Kovo 10 d. Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovėje vyko Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos iškilmingas minėjimas, kurio metu buvo pristatytas vaidybinis filmas apie Sausio 13-osios įvykius „Mes dainuosim“ (režisierius Robertas Mulanas (Robert Mullan) iš Didžiosios Britanijos, prodiuseris Artūras Dvinelis).

Minėjime dalyvavo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras Emanuelis Zingeris, krašto apsaugos viceministras Antanas Valys, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos gynybos ir Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos (SKAT) štabo viršininkas pulkininkas Jonas Gečas, o taip pat Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos (LBKS) bei Vilniaus krašto bajorų sąjungos (VKBS) bajorai, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono kariai, kariai savanoriai, šauliai, nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai bei Vilniaus miesto svečiai.

Prisiminus lemtingus Lietuvai įvykius

Karaliaus Gedimino didžiosios aulos scenoje nuleistame ekrane plevėsavo Lietuvos trispalvė – mūsų laisvės simbolis. Vasario 16-osios išvakarėse Vilniaus miesto rotušėje vykusiame renginyje „Dievui ir Tėvynei: monsinjoro Alfonso Svarinsko idealai ir šiandienos Lietuva“ profesorius Vytautas Radžvilas paminėjo dar vieną tikrosios laisvės simbolį, kurį monsinjoras konclageryje kartais lipdydavo iš duonos gabalėlio, tai – kryžius.

Džiugu, kad Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos valdybos nario Zino Kazėno nuotraukų parodoje „Islandija – šalis, pirmoji pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę“, eksponuojamoje Karaliaus Gedimino didžiojoje auloje, vienos Islandijos kraštovaizdžio nuotraukos centre pastebėtas ir antrasis laisvės simbolis – baltas kryžius.

Renginio vedėjas Gaudentas Aukštikalnis pakilęs į sceną iškilmingai perskaitė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos kreipimąsi į pasaulio tautas: „Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba, paskelbusi nepriklausomos Lietuvos valstybės tęstinumą ir sugrįžimą į laisvųjų pasaulio šalių šeimą, tikisi jų broliško solidarumo ir paramos.

Mūsų sprendimas nėra nukreiptas nė prieš vieną valstybę, nė prieš vieną Lietuvoje gyvenančią tautybę. Tai kelias, kuris leidžia užtikrinti Lietuvoje žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises, atsiverti laisvam bendravimui, įnešti mūsų atsakomybės ir darbo indėlį į kuriamą teisingumo ir santarvės pasaulį.

Tepadeda mums Dievas ir visi geros valios žmonės.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas Vytautas Landsbergis“.

Minėjimo dalyviai sugiedojo Lietuvos Respublikos himną bei tylos minute pagerbė žuvusius už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.

Islandija pirmoji pripažino Lietuvą

Prisiminimais apie lemtingus Lietuvai įvykius pasidalijo Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, Seimo narys, Lietuvos kariuomenės kūrėjas savanoris Emanuelis Zingeris.

Seimo narys pasakojo, kaip svarbu tuo metu buvo sulaukti pasaulio šalių pripažinimo, po 50-ties okupacijos metų atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. „Mes nenorėjome malonės iš Maskvos. Mes nenorėjome, kad Sovietų Sąjunga mus paleistų. Mes norėjome atkurti tą nepriklausomybės siūlą, kurį palaikė Stasys Lozoraitis ir kiti diplomatai ir sakė, Lietuva – nepriklausoma valstybė. . Mes prašėme, kad sovietai išeitų iš mūsų, o ne mes iš jų“, – kalbėjo E.Zingeris.

Prelegentas prisiminė savo išvykimą 1991 m. sausio 13-osios naktį į Švediją ir norą kartu pasiimti savo 5-erių sūnų Dovydą ir 1-erių metų dukrelę Esterą bei tada prof. V. Landsbergio pasakytą istorinę frazę: „Jeigu tu pasiimsi šeimą, tai, žinok, po 25-erių metų negeranoriai pasakys, kad tu pabėgai“. Tuo metu Stokholme prasidėję „Pirmadienio mitingai“ Baltijos šalims paremti jų kovoje už laisvę paplito po visą Švediją. O tuometinio Aukščiausiosios Tarybos Užsienio reikalų komisijos pirmininko E. Zingerio apsilankymai ir kreipimasis į Islandijos parlamentą davė savo rezultatus – 1991 m. vasario 11 d. Islandija pirmoji pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o vasario 28 d. – Danija. E. Zingeris pabrėžė, kad visą Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo garbę priskirtų puikiam Vilniaus universiteto profesoriui islandui J. Hilmarssonui, kuris puikiai šnekėjo lietuviškai, o po jo išversto į islandų kalbą prašymo pripažinti Lietuvą, kai kuriems parlamentarams nubyrėjo ašaros.

Seimo narys dar prisiminė priešmirtinį Stasio Lozoraičio palinkėjimą jam: „Visą gyvenimą siek nepaprastai svarbaus dalyko, siek, kad visos valstybės nepripažintų sovietinės okupacijos“.

Sausio 13-osios ir Kovo 11-osios įtaka Lietuvos kariuomenei

Į šventinio renginio dalyvius kreipėsi buvęs Aukščiausiosios Tarybos gynybos štabo ir Savanoriškosios  krašto apsaugos tarnybos (SKAT) štabo viršininkas, viceministras dimisijos pulkininkas Jonas Gečas. Jis pabrėžė, kad 1990 m. kovo 11-oji taip ir 1918 m. vasario 16-oji fundamentaliąja prasme sudarė sąlygas atkurti Lietuvos kariuomenę. 1990 m. sausio 13-oji tas sąlygas įtvirtino. Tačiau šiomis sąlygomis atkurti Lietuvos kariuomenę nei 1918 m. Voldemaro vyriausybė, pritariant Lietuvos Respublikos Prezidentui A. Smetonai, nei 1990 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba nepasinaudojo, nes buvo manoma, kad Lietuva turi išlikti demilitarizuota, kad užtenka sukarintos policijos ir sienų apsaugos. 1990 m. kovo 23 d. buvo pabandyta įkurti Krašto apsaugos ministeriją ir paskirti krašto apsaugos ministrą. Tačiau Aukščiausioji Taryba, kurios absoliučią daugumą sudarė Lietuvos Sąjūdžio deputatai, pasipriešino.

Kita vertus, ne tik šie formalūs įvykiai Kovo 11-oji ir Sausio 13-oji sudarė prielaidas ir sąlygas kariuomenės kūrimui. 1989 m. susikuria Sąjūdžio apsaugos būriai – „Žaliaraiščiai“. Tais pačiais metais atkuriama Šaulių sąjunga – sukarinta organizacija. Tai jau buvo žingsnis į priekį atkuriant Lietuvos kariuomenę. 1989 m. įsikuria Lietuvos atsargos karininkų sąjunga, vienijanti aukšto rango karininkus, kurie sudarė 1990 m. balandžio 25 d. įkurto Krašto apsaugos departamento branduolį.

Buvo priimta politinė nuostata – nesmurtinis pasipriešinimas, neprovokavimas, bet kartu buvo stengiamasi parodyti, kad mes jau kuriamės, mes ateiname, kuri galiojo iki 1991 m. sausio 12 d. Situacija pasikeitė sausio 12 d. Aukščiausiajai Tarybai priėmus nutarimą pagrindinius objektus – Aukščiausiąją Tarybą, Vyriausybę ir Lietuvos banką ginti visomis priemonėmis. Sausio 13-oji buvo lūžio momentas, po kurio lyg ir sudarytos galimybės kurti realias karines struktūras. Sausio 17 d. įkurta SKAT, kuri per metus išaugo iki 12 tūkstančių žmonių. Šaulių sąjunga padidėjo iki 8 tūkstančių žmonių. Po 1991 m. rugpjūčio pučo Rusijoje Lietuvoje įvesta karo prievolė. Lietuvos kariuomenė išaugo iki 10 tūkstančių žmonių.

2015 m. Lietuvos kariuomenę sudarė 8 tūkstančiai karių ir 4 tūkstančiai savanorių. Prelegentas pabrėžė, kad šiandien turime geriau parengtą kariuomenę negu 1992 m., bet labai mažą. Toliau pulkininkas J. Gečas priminė JAV gynybos eksperto Gleno Hovardo (Glenn Howard) š. m. kovo pradžioje skaudų pasisakymą per Lietuvos televiziją: „Jūs kviečiate, kad čia būtų daugiau amerikiečių, kad amerikiečiai ateitų ir guldytų galvas už jus. O kur jūsų rezervas, kur jūsų kariškiai? Estų rezervas apie 20 kartų didesnis už Lietuvos karinį rezervą“. „Didelė buvo klaida panaikinti karo prievolę“, – toliau kalbėjo pulkininkas. Pranešimo pabaigoje pulkininkas J. Gečas kalbėjo apie valstybės gynybos strategijos parėmimą visuotine karo prievole, visuotiniu pasirengimu, kas taptų esminiu atgrasymo ir valstybės išlikimo garantu. O taip pat palinkėjo Seimo nariams, visuomeninių organizacijų atstovams, kad šios idėjos būtų plečiamos ir remiamos.

Krašto apsaugos ministerijos ir LBKS apdovanojimai

Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko ir Krašto apsaugos vadovybės vardu šventinio renginio dalyvius pasveikino krašto apsaugos viceministras Antanas Valys. Viceministras taip pat įteikė krašto apsaugos ministro padėkas Vilniaus miesto bendrojo lavinimo mokyklų mokinių rašinių konkurso, skirto Sausio 13-osios – Laisvės gynėjų dienos 25-osioms metinėms paminėti, organizatoriams – Vilniaus miesto savivaldybės Švietimo skyriaus darbuotojams bei mokytojams.

Įteikdamas padėką J. Gečui LBKS vado pavaduotojas Perlis Vaisieta kalbėjo: „Lai Jūsų gyvenimo kelias ir toliau įkvepia ateities kartas, kalbėdamas nepriklausomybės varpo dūžiuose. Tas laisvės nevertas, kas negina jos“. E. Zingeriui kartu su LBKS padėka buvo skirti šie žodžiai: „Nuoširdžiai dėkojame Jums už bekompromisinę tarnystę tėvynei, už pasiaukojamą gyvenimo kelią, kurio vardas – laisvė, nepriklausomybė, pasiaukojimas, Lietuva. Lai Jūsų darbus ir toliau įkvepia Lietuvos bajorų priesaikos šūkis: „Tiesa, garbė, orumas“. LBKS proginiu medaliu „Horodlės unijai 600 metų“ apdovanotas parlamento gynėjas, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos narys, LBKS narys, bajoras, Lietuvos šaulių sąjungos Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės kuopos vadas Mindaugas Aleksandras Balčiauskas.

Vaidybinio filmo „Mes dainuosim“ pristatymas

Filmo prodiuseris A. Dvinelis pabrėžė, kad nepriklausomybė buvo išsaugota labai  didele kaina, žmonių gyvybių kaina. Pagrindinė kūrėjų misija – parodyti, papasakoti pasauliui, Lietuvos žmonėms, ypač jaunimui ir vaikams apie tuos svarbius mūsų šaliai įvykius kūrybinga kino kalba.

Filmo kūrybinės grupės narys P. Vaisieta į susirinkusius kreipėsi Vytauto Bložės eilėmis:

„Jūs mums perdavėt savo akių melsvumą,

Kai jas užtemdė juodas mirties debesis.

Jūsų širdys, kaip saulė prisiminimų,

Ugnim nesudegdamos dega ant mūsų delnų ir veidų. “.

Vaidybinį filmą apie 1991 m. sausio 13-osios įvykius Lietuvoje ir kelių šeimų iš Ignalinos, Klaipėdos, Kauno ir Medininkų tragišką likimą kartu su šventinio renginio dalyviais – Lietuvos kariais, savanoriais ir šauliais žiūrėjo ir Šveicarijos kariuomenės seržantas Oliveris Kleras (Oliver Clare).

Povilas ŠIMKAVIČIUS

Lietuvos žurnalistų sąjungos narys