Kažkur prieš Naujuosius gavome skaitytojo iš Kaltanėnų laišką, kuriame buvo prašymas, o tiksliau pasiūlymas, parašyti apie bendruomenės slaugytoją, kurią jie dažniausia vadina tiesiog daktare, Genę Lapėnienę, kuri moka ne tik padėti ligos atveju, bet ir paguodžia, užjaučia, moka dalintis gerumu.

Tai, kad kaltanėniškiai ir aplinkinių kaimų gyventojai myli ir gerbia jau 44 metus Kaltanėnų ambulatorijoje dirbančią Genę Lapėnienę, nėra naujiena. 2012 m. balandžio 17 d. Kaune jai buvo įteiktas „Gerumo angelas“ už gyvenimą, paskirtą kaimui. Pamenu, tada žinia apie nominaciją buvo netikėtas, bet malonus siurprizas ne tik pačiai Genei Lapėnienei ir jos artimiesiems, bet ir seniūnui, nes pasiūlius Vytautui Bečeliui ir pritarus keliems žmonėms, kaltanėniškiai išsiuntė anketą į ŽŪM organizuotą konkursą „Lietuvos kaimo spindulys 2011“ ir savo tikslą pasiekė. Dar vienas malonus siurprizas jos laukė 2015 m. – sveikatos apsaugos ministrės padėka. Praeitų metų pabaigoje, šį kartą Kaltanėnų kaimo bendruomenės iniciatyva, bendruomenės slaugytoja Genė Lapėnienė buvo apdovanota Lietuvos pramonininkų konfederacijos Profesijos riterio nominacija. Kaltanėniškių rekomendaciniame laiške Profesijos riterio nominacijai rašoma: „Genė Žalaitė Lapėnienė gimė 1951 m. sausio 30 d. Molėtų r. Lalučių k. (jo dabar jau nebėra). Anksti mirė tėvelis, palikęs du vaikus ir našle tapusią žmoną. Nelengva vaikystė, ne visada soti paauglystė formavo būsimos medikės gyvenimo nuostatas, grūdino charakterį. Baigusi Suginčių vidurinę, Genutė įstojo į Utenos medicinos mokyklą, kurią sėkmingai baigusi nuo 1972 m. dirba Kaltanėnų miestelio ambulatorijoje felčere (dabar – bendrosios praktikos slaugytoja). Kaltanėnuose Genė sukūrė šeimą ištekėdama už vietinio Algimanto Lapėno. Pora išaugino du dorus sūnus Saulių ir Nerijų. Nors ir galėtų džiaugtis užtarnautu poilsiu, tiek Genutė, tiek Algis dar dirba. Jų darbščios rankos reikalingos Kaltanėnų žmonėms. Ne tik rankos. Genė Lapėnienė, savo gyvenimą skyrusi kaimui, turi didelę širdį, sklidiną meilės, atjautos, supratimo. Šiai moteriai visos paros valandos vienodos – jei kažkas šaukiasi pagalbos, ji nebodama nei nakties tamsos, nei gamtos nemalonių, skuba į pagalbą. Meiliai žmonių vadinama daktaryte Genute, bendruomenės slaugytoja Genė Lapėnienė geba suteikti ne tik konkrečią medicininę, bet ir psichologinę pagalbą: nuramina, paguodžia, suteikia viltį. Mieląją daktarytę myli tiek mažas, tiek senas, ji visiems reikalinga“.

Manau, tokius žodžius galima pasakyti tik apie nuoširdų ir gerbiamą žmogų. 18 a. gyvenęs ukrainiečių filosofas, poetas Skovoroda rašė: „Jeigu trokšti tikros laimės, tai neieškok jos tolimose šalyse, turtuose, neprašinėk jos iš žmonių. Tokiais būdais galima gauti turtų, aukštus postus, bet tikroji laimė, reikalinga visiems, suteikiama veltui – ją gali pasiimti pats – dorai gyvendamas“. Manau, kad šitie žodžiai labai tinka ir Kaltanėnų ambulatorijoje dirbančios bendruomenės slaugytojos Genės Lapėnienės gyvenimui apibūdinti. Atvykęs į susitikimą su Gene Lapėniene radau ją užsiėmusią. Buvo nesibaigusi procedūra pacientui. Paskui, nors ir darbo laikas buvo pasibaigęs, vos prasidėjusį pokalbį vėl teko nutraukti, nes atėjo dar vienas. Jam taip pat buvo suteikta būtiniausia pirminė pagalba, susiskambinta su Švenčionėlių poliklinika, ir žmogus išvažiavo žinodamas, kur ir pas ką eiti. Šie du atvejai akivaizdžiai įrodo, kad kaimų bendruomenės slaugytojos yra reikalingos, kad čia žmonės gauna būtiniausią pagalbą nevažiuodami į miestus, o ir būtiniausių vaistų gali įsigyti. Pirmas mano klausimas Genei Lapėnienei buvo tradicinis – kodėl pasirinko medikės profesiją, ar tai buvo vaikystės svajonė.

- Balandžio 5 d. bus 44 metai, kai dirbu mylimą ir mėgstamą darbą. Ar tai buvo mano vaikystės svajonė? Ko gero, taip. Įtakos turėjo ir gyvenimo sąlygos vaikystėje. Tėvas mirė, mama liko jauna našlė, jai buvo 34 metai, ir mes su broliu. Sirgdavau ir aš pati vaikystėje, teko slaugyti visiems ir bobutę, kuri gulėjo ant patalo, be to turėjau krikšto mamą, kuri buvo gydytoja, o ir mama visiems padėdavo. Turėjau ir rūpestingą gydytoją. Tad svajonę būti medike atsinešiau iš vaikystės. Ir to nesigailiu, dirbu mėgstamą ir mylimą darbą. Atvykusi į Kaltanėnus pakeičiau Zosę Čereškevičienę. 1979 m. mes įsikėlėme į naujas ambulatorijos patalpas. Daug per mano laiką pasikeitė gydytojų, daugiausia teko dirbti su dabar privačiai dirbančia gydytoja Ramune Paškevičiene. Daug kas per tuos metus pasikeitė. Kai atvažiavau į Kaltanėnų miestelį, čia vien mokykloje buvo 136 mokiniai, o gyventojų vien Kaltanėnų zonoje buvo gerokai virš 1000. Teko aptarnauti ne tik aplinkinius kaimus, bet ir Labanorą pasiekdavome. Kai 1979 m. pastatė ambulatoriją, tai ir automobilis buvo paskirtas. Tad pasiekti kaimus buvo lengviau. Buvo sunku, dirbome kartu su vyru, tai važiavome ir važiavome. Kviečia pas ligonį, ir važiuoji, o pas pačius – maži vaikai. Nenorėčiau, kad tie laikai sugrįžtų, dabar lengviau. Žinoma, kai buvome jauni, tos ir energijos buvo daugiau, bet ramybės tai jau ir nebuvo, o gal jos ir nereikėjo, tiesiog buvo toks gyvenimo tarpsnis.

- Ar žinojote tokius Kaltanėnus, kai gavote paskyrimą?

- Tikrai nieko nežinojau. Tuomet Švenčionių rajone buvo 5 laisvos vietos, bet kadangi aš nei rusiškai, nei lenkiškai kalbėti dorai nemokėjau, o be to Kaltanėnai ir arčiau namų buvo, tai čia ir paskyrė. O Kaltanėnai man patiko. Kai man sako, kad gyvenu ir dirbu gražioj vietoj, aš kartais net pasimetu. Matyt, kai gyveni, prie aplinkos įpranti taip, kad atrodo kitaip ir būti negali. Svarbiausia, kad aplink mane geri žmonės gyvena. Nors tų žmonių labai sumažėjo. Daug jų teko ir paskutinei kelionei paruošti, kai žmonės prašo, negi atsakysi. Kai atvažiavau, Kaltanėnų kapinės buvo gerokai mažiau užlaidotos, o dabar... Eini, skaitai ant paminklų užrašytus vardus, pavardes, gimimo ir mirties datas, ir prisimeni tuos žmones, su kuriais bendrauta. Liūdna, kad vaikų, o ir jaunimo beveik neliko, tad man atrodo, kad tiems, kurie gyvena čia, turime rodyti didesnę pagarbą. Turime rodyti dėmesį ir tiems, kurie čia vasaroja, bet didžiausios pagarbos verti tie žmonės, kurie savo gyvenimą atidavė Kaltanėnams ir jo apylinkėms. Smagu, kad su seniūno Tomo Rokickio atėjimu Kaltanėnai pradėjo gražėti, tvarkytis. Ir dar, aš esu laiminga, kad dirbdama ir gyvendama čia aš turiu daug draugų. Gal taip yra todėl, kad nesu savanaudė, visada esu atvira.

- Čia kaip tame posakyje: „Kaip šauksi, taip atsilieps“?

- Ko gero, taip. Aš žinau, kas tai yra gyvenimas, kiek čia to laikinumo, gal todėl man nėra svarbus turto kaupimas. Juk visko nenusineši į amžinybę. Gyvendamas tarp žmonių, privalai būti žmogumi. Turi mokėti atjausti, suprasti. Dažnai tekdavo išgirsti: „Genute, nebūk tu motina Teresė, ne visi tą įvertins“. Bet man ir nesvarbu, įvertins ar ne, svarbiau, kad nenusižengčiau savo gyvenimo principams. Jei neatsiliepsiu į žmogaus pagalbos prašymą, juk visada norėdama gali rasti pasiteisinimą, aš po to blogai jausiuosi. Matyt, tą atjautos jausmą atsinešiau iš vaikystės. Aš esu tikra, kad žmonės, atėję su tokia intencija į mediciną, elgiasi taip pat – neskaičiuoja nei savo laiko, nei į laikrodį žiūri, kaip čia greičiau į namus išėjus. Kaimo felčerės darbo laikas neįtelpa į tabelį, nes pati svarbiausia mūsų profesijos tiesa – padėti žmogui, palengvinti jo skausmą, o kartais tiesiog išklausyti, juk dabar tiek atskirties, vienišumo, - sako bendruomenės slaugytoja Kaltanėnų ambulatorijoje jau 44 metus dirbanti Genė Lapėnienė, nuoširdžiai atsiliepianti ne tik apie savo koleges, bet ir šalimais gyvenančius žmones, o kai jos paklausiu, jei laiko ratą atsuktų atgalios ir stovėtų prie pasirinkimo slenksčio, ar pasirinktų medikės profesiją vėl.

- Tik tą pačią profesiją pasirinkčiau. Kaip liaudis sako, sėdžiu savo rogėse ir važiuoju savo keliu, savo vėžėmis. Kitaip net neįsivaizduoju savęs. Argi gali pamiršti tokias akimirkas, kaip pirmas naujagimis aptarnaujamoje teritorijoje. Dabar tai naujagimei jau 44 metai. Yra ir daugiau tokių prisiminimų. Negaliu užmiršti ir tų žmonių, kuriems užmerki akis. Gaila, kad dabar naujagimių balso negirdėti, kur kas dažniau skamba bažnyčios varpai, palydint į amžinybę. Juk pagrindinis mūsų kontingentas 70-93 metai, bet toks yra gyvenimas, tokį laikmetį gyvename dabar. Galbūt po kiek laiko situacija pasikeis, o visi tie apdovanojimai, čia ne aš tiek nusipelniau, o žmonės, kurie pastebėjo, kad aš jiems viską darau iš širdies, stengiuosi padėti, ir kiek leis jėgos, tą darysiu, - sako mano pašnekovė Genė Lapėnienė, kuri šiandien, sausio 30 d., švenčia gražų 65 metų gimtadienį.

Sveikindamas gerbiamąją Genę Lapėnienę prasmingos šventės proga, noriu palinkėti ir toliau išlikti nuoširdžiai, neišbarstyti meilės dovanos, o šį pasakojimą užbaigti norėčiau rusų rašytojo, mąstytojo Levo Tolstojaus žodžiais: „Žmogus nejaučia gyvenimo gėrio tik tada, kai nevykdo gyvenimo įstatymo“, nes Genė Lapėnienė visada laikėsi ir laikosi pagrindinio savo priesako – padėti žmogui, ir tą, esu tikras, patvirtins šimtai jos pagalbos sulaukusių žmonių.

Algis JAKŠTAS