Mes turime 373 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4696
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20897
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96927
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Lietus nenuplovė geros Rudens kermošiaus nuotaikos

2015 m. spalio 3 d. šeštadienis, Nr.73 (1509)

Atviroje erdvėje vykstantys renginiai, jų sėkmė priklauso ir nuo jos didenybės gamtos malonės, bet kartais ir žmonės būna kantresni ir už gamtos išdaigas. Jau bene porą dešimtmečių tenka fotografuoti tradicinius rudens kermošius Švenčionyse, bet tokio lietingo oro, koks buvo rugsėjo 26 d., kažkaip neprisimenu. Jau paryčiais dangus liaudiškai tariant tiesiog „prakiuro“. Ne tik pylė tikra liūtis, bet dar ir perkūnas dundėjo ir svaidėsi žaibais. Lyti nenustojo ir prašvitus, Tiesa, lijo ne taip smarkiai, bet įkyriai. Įdomu, ką pamatysiu važiuodamas į Švenčionis? Jau pirmas „vaizdelis“ automobilių virtinė, stovinti vos ne iki žiedinės sankryžos, buvo ženklas, kad nei liūtis, nei lietus „nenuplovė“ kermošiaus.

Mugėje kaip visada buvo didelis vaismedžių ir vaiskrūmių pasirinkimas. Norintys galėjo ir medaus bei kitų bičių produktų nusipirkti. Vis dar vyko loterija. Kas maišioką grūdų, kas riestainių ar bulvių laimėjo, o štai Diana Šišiūtė iš Mylių I kaimo laimėjo veršelį, pasisekė ir Juozui Povilėnui iš Svirkų kaimo, jis į namus sugrįžo su laimėtu avinu. Nors lietus lijo, bet ir prekeivių buvo nemažai, ir perkančių buvo, žinoma, gal kiek mažiau, bet judėjimas buvo.

Tradiciškai šventė prasidėjo sveikinimais ir dovanomis. Buvo pagerbti geriausi ūkininkai, gražiai besitvarkančių sodybų šeimininkai, o po to ir šventės šeimininkai, ir svečiai pradėjo jau senas tradicijas turintį seniūnijų kiemelių apvaikščiojimą. Pasižvalgykime ir mes, ko turtingi buvo seniūnijų kiemeliai, bet prieš tai negaliu nepaminėti spalvingų iš gėlių ir vaisių sukurtų kilimų, kuriuos sukūrė mokymo įstaigų bendruomenės, o ir šiaip mokiniai siūlė gana įdomių dalykų. Kaip visada moderniai, net su pagamintu robotu, svečius sutiko Švenčionių PRC komanda. Žodžiu, buvo ir į ką pasižiūrėti, ir ką įsigyti.

Įeinančius į Adutiškio seniūnijos kiemelį pasitiko ne tik lietaus nebijantys kapelos muzikantai ir smagus jaunimas, bet ir iš medžio išdrožtos dvi linksmos skulptūros, o kokie obuoliai pūpsojo pintinėse... Kadangi Adutiškio miškuose daug grybautojų, tai ir pintų krepšių galima buvo įsigyti. Nagingi adutiškiečiai net malkoms nešti krepšius sugalvojo ir nupynė. Negaliu nepaminėti ir pelynų, kuriuos kaipmat išgraibstė.

Strūnaičio seniūnijos kiemelis buvo po stogu, tad čia ir muzikantams buvo geriau groti, o ir skanumynai tiesiog gundyte gundė. Kadangi pagrindinis kermošiaus leitmotyvas buvo vaistažolės, tai ir Strūnaičio kiemelyje jų buvo galima įsigyti, o žolininkė Silvija ir smulkiai viską paaiškindavo. Argi gali įsivaizduoti kermošių be pynėjos Janinos Pauliukevičienės? Žinoma, ji mielai dalinosi savo paslaptimis su besidominčiais.

Cirkliškio seniūnijos kiemelio stalai taipogi lūžo nuo skanumynų. Skambėjo ir smagi muzika.

Labanoro seniūnijos kiemelis buvo pilnas paukščių alaso, o atėjusius pasitiko tradicinė Labanoro bobutė, kuri, sako, ir tikra „labanarska“ norinčius galėjo pavaišinti. Ant stalo tarp kitų patiekalų buvo ir rūkytas bebras. Ką gi, kažkada tai buvo bajorų maistas, dabar gi ir paprasti mirtingieji kermošiuje galėjo paskanauti, o koks sūris ant stalo gulėjo... Žodžiu, ir čia akys bėgiojo nuo vieno skanumyno prie kito. Tik eiti reikėjo toliau... Čia kaip toj pasakoj, ir aš ten buvau, tik norėjosi viską pamatyti, kol gausus svečių būrys neapsilankė, kol tos grožybės ir skanumynai buvo sveiki. Žinoma, svetingi šeimininkai siūlė paskanauti, bet degustacija su darbu sunkokai suderinama.

Užsukau ir į Švenčionių seniūnijos kiemelį, tikriau, didelį kiemą. Ko čia tik nebuvo, ir vilnų vėlimas, kurį demonstravo Lilija Puzyriova, ir vaistažolių pasirinkimas, ir kapelos „Kaimynai“ muzika, šokti kurstanti. Jau nekalbu apie šeimininkių išradingumą. Įdomus sprendimas buvo ir seniūnijos teritorijoje esančių kaimo bendruomenių prisistatymas. Net ir kareiviškos košės, kuria vaišino savanoriai, galima buvo paragauti.

Ne ką mažesnis buvo ir Pabradės kiemelis. Čia ir medžio dirbinių galėjai įsigyti, ir pasižiūrėti, kaip verpiami siūlai, o kokie svogūnai puošė kiemelį! Fantastika! Viliojančiai kvepėjo ir kepami bulviniai blynai. Viskas taip pažįstama, gal todėl ir sava.

Įeinančius į Magūnų seniūnijos kiemelį pasitiko ne tik seniūnas Jonas Vaivilavičius, bet ir šmaikšti „magūniškių“ porelė. Galima buvo pasižiūrėti, kaip net ir prastu oru dirba kalvis.

Kaltanėnų seniūnijos kiemelyje jau kita dvasia. Čia savo vaistažolių arbatomis vaišino žolininkė Rasa Breidokienė, o ant vaišių stalo ir rūkytos žuvies buvo galima paskanauti. Čia pat ir žuvienė virė. Gretimai įsikūrusiame Švenčionėlių seniūnijos kiemelyje pagrindinis akcentas buvo kanapės ir jų produktai. Buvo nemažai norinčių ir senus lietuviškus mintuvus išbandyti, o kas gi galėjo atsisakyti paskanauti su kanapėmis paruoštų skanumynų.

Svirkų seniūnijos kiemelyje ne tik skanumynų, bet ir vaistažolių buvo, o Jadvyga Burak, nepaisydama lietaus, verpė ilgą lyg gyvenimas siūlą.

Sukdamas iš kiemelio į kiemelį vos nepražiopsojau Sarių seniūnijos kiemelio, bet kur čia pražiopsosi, kai nebijodami lietaus muzikantai taip smagiai grojo, o ant stalų net avienos galėjai paskanauti, o ir pro Nijolės papuošalus neapžiūrėjęs negalėjai praeiti, o kiek dėmesio susilaukė aptvare mekenanti gyva avytė, ji ypač patiko vaikams.

Štai ir aplankėme visų seniūnijų kiemeliuose. Kaip ir kiekvieną kartą belieka tik stebėtis, iš kur seniūnijų žmonės tiek išradingumo ir idėjų turi, kad kiekvienais metais kažką naujo pasiūlo. Pirmiausia jiems ir norisi ištarti nuoširdų „Ačiū“, žinoma, ir organizatoriams reikia padėkoti už gražiai surengtą šventę, ir rėmėjams, bet dar kartą grįžtu prie pirminės minties, jei ne seniūnijų kiemeliai, kermošius būtų prėskas. Negaliu nepaminėti ir Švenčionių r. savivaldybės visuomenės sveikatos biuro, ir Švenčionėlių „Karatė akademija“ karatistų, net ir prastu oru demonstravusių savo meistriškumą.

Baigiant galima pasakyti: lietus nenuplovė geros tradicinio Rudens kermošiaus nuotaikos. Na ir kas, kad sušlapome gerokai, bet ir pamatyti buvo ką, o kas norėjo, ir vaismedžių ir vaiskrūmių bei kitokių sodinukų nusipirko ar kokių nors skanėstų į namus iš kermošiaus parsivežė.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis