoaparato vaizdo ieškiklį. Taip ir liko mano gyvenime viena medžioklė – fotomedžioklė.

- Kuo tave žavi fotomedžioklė? Juk tas procesas kartais būna ir varginantis, ir ne visada sėkmingas.

- Fotomedžioklės procesas visada pilnas įdomybių. Kiek beskaitytum knygų, gyvenime visada būna netikėtų siurprizų. Man patinka pačiam susirasti fotografavimo vietą, pačiam pasirengti fotografavimo procesui. Žinoma, norint užsiimti fotomedžiokle, reikia puikiai žinoti paukščio ar žvėries įpročius, elgseną ir t.t. Tik tada gali tikėtis sėkmės, o sėkmė – gana įnoringa dama. Kartais mažmožis gali visą pasiruošimą paversti niekais. Būna, įrenginėdamas slėptuvę tiesiog keliais metrais nepataikai, nors pagal visus požymius, tarkim, tetervinai turėtų būti čia, o jie ima ir pasitraukia į šalį. Kadangi slėptuvė – ne trobelė ant vištos kojelės, kaip pasakoje, nepasuksi kur nori. Būna apmaudu, bet buvimas gamtoje kompensuoja visas nesėkmes. Man visą laiką buvo ir yra įdomiausias pats fotografavimo procesas, tad jei ir nepasiseka nufotografuoti išsvajoto kadro, esu laimingas galėdamas stebėti gamtos nubudimo akimirkas. Argi gali būti kas nuostabiau, kai prieš saulėtekį visa gamta apmiršta, o saulei patekėjus viskas vėl atgyja? Tai nuostabios akimirkos, vardan kurių verta gyventi. O jei dar pavyksta ir padorų kadrą nufotografuoti, būnu laimingas. Kadangi sau visą laiką keliu aukštus reikalavimus, nuotraukų, kuriomis būčiau visiškai patenkintas, nėra daug. Gal ir būtų daugiau, bet dažnai tiesiog laiko trūksta.

Fotografuodamas nenaudoju jokių viliojimo metodų. Tiesiog stengiuosi surasti tinkamą vietą ir fotografuoti. Taip, tai sunkesnis būdas, bet ir sėkmė labiau džiuginanti. Esu iš tų žmonių, kurie visada džiaugiasi kitų sėkme. Visada pasveikinu kolegas su sėkminga fotografija. O ir į savo surastas vietas ar net įrengtas slėptuves pakviečiu. Žinoma, ne visus, o tuos, kurie kaip ir aš saugos gamtos tylą ir ramybę, neišbaidys paukščių. Su metais ir aš keičiu savo įpročius. Buvo laikas, kai pavasarį į slėptuves kurtinių fotografavimui eidavau naktį. Tie, kas bandė, pasakys, kad surasti pastatytą slėptuvę – beprotiškai sunkus uždavinys. Dabar važiuoju iš vakaro ir būnu ten nuo kokių 5 val. vakaro iki 11 val. ryto. Taip kur kas geriau. Kaip ir daugeliui gyvąją gamtą – paukščius ir žvėris – fotografuojančių kolegų, teko patirti įvairiausių nuotykių. Štai, kad ir toks susitikimas su vištvanage, kuri kaip puiki motina aršiai gynė savo lizdą. Nors aš ir lipau į šalimais, už kokių 10-15 metrų, esančią eglę. O buvo taip. Suradęs aukštai esantį lizdą, nutariau pasižvalgyti. Pasirinkau netoliese esančią eglę ir lipu, apsiginklavęs fotoaparatu, nieko blogo nesitikėdamas. Staiga išgirstu šaižų įspėjamąjį vištvanagės signalą, tuoj ir pačią puolančią vištvanagę pamatau. Spėju veidą užsidengti ranka, bet po pirmos atakos kepurė nulekia žemyn. Tuoj pat seka antra ataka. Pradedu mojuoti ranka ir šaukti. Tai šiek tiek padeda, bet nutariu laimės daugiau nebandyti ir leidžiuosi žemyn. Pasiekęs žemę pajuntu, kaip linksta kojos. Širdies gilumoje pasidžiaugiu, kad viskas baigėsi gerai. Šis atvejis dar kartą akivaizdžiai įrodo tą faktą, kad reikia gerai žinoti paukščių ir žvėrių įpročius, charakterį. Juk yra aprašytas ne vienas atvejis, kai gamtos fotografai nukenčia ne tik nuo plėšrių žvėrių, bet ir paukščių. Pas mus pavojingi ne tik vištvanagiai, bet ir uralinės pelėdos. Jos puola net neįspėjusios. Ne kartą fotografuojant vandens paukščius teko ir išsimaudyti per prievartą. Tokiais atvejais pirmiausia stengiuosi saugoti aparatūrą. Pats tai išdžiūsi, blogiausiu atveju – peršalsi, o šiuolaikinei fototechnikai tokios maudynės – priešlaikinė mirtis.

- Ką labiausia mėgsti fotografuoti: paukščius, žvėris ar peizažą?

- Ką labiausia mėgstu fotografuoti? Iš paukščių – kurtinius, tetervinus, gerves, pilkuosius ir baltuosius garnius, jūrinius erelius, suopius, o ypač vištvanagius patinka fotografuoti. Iš žvėrių – tai briedžiai, elniai, stirnos, stumbrai, bet mielai fotografuoju ir kitų rūšių paukščius ir žvėris, turiu gamtoje ir vilką nufotografavęs, o štai su peizažais šiek tiek sunkiau. Ne todėl, kad nematyčiau gražių gamtos akimirkų, bet dažniausia tai būna tos akimirkos, kai važiuoju fotografuoti paukščių ar žvėrių. Tiesa, kartais būna netikėti paradoksai. Didžiausias netikėtumas buvo, kai pernai tapau nugalėtoju parodoje „Gintarinis žaltys 2013“ nominacijoje „Lietuvos kraštovaizdis“. Vadinasi, kartais gal ir be reikalo skubėdamas nenufotografuoju vieno ar kito peizažo, bet nemėgstu blaškytis, jei turiu numatęs tikslą, tai ten ir važiuoju. Kalbant apie tai, ar esu patenkintas tuo, ką esu nufotografavęs, galiu atsakyti, kad dalinai taip, bet yra dar daug neįgyvendintų svajonių ir tikiuosi, kad patys geriausi kadrai, pačios įspūdingiausios mano fotografijos dar bus ateityje, nes jei būsi viskuo patenkintas, nebus stimulo tobulėti, ieškoti ir atrasti, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Rimantas Nalivaika, kuriam ir 2015 m. pradžia buvo sėkminga – pelnytas apdovanojimas Utenoje Žemės dienai skirtoje parodoje ir „Gintarinis žaltys 2014“. Daugėja ir naujų fotografijų jo fotoarchyve.

Algis JAKŠTAS