Kiekvieną kartą užrašydamas straipsnio ar eilėraščio pavadinimą nejučiomis pagalvoju, kiek jis atspindi tikrąją teksto esmę, ir šį kartą parašęs pavadinimą, mintyse pridūriau: „... arba Bitininkai Marytė ir Aleksandras Pupkevičiai patenkinti medunešiu“. Ko gero toks ilgas pavadinimas pilnai atspindėtų mūsų pokalbį su Maryte ir Aleksandru apie šių metų medunešį, naujus siekius ir tai, ką iš tų siekių jau pavyko įgyvendinti. Dirbant žurnalistinį darbą per ilgą laiką susiformuoja bičiulių ratas, pas kuriuos visada malonu sugrįžti ir pasidalinti su skaitytojais jų naujais pasiekimais. Vieni iš tokių bičiulių kaip tik ir yra Marytė ir Aleksandras, pas kuriuos apsilankau bent kartą per metus ir beveik visada matau kažką naujo. Tai naujas pastatas kieme išdygsta, tai nauja įranga medui sukti įdiegta, ir taip kasmet. O ką naujo pamatysiu šiemet?

Atvažiavęs į Adutiškį net nepažinau gerokai išgražėjusio gyvenamojo Pupkevičių namo. Net įvažiavimą pražiopsojau užsižiūrėjęs. Širdies gilumoje apsidžiaugiau, kad pagaliau ne tik bitėms, bet ir savo aplinkai Marytė ir Aleksandras gali skirti lėšų. Kieme vyrai kasė naują šulinį. Jauniausias Marytės ir Aleksandro sūnus Karolis vos spėjo karučiu vežioti iškasamą molį. Du vyresnieji sūnūs Tadas ir Tomas buvo išvažiavę į bityną, o mes susėdome saulės atokaitoje pakalbėti apie ūkį ir bites, o tikriau, apie komplikuotą šių metų medunešį, naujoves ir amžiną kelionę su bitėmis per apylinkes, nes jei bitės ilgai užsibūna vienoje vietoje, su medumi bus prastai. Šią tiesą net ir aš tiek metų bendraudamas su Maryte ir Aleksandru Pupkevičiais jau išmokau.

- Tai koks gi šių metų medunešis?

- Geras jis kiekvienais metais. Kiek Dievulis davė, už tai ir ačiū, - atsakydama į mano klausimą sako Marytė, o Aleksandras dar papildo žmoną: – Šiaip medaus yra ir tikiuosi, kad surinksime tiek, kiek ir pernai, tik šiemet reikėjo tiek fizinio, tiek protinio darbo daugiau įdėti. Reikėjo daugiau bites vežti iš vienos vietos į kitą, nes medaus vienoje vietovėje nebuvo tiek daug kaip pernai. Reikėjo stebėti, ieškoti, planuoti. Pernai buvo daug pavasarinio, šiemet jo beveik nebuvo, bet šiemet bus daug grikių medaus. Taip ir sukamės.

- Ar tokia vasara, kokie buvo pirmieji du mėnesiai, patinka bitėms?

- Lietuviška vasara ideali bitėms. Čia tik žmogus vis nepatenkintas – tai jam šalta, tai jam karšta, o bitės prisitaiko ir nesiskundžia, jos dirba dirba dirba.

- Ar bites kasmet vežate į tas pačias vietas?

- Vežame ten, kur prognozuojame gerą medunešį. Žvalgybą atliekame nuolat, žiūrime, kur ir kiek bitės medaus per parą prineša. Vežame ten, kur medunešis geresnis. Per metus bičių dislokaciją keičiame 5-6 kartus. Tad 200 avilių padauginus iš šio kiekio gauname 1000-1200 – tiek kartų reikia pakrauti ir iškrauti avilius. Juolab, kad avilys, kurį pervežame, sveria apie 70 kilogramų. Štai ir keliaujame kaip čigonai iš vienos vietos į kitą, - pasakoja apie bityno migraciją Marytė ir Aleksandras.

- Bičių šeimų kiekio nedidinate?

- Apsistojome prie 200, tik mažų aviliukų – nukleusų – skirtų motinų auginimui, turime daugiau. Per sezoną užauga mažų šeimų skaičius, o rudenį jos susijungia su didelėmis ir sustiprina pagrindines, - apie bityną pasakoja Aleksandras, o kai paklausiu, kaip galima sujungti bičių šeimas, šyptelėjęs atsako: – Tai kiekvieno bitininko profesionalumo reikalas. Kai kur bitės skiriasi, spiečiasi, o mes jungiame. Darome rimtą motinų atranką. Šiemet gavome motinas iš Vokietijos ir Danijos, ir jas kol kas testuojame, ar jos bus tinkamos kitam sezonui, nes ne iš kiekvienos veislinės medžiagos galima gauti gerą darbinę bitę.

- Čia kaip ir dizaineriai gerą drabužį siuva iš geros medžiagos, taip ir ne kiekviena veislinė medžiaga tinka, - priduria Marytė.

- Bet tos motinos užsienietės kainuoja nemažus pinigus?

- Taip, bet be tų investicijų mes negalėtume dirbti našiai, - sako Aleksandras.

Pokalbio metu prisimename ir tuos laikus, apie kuriuos Marytė ironizuodama sako:

- Tai buvo vargo vakarienė. Reikėjo ne tik medų vos ne rankiniu būdu sukti, bet ir nemaža jo dalis buvo realizuojama prekiaujant turguje, o kiek laiko atimdavo dirbinių iš vaško darymas. Dabar visa tai praeitis. Man būna didžiausias džiaugsmas, kai atvažiuoja užsakovai ir išsiveža medų, kai patalpa lieka tuščia, o štai Aleksandrui tuo momentu būna kažkiek liūdna, bet liūdėti nėra kada, nes reikia galvoti apie kitą sezoną.

- Ar sūnūs pakalba apie bitininkystę?

- Jie jau suprato, kad bitininkystė gali būti neblogu verslu. Mes su Maryte tam verslui dedame pamatus ir tikimės, kad sūnūs tą verslą vystys toliau, sako Aleksandras.

- Vaikai išaugo kartu su mūsų bitynu. Jie matė pradžią ir mato progresą. Jaunimas domisi ir turi noro dirbti inovatyviai. Mane labai pamalonino vieną kartą išgirstas vaikų pokalbis, kai jie kalbėjo apie bityno ateitį, - priduria Marytė. Ko gero, tėvams ir negali būti didesnio džiaugsmo, nei girdėti vaikų kalbas apie tai, kad jie niekur nesiruošia važiuoti, o savo ateitį mato vystydami tėvų pradėtą verslą. O bityno progresui ir plėtrai dar yra daug rezervų. Ir tokių pavyzdžių Pupkevičiai gali pateikti ne vieną.

- Aleksandrai, dažnai kalbama apie bitininkų bičiulystę. Ar tos bičiulystės dar išliko, kai didėja konkurencija, kai bitininkystė jau tampa verslu?

- Sunku pasakyti. Dabar gal tai daugiau verslo partnerystė. Yra ir nesveikos konkurencijos, bet yra ir tokių bitininkų, su kuriais bendrauji kaip su tikrais bičiuliais. Visi mes žmonės, ir nuo žmogaus požiūrio, charakterio viskas priklauso, nesvarbu, kuo tu užsiimi, svarbu, koks tu esi žmogus.

- Nors jau esate patyrę bitininkai, bet žinių bagažą nuolat tenka atnaujinti?

- Žinoma, kad taip. Juk reikia ne tik žinoti, kas, kur ir kada žydi, bet ir koks dirvožemis, ar bus ten nektaro, - į šį mano klausimą atsako Marytė.

- Ar dalinatės savo patirtimi su kitais bitininkais?

- Jei žmogus atvažiuoja žinodamas, ko konkrečiai nori, - mielai. O jei atvažiuoja pasišnekėti apie gyvenimą, mes tam neturim laiko. Atvažiuoja pas mus ir bitininkų ekskursijos. Štai šiemet buvo bitininkų iš Latvijos ekskursija. Malonu, kad keičiasi požiūris į bitininkavimą. Bitininkystės patriarchas Karosas yra pasakęs: „Gerai bitei gali būti bet koks būstas, ji vis tiek prineš medaus, o blogai nors auksinį namą duok, medaus nebus.“ O kai apsilankai pas tokius bitininkus kaip Jonas Šantaras iš Ukmergės, tai pamatai, kiek dar gali tobulinti savo bityną, medaus paruošimo technologijas. Bet gal ir gerai, kai yra į ką lygiuojasi, tai skatina tobulėti, eiti pirmyn. Planuojame ir mes naujas investicijas. Tikimės, kad po metų jas pamatysite. Juk daug kas pasikeitė per tuos 15 metų, kai mes užsiimame bitininkyste. Pusė to laiko buvo klaidų ir ieškojimų metai. Tik kai atėjo supratimas, kad reikia tikėt protingu bitininku, kuris gauna daug medaus, kad nereikia išradinėti dviračio, nes jis seniai išrastas, tereikia sėsti ir važiuoti bei pasinaudoti patyrusių patirtimi. Kai kardinaliai pakeitėm požiūrį į bitininkavimą, ir rezultatai kitokie. Reikia mokytis, semtis patirties, kuria jau ir mes galime pasidalinti su tais, kurie to nori, - baigiantis mūsų pokalbiui sako marytė ir Aleksandras Pupkevičiai, o po to prasideda linksmumas, kurio aš visada bijau – tai ėjimas prie bičių. Ir nors per tiek metų nė viena Pupkevičių bitutė man neįgėlė, bet adrenalino einant prie avilių būdavo ir, matyt, bus. Kadangi arti prie avilių visgi nėjau, tai parodyti iš užsienių atkeliavusias motinėles Aleksandras man atnešė su visu rėmeliu, ir jos sėkmingai po fotosesijos sugrįžo į savo avilius, o aš sveikut sveikutėlis, atsisveikinęs su maryte ir Aleksandru ir palinkėjęs jiems sėkmės bitininkavime ir gero medunešio, išvažiavau į namus. Štai tokia buvo mano eilinė ir tuo pačiu kažkuo nauja kelionė į Adutiškį pas bitininkus Marytę ir Aleksandrą Pupkevičius.

Algis JAKŠTAS