Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje. Vis amžinai skubame. Gal todėl kartais su nuostaba žiūrime į neskubiai vorele vienas paskui kitą važiuojančius dviratininkus, kažkur giliai širdyje jiems šiek tiek pavydime. Labai dažnai vasarą sutikdavau dviratininkų grupeles, važiuojančias netoli Kaltanėnų. Nenuostabu būdavo ir tai, kad priešakyje dviračio pedalus dažniausia mindavo Kaltanėnų UTC direktorius Kęstutis Lisauskas ar kuri nors jo pagalbininkė – Irena Turčinskienė ar Danutė Rastenienė bei neseniai prie šios komandos prisijungęs Julius Lisauskas.

Svarbu tai, kad prie šių entuziastų vienu ar kitu projekto „Keliaukime po Aukštaitijos kraštą“, skirto etnografinių regionų metams ir Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui, etapo vykdymo metu nuo balandžio iki spalio buvo prisidėję arti 70 žmonių. Vieni keliavo dviračiais, kiti prisidėjo sudarant įdomius maršrutus ar papasakodavo ką nors įdomaus apie vieną ar kitą vietovę ar objektą. Tad žmonių, dalyvavusių projekte, ratas labai platus ne tik amžiumi, bet ir gyvenimiška patirtimi, žiniomis ir t.t., o kai visa tai sudedi į pažinimo taurę, ji tampa sklidina ne tik potyrių, naujų įspūdžių, bet ir noro dar labiau ir geriau pažinti savo gimtąjį kraštą.

Man asmeniškai teko dalyvauti baigiamajame etape, kuris simboliškai vyko per Mindaugo vardadienį ir buvo susietas ne tik su karaliaus Mindaugo vardadieniu, bet ir išlikusia Mindaugo siena. Prasidėjo viskas Adutiškio pagrindinėje mokykloje. Čia su istorinėmis žiniomis apie Adutiškio kraštą dalyvius supažindino istorijos mokytoja Larisa Ustinavičienė, apie Mindaugo Lietuvą kaip visada su užsidegimu kalbėjo Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo muziejininkė Viktorija Lapėnienė, o apie Lietuvos praeities atspindžius mitologijoje kalbėjo Sirvėtos regioninio parko vyr. kraštotyrininkas Marius Semaška. Žinoma, kaip visada su humoro gaidele apie patį projektą ir laukiantį žygį kalbėjo projekto „Keliaukime po Aukštaitijos kraštą“ vadovas Kaltanėnų UTC direktorius Kęstutis Lisauskas, kuris išdalino žygio dviračiais dalyviams ne tik pažintinę medžiagą, bet ir šviesą atspindinčias liemenes.

Tvarka yra tvarka, ir važiuodami dviračiais žygio dalyviai privalo laikytis Kelių eismo taisyklių. Gero kelio dviratininkams palinkėjo laikinai Adutiškio pagrindinės mokyklos direktoriaus pareigas einantis Algirdas Uziala. Dviratininkų grupė iš Adutiškio per Jakelius, Svylionis pasiekė legendomis apipintą Stajėtiškio piliakalnį, po to per Vosiūnus sugrįžo į Adutiškį. Čia aplankė daugiafunkcinį centrą ir Adutiškio piliakalnį, o Mindaugo gimtadieniui skirtas tortas buvo suvalgytas Adutiškio pagrindinėje mokykloje. Čia buvo aptarti ir projekto „Keliaukime po Aukštaitijos kraštą“ pirminiai rezultatai. Toks buvo baigiamasis šio projekto etapas, o dabar sugrįžkime į pradžią ir su projekto iniciatoriumi Kaltanėnų UTC direktoriumi Kęstučiu Lisausku, pavaduotoja Irena Turčinskiene, metodininkais Danute Rasteniene ir Juliumi Lisausku pakalbėti apie projekto ištakas, maršrutus ir apie tai, ką pavyko ir ko nepavyko įgyvendinti.

- Iš viso buvo 9 etapai, kurių tikslas buvo patobulinti ir papildyti Vietos veiklos grupės sukurtą dviračių maršrutą, kuris eina nuo Labanoro iki Kaltanėnų, Švenčionėlių, Švenčionių, Pabradės. Mes norėjome tą maršrutą paįvairinti patogesniais, įvairesniais maršrutais. Žinoma, tai buvo bandomieji važiavimai, bet ateityje jie gali tapti perspektyviais maršrutais dviratininkams, - pradėdamas mūsų pokalbį sakė projekto vadovas Kęstutis Lisauskas.

Renkantis maršrutus dažnai buvo važiuojama miško takeliais, svarbus buvo ne tik gamtos grožis, bet ir istoriniai ar paveldo objektai. Maršrutai buvo įvairaus ilgio, vienas net iki 40 kilometrų, bet, kaip sakė mano pašnekovai, dviratininkui tai normalus atstumas. Beje, beveik visi keliai ir takeliai, kuriais važiavo dviratininkai, yra pažymėti, o pora po to, kai buvo nubraižyti kaip dviračių takai, atsirado MAPS‘e. Vienas iš projekto tikslų buvo dviračių maršrutais sujungti įvairius Švenčionių karšto objektus, kurie yra įtraukti į kultūros paveldo registrą, į svarbių gamtos objektų sąrašus ir t.t.

- Vienas mūsų tikslų ir buvo, kad surastume kelius, kurie jungtų tam tikrus taškus ir būtų prieinami įvairaus amžiaus ir įvairaus fizinio pajėgumo žmonėms. Žinoma, svarbūs ir važiuojančių interesai. Vieniems juk svarbu geras kelias, kitiems graži aplinka ir dviratis, dar kitiems svarbūs buvo objektai, pavyzdžiui, graži sodyba kaime, gėlės, aplinka. Patiems mums buvo įdomu viskas. Tad sudarant maršrutus į viską reikia atsižvelgti, o kad tą galėtum pateikti interesantui, reikia pervažiuoti, patikrinti viską praktikoje. Štai ir važiavome šiemet norėdami praktikoje įgyvendinti teorinius pamąstymus. Mūsų rajone dar nėra tokių dviračių maršrutų, kokie yra tarkim aplink Dubingius ir kitur, ir norėdami bent preliminariai išžvalgyti galimus maršrutus, planavome juos, o vėliau įgyvendinome važiuodami suplanuotais maršrutais, - apie maršrutus ir jų sudarymo subtilybes pasakoja Kęstutis Lisauskas.

Važiuojant buvo stengiamasi aplankyti visus numatytus objektus. Visada įdomūs buvo susitikimai su žmonėmis.

- Išbandėte savo kailiu 9 maršrutus. Kiek realu, kad ateityje jie taps populiarūs tarp dviračių mėgėjų. Ir ką reikia daryti, kad informacija apie juos pasklistų?

- Sunku pasakyti. Mes užsidėjome ženkliuką „I“, t.y. informacija. Kaltanėnai turi siekiamybę kurorto statuso. Yra žmonių, kurie domisi dviračių maršrutais, ir ateityje tie maršrutai gali būti populiarūs, bet tam reikalinga sklaida, informacijos pateikimas. Reikėtų padaryti interaktyvų žemėlapį, kad žmonės galėtų naudotis navigacija, taip žmogus galėtų lengviau surasti numatytus objektus, stovyklavietes. Mūsų maršrutai įsijungia į Aukštaitijos nacionalinio parko ir regioninių parkų maršrutus. Galvojant apie ateitį reikia išgryninti maršrutus ir padaryti žemėlapį. Tam reikia konsultuotis su specialistais. Keliai, kuriais numatomi dviračių maršrutai, turi būti įteisinti. Mes turime įtikinti atsakingų institucijų pareigūnus, specialistus, kad tie keliai taptų servitutiniais ir neišnyktų. Galimybių daug, tik jas reikia išnaudoti. Žinoma, vietomis gali būti daromi ir tikrieji dviračių takai, bet nebūtinai visur. Europoje dabar labai daug dėmesio skiriama dviračių takams. Tuo reikėtų pasinaudoti ir mums. Mūsų rajone yra labai daug ne tik gražios gamtos, bet ir daug įdomių objektų. Bet kuriame maršrute galima rasti ir istorinių, ir kultūrinių objektų, - apie dviračių maršrutus, kuriuos šiemet išbandė, kalba mano pašnekovai.

Klausaisi šių entuziastų ir jauti didžiulę jų meilę savo kraštui, kuriame gyvename. Labai gražu, kad visa tai jie nori pasiūlyti atvykstantiems. Svarbus dar vienas faktas – jau atsirado galimybė nuomoti dviračius, atlikti jų remontą, nes dviračiai irgi genda, o kelyje servisas būtinas. Žvalgyba dviračiais šią vasarą atlikta, žengtas pirmas žingsnis. Dviračių maršrutai gali tapti viena iš turizmo mūsų rajone krypčių ir jei atsiras tokių entuziastų, kaip Kęstutis Lisauskas, Irena Turčinskienė, Danutė Rastenienė, Julius Lisauskas, Marius Semaška ir dar keletas, važiuojančių dviračiais pamatytume ir daugiau. O tie, kurie važiuos būsimais dviračių maršrutais, išvažiuodami pasakys, kad Švenčionių kraštas gražus ne tik gamta, bet turi ir įdomią istoriją. O kad taip atsitiktų, į procesą turėtų įsijungti ir kaimų bendruomenės, oficialios institucijos. O tų institucijų turime ne tiek ir mažai, tai ne tik seniūnijos, savivaldybės skyriai, bet ir Aukštaitijos nacionalinis bei regioniniai parkai, bet visada buvo ir bus svarbus entuziastų indėlis, kurie neskaičiuodami valandų stengiasi įgyvendinti sumanymus.

Algis JAKŠTAS