Mes turime 292 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2694
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12881
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88911
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Netektys nepalaužė Mikoliuko

2011 m. spalio 22 d., šeštadienis Nr.78 (1125)

Kuo galima išmatuoti žmogaus gyvenimą? Nugyventais metais? Nuveiktais darbais? Anglų rašytojas S.Smailsas rašė: „Metų skaičius dar neparodo gyvenimo ilgumo; žmogaus gyvenimas matuojamas tuo, ką jis padarė ir ką jautė“. Galbūt kartais tam, kad pasakytume, jog žmogaus gyvenimas buvo prasmingas, neverta ieškoti kažko didvyriško, išaukštinto, reikia tiesiog išklausyti žmogaus pasakojimą apie gyvenimą. Pas Karklinės kaime, Strūnaičio seniūnijoje, gyvenantį Mikolą Milaševičių apsilankiau tuoj po jo 90-ojo gimtadienio. Važiavau su lankomosios priežiūros specialiste Danute Lavreckiene. Mūsų jau laukė ir pats Mikolas, ir jo sūnus Tadas, kurį po žmonos Stefanijos mirties prižiūri 90-metis tėvas. Nustebino tvarkingi kambariai ir ta vidinė šiluma, lydėjusi mus gana ilgo pokalbio metu.

 

Išsisuko nuo kareivio dalios

O prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo, ar greitai tie 90 metų prabėgo.

- Labai greitai tie metai prabėgo. Visko buvo: ir vargo, ir netekčių. Tiesa, kariauti, kaip daugeliui mano kartos vyrų, neteko. Išgelbėjo tai, kad tuo metu, kai mano bendraamžius į kariuomenę ėmė, dirbau Švenčionėliuose prie geležinkelio liejykloj ir gavau broniruotę, padėjo ir viena moteris, kurios sūnus buvo žuvęs karui prasidėjus. Ta moteris dirbo mokytoja. Su jos pagalba pavyko išvengti patekimo į vokiečių kariuomenę, - savo pasakojimą pradeda Mikolas Milaševičius.

Stebina gera žmogaus atmintis ir sugebėjimas vaizdžiai papasakoti beveik prieš 70 metų buvusius įvykius. Tiesa, už tą broniruotę teko vokiečiams ir medaus, ir paršioką, ir milo nuvežti, bet visgi geriau nei kariauti. Su tos pačios mokytojos pagalba ir dirbti Švenčionėliuose pradėjo. O kad į rusų kariuomenę nepakliūtų, dar ir pasijauninti teko – vietoj 1921 m. dokumentuose buvo įrašyti 1927 m. Tiesa, dėl to paskui turėjo nemalonumų, kai sugalvojo vėl tikruosius savo metus dokumentuose atsistatyti. Švenčionių komisariato pareigūnas iš pykčio vos nenušovė.

- „Visi kariavo, o tu durnių vėlei!“ – šaukė jis ant manęs. Bet ir čia apvaizda ar angelas sargas padėjo.

Grįžęs iš Švenčionėlių į namus, pradėjo gyventi ir dirbti tėvų ūkyje. Tėvas turėjo 12 hektarų žemės, bet atėjo toks laikas, kai ir apie savo šeimos sukūrimą ėmė galvoti. Nors aplinkui buvo pilna merginų, ir ne viena būtų mielai ištekėjusi už Jono ir Kostancijos sūnaus Mikolo, bet tas ėmė ir parsivežė žmoną iš Gudijos, taip tada buvo įprasta Baltarusiją vadinti.

 

Žmoną parsivežė iš Baltarusijos

- Dabar su Baltarusija siena atskyrė, o mes čia kažkada į vieną bažnyčią Kliūščionyse vaikščiojome. Buvo draugo vestuvės, pajauniu paprašė. Nuvažiavom į bažnyčią. Ten pirmą kartą ir pamačiau savo būsimą žmoną. Paskui su dviračiu, tada tai buvo didžiulis turtas, nuvažiavau pas ją. Dviratį tėvas man nupirko, sumokėjo paršu ir kailiniais. Kaime aš pirmas dviratį turėjau ir saugojau, per balas ant peties persinešdavau, išmokau greitai važiuoti. Nedidelio ūgio, bet spritnas buvau, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas. Ir tęsia. – Kai nuvažiavau pas Stefaniją, tai patiko tvarka namuose. Stefanijos tėvą karo metu nušovė. Jis po revoliucijos Lenino gvardijoj buvo tarnavęs, o kai vokiečiai užėjo, kažkas įdavė gestapui, jį Naujojoj Vilnioj vėliau ir sušaudė. Kai apsivedžiau, jau buvau 27ieruų, ne koks mažvaikis, žmona buvo 3 metais jaunesnė. Kaimo žmonės nelabai patenkinti buvo mano pasirinkimu. Juk kaime buvo pilna merginų, o čia iš Gudijos parsivežiau. Niekas net išlydėti neatėjo. O aš visą gyvenimą savo apsisprendimo nesigailėjau, žmona buvo labai tvarkinga, veikli moteris. Pragyvenome kartu daugiau nei 50 metų, susilaukėme dviejų sūnų, bet Zenono jau nėra gyvųjų tarpe. Dalyvavo Černobylio avarijos likvidavime ir greitai, po 3 metų, mirė. Mirė ir visi trys, kurie su juo ten buvo. Aukštuosius mokslus buvo baigęs, o, va, Tadas – mano gyvenimo sopulys. Jam buvo treji, kai, bėgdamas manęs pasitikti, krito, susimušė galvelę ir invalidas. Geras tas Tadas. Širdį skauda, kai pagalvoju, kas su juo bus, kai manęs nebus. Kiek dėjome pastangų pagydyti, nepavyko.

 

Gyvenime buvo daugiau vargo

Daug išbandymų patyrė Mikolas Milaševičius, iš kurių patys sunkiausi, žinoma, buvo karas ir pokaris. Apie tai, kaip jam pavyko išvengti kariuomenės, jau minėjau, o ne ką mažiau pavojų buvo ir pokario metais. Karo metu užeidavo rusų partizanai, pokario – Lietuvos. Net su Lietuvos partizanu Guiga buvo pažįstamas, visą žiemą Mikolo klojime prabuvo. O Mikolo Milaševičiaus visas gyvenimas, kaip ir jo tėvų, senelių, prabėgo Karklinės kaime.

- Visą gyvenimą pragyvenau čia, Karklinėje. Čia prabėgo vaikystė, jaunystė ir visas likęs gyvenimas. Linksma buvo, kai jauni buvome, daug jaunimo kaime, kaip ir aplinkiniuose kaimuose, buvo. Čia ir namus savo rankomis pastačiau. Tai ko gi mano gyvenime buvo daugiau per tuos 90 metų? Galiu drąsiai pasakyti – blogo. Tėvas mirė, motina mirė, brolis mirė vos sulaukęs 25-erių, sūnus Zenonas ir žmona Stefanija taip pat mirė. Tiek artimiausių žmonių Anapilin išlydėjau. Likome mes su Tadu, tiesa, dar yra anūkas, Zenono sūnus, bet bendravimo kažkaip nedaug. Teko ne kartą ir nuo blogų žmonių nukentėti. Sunkumų daug buvo, bet kai sutinki gerų žmonių, tokių kaip dabar mane su Tadu prižiūrinti Danutė, pasidžiaugi. Ją seniai pažįstu ir laukiu, kada ateis, kiekvienas jos apsilankymas – šventė. Visą gyvenimą stengiausi dirbti sąžiningai. Jei būčiau sukčiavęs ar vogęs, 35 metų sandėlyje nebūčiau išdirbęs. Dabar, kai pažiūri, tai iš mano kartos jau nieko beveik neliko, Anapilin iškeliavo. Jau nėra su kuo prisiminimais pasidalina, o prisiminti yra ką. Juk mūsų kaimas buvo draugiškas, stengėmės padėti vieni kitiems. Nebuvo kaime girtaujančių, dirbome daug. Šeimos nemažos buvo, visi stengėsi išgyventi ir išgyvendavo, nebuvo valkataujančių, girtuoklių kaip dabar. Aš, jei išgerdavau, tai tik prie progos ir su svečiais. Nemėgsta girtų ir Tadas, jis neįpratęs prie geriančių. Bijau aš dėl jo, kur dėsis, kai manęs nebus, jis labai bijo globos namų, tai ir liūdna, kai imu apie tai galvoti. Visą gyvenimą prisiminiau tėvo žodžius, kad tikrų draugų negali būti daug. Tuo įsitikinau. Turėjau ir aš keletą tikrų draugų, kuriais galėjau pasitikėti, ir jie manim pasitikėjo, - baigdamas mūsų pokalbį sako Mikolas Milaševičius iš Karklinės kaimo. Paskui apžiūrime artimųjų ir pačių jam brangiausių žmonių fotografijas, prisimename gražią 90-mečio šventę, kurią padėjo surengti lankomosios priežiūros specialistė Danutė Lavreckienė. Atėjo tie, kas norėjo pagerbti Mikolą Milaševičių, kaime visų vadinamą tiesiog Mikoliuku, o aš šį pasakojimą apie paprastą kaimo žmogų norėčiau užbaigti Leonardo da Vinči žodžiais: „Dorai nugyventas gyvenimas yra ilgas gyvenimas“. Šie genialaus menininko ir išradėjo žodžiai labai tinka apibūdinti Mikolo Milaševičiaus ilgą ir dorą gyvenimą.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis