Prieš keletą metų jau rašiau apie dviejų bendraminčių Gedimino ir Viktoro svajonę savo rankomis savoje žemėje pasistatyti namus. Ir ne tradicinius, o iš molio ir šiaudų. Tada man tos vaikinų svajonės buvo panašesnės į utopiją, bet jau antro apsilankymo metu pamačiau, kad vaikinai ne tuščiažodžiauja, o kantriai siekia užsibrėžto tikslo. Ir štai aš vėl važiuoju pas Gediminą Umbrasą pasižiūrėti, kaipgi sekasi siekti užsibrėžto tikslo.

Einant link sodybvietės prie upeliūkščio pasitinka dvi keistos iš medžio išdrožtos skulptūros, kaip vėliau juokaudamas sakė Gediminas, čia jie su Viktoru išdrožė tas figūras ir pavadino savo vardais. Kai sodybvietė būna tuščia, tos skulptūros saugo ją, bet maloniausiai mane nustebino išėjusi pasitikti simpatiška mergina. „Jei į namus įžengė moteris, vadinasi, čia bus gyvenama“, - šmėstelėjo mintis.

- Čia Milda, - trumpai drūtai pristatė savo draugę Gediminas. Prieš eidami į kambarį, o toks jau yra, mes apėjome Gedimino namą iš išorės. Smagu buvo matyti jau ir sienas turintį namą, o viena jo siena net ir baltai nudažyta.

- Taip atrodys visas namas, - pamatęs mano klausiamą žvilgsnį, sako Gediminas.

Einant į kambarį žvilgsnis užkliūna už virtuvės inventoriaus, kuris išduoda, kad čia jau esama šeimininkės. Gurkšnodami arbatą pradedame pokalbį.

- Viskas prasidėjo prieš keturias vasaras, pavyko padaryti daugiau nei planavau, nes vis atsiranda naujų minčių, naujų sprendimo būdų. Žinoma, gal iš šalies atrodo, kad viskas vyksta gana lėtai, bet kol Mildos nebuvo, kažkaip ir neskubėjau, o dabar norisi kažkiek greičiau judėti, - pradėdamas mūsų pokalbį pasakoja Gediminas.

- Gediminai, o kur tu čia šituose laukuose ir miškuose Mildą sutikai?

- Viskas įvyko gana atsitiktinai. Milda su draugais vieną pavasarį buvo pas kaimynus į talką medžių sodinti atvažiavusi, ten ir susipažinome, - sako Gediminas, o jo mintį pratęsia į pokalbį įsijungusi Milda Pučinskaitė. – Esu iš Rokiškio rajono. Mane irgi domina molinių namelių statyba. Bandėme statyti, tad žinau, ką tas procesas reiškia. O mūsų bendravimas prasidėjo kažkaip natūraliai, galbūt todėl, kad esame bendraminčiai.

Milda, pasirodo, tikra auksarankė – moka ir tinkuoti, ir mūryti, ir tekinti iš medžio. Sėdėjome prie gražaus staliuko, jos rankomis padaryto. Net ir įdomių muzikos instrumentų yra padariusi. Ir dar Mildai patinka keliauti. Jai nuo mažens patiko meistrauti, užsiiminėjo ir juvelyriška, moka fleita groti, o apie buvimą čia ji kalba gana lakoniškai.

- Čia viskas tobula. Juk buvimas gamtoje su niekuo nepalyginamas jausmas. Esu gyvenusi ir Vilniuje, ir Kaune, ir Londone, tad galiu palyginti, kaip ir kur gyventi, - šyptelėjusi sako Milda.

Patirtis, įgyta statant savo namus, yra neįkainojama, kas žino, galbūt ateityje tai pravers, padės užsidirbti, nors, kaip sakė Gediminas, norėtųsi čia, vietoje, kurtis, gyventi. Kelionių aistra Milda ir Gediminą užkrėtė. Vasarą keliavo į Prancūziją, aplankė Šveicariją. Prancūzijoje ne tik keliavo, bet ir dirbo. Beje, šį pavasarį Milda buvo nukeliavusi net į šiauriausią Norvegijos tašką. Yra pasiekusi Baikalą Rusijoje. Ir nors kelionės masina, bet mergina sako, kad čia, Antasarės atokiame kampelyje, jai gera, o kai paklausiu Gedimino, kokie artimiausi statybų planai, jis ima vardinti darbus, kuriuos planuoja pavasarį.

- Pirmiausia statysime krosnį, tinkuosime sienas, grindis, ir jau galėsime normaliai gyventi. Planuojame statyti pirtelę, dirbtuvėles, bet reikia kažkaip ir elektros klausimą spręsti. O tai didelės išlaidos. Gal su kaimynais pavyks rasti bendrą kalbą ir kiek pigiau sugebėsime įsivesti, - sako Gediminas.

Svarbu, kad abu, Gediminas ir Milda, draugiškai sutardami kuria įdomų pasaulį, o ir gyvenimas dabar, kai yra Milda, visai kitoks tapo, kitą prasmę įgavo. Po to kurį laiką klausomės Mildos pasakojimo apie kelionę prie Baikalo. Keliavo autostopu, tad pinigų, palyginus, mažai išleido. Geru žodžiu ji prisiminė rusų nuoširdumą ir kuo giliau į Rusiją, tuo to nuoširdumo daugiau. Europoje tokio nuoširdumo jau nėra. Čia jaučiasi didesnis susvetimėjimas. Kai paklausiau jos, ar nebaisu autostopu keliauti, kad ir ne vienai, Mildai atsakė:

- Svarbu, kad būtų nusiteikimas, jog viskas bus gerai, o jei bijosi, būtinai kas nors nutiks. Juk ne veltui sakoma: „Jei lemta kam nors nutikti, nutiks“.

Ko gero, čia yra tiesos, O kalbant apie ateitį, tiek Gediminas, tiek Milda sutinka, kad viską svarbu padaryti, bet reikia ir pasaulio pamatyti, o statybų maratoną pamažėle įveiks. Milda dar sakė, kad jai čia labai patinka miškai. Po juos ir vaikščioti, ir bėgioti – vienas malonumas, o kai juokais paklausiau, ar vilkų nebijanti, atsakė, kad vilkų kaukiant negirdėjo, o štai meškos pėdsakus netoli Laukių kaimo matė.

Baigę šnekėtis dar išeiname pasivaikščioti po teritoriją. Sustojame prie įdomių avilių, prie pasodintų madelių. Praeis laikas, ir jie suoš, sukurdami nuostabų orkestrą, kuris oš savo nepakartojamą muziką. Svarbu, kad viena iš Gedimino svajonių, ar atsiras mergina, kuriai būtų artimi jo siekiai, pildosi, o tai labai svarbu. Svarbu, kad jauni žmonės moka džiaugtis gyvenimu.

Algis JAKŠTAS