Mes turime 427 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4161
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20362
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96392
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Geriausias felčerės Romutės Zenkevič draugas – pirmos pagalbos lagaminėlis

2016 m. balandžio 2 d., šeštadienis, Nr.23 (1556)

Medicinos tėvu laikomas Hipokratas yra pasakęs: „Medicina yra pats kilniausias menas iš visų menų.“ Gal ir simboliška, kad tarp medicinos ir meno dedamas lygybės ženklas, nes padėti žmogui, išgydyti jį, ko gero, galima palyginti su meno kūriniais, kurie mus žavi, priverčia džiaugtis ir mąstyti.

Šis mano pasakojimas apie kuklų –žmogų, 45-erius metus Vidutinės medicinos punkte išdirbusią felčerę, tiesa, dabar šios pareigos vadinamos bendruomenės slaugytoja, Romutę Zenkevič. Jau rašiau, kaip gražiai savo gydytoją (aplinkiniai taip dažniausia ją vadina) Romutę Zenkevič pasveikino bendruomenė, kolegos, o ir pati Romutė tada sakė, kad ši data – 45 vienam medicinos punkte išdirbti metai – jai kur kas svarbesni už kitas sukaktis.

- Esu gimusi N.Strūnaityje, o vidurinį išsilavinimą gavau Vilniuje. Labai patiko astronomija ir kiti tikslieji mokslai. Ir dabar žvaigždėtą naktį patinka stebėti žvaigždes. Bet taip jau gavosi, kad teko pasirinkti kitą profesiją. Nesigailiu, kad taip susiklostė likimas. Tiesa, kai padaviau dokumentus į Utenos medicinos mokyklą, vis laukiau mažo stebuklo, kad manęs nepriims, net į mandatinę nevažiavau. Gal ir paradoksaliai atrodo, bet pasakojo, kad vaikystėje kai įsipjaudavau pirštą, tai visas Strūnaitis girdėjo mano verksmą. O čia medicina? Bet nieko, pripratau. Nors ir dabar man kraujas yra šventas skystis ir su juo reikia elgtis labai atsargiai, - pradeda pasakojimą apie savo gyvenimą Vidutinės medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Romutė Zenkevič, kuri baigusi studijas Utenos medicinos mokykloje paskyrimą dirbti gavo į Vidutinės medicinos punktą. Tiesa, baigusi studijas Romutė galėjo rinktis darbą Vilniuje ir Troškūnuose, bet pasirinko gimtąjį Švenčionių kraštą.

- Atvažiavau aš į tą Vidutinę, medicinos punktą. Du kambariai, langai dideli, be užuolaidų, didžiulis stalas, kurį visada vadinau Lenino stalu. Pasitiko sanitarė Alina Kudabaitė. Taip ir prasidėjo mano darbas Vidutinėje, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė. Tokia buvo pradžia. Pasitvirtino N.Strūnaičio felčerio Algirdo Vitėno, kurį Romutė laiko savo mokytoju ir patarėju, žodžiai, kad ateis ir sveiki patikrinti, ką ta jaunoji felčerė nusimano, visko bus. Taip užsukdavo ir jauni vaikinai pasižiūrėti, kas gi čia tokia dirba medicinos punkte.

- Visą gyvenimą prisimenu gerb. Algirdo Vitėno pasakytus žodžius: „Niekam niekados nieko nežadėk.“ Jei pažadėsi ir neįvykdysi, prarasi žmonių pasitikėjimą. Kažkaip iš pradžių nelabai jau man tą darbą pradėti norėjosi. Pirmus tris mėnesius net gimę vaikai buvo neskiepyti, tik kai pylos gavau, pradėjau dirbti kaip ir turi dirbti kaimo felčerė. Kai atvažiavau, mano aptarnaujamoje zonoje buvo apie 900 žmonių, o dabar yra apie 370. apytiksliai skaičiuojant, daugiau kaip pusės nėra. Kas į amžinybę iškeliavo, kas į miestus ar užsienį išvažiavo. Su Strūnaičio zona dabar turiu apie 770. Teritorija gerokai išsiplėtė, o ir žmonių amžius pasikeitė. Dabar didžioji dalis yra vyresnio amžiaus, o pradžioje buvo virš 240 vaikų. Dabar neliko mokyklų, o ir vaikų sumažėjo, tiesa, iki 18 metų amžiaus dar turiu 90, tai ne tiek mažai. Situacija kardinaliai pasikeitė, pasikeitė ir darbo specifika, - apie pokyčius darbe kalba Vidutinės medicinos punkto bendruomenės slaugytoja Romutė Zenkevič.

Kurį laiką kalbame apie žmones, kurių likimus pakeitė pasikeitusi politinė, ekonominė Lietuvos situacija. Kiek žmonių bedarbystė į gyvenimo dugną nubloškė. Kalbame ir apie tokius skaudžius faktus, kaip nuo meningokoko infekcijos mirštantys vaikai, kurių skiepams valstybės biudžete neatsiranda lėšų. Bent dalinai būtų kompensuojama vakcina, ir nemaža dalis tėvų galėtų vaikus paskiepyti. Absurdas, kai sveiką išaugintą vaiką pasiglemžia mirtis.

Darbas suvedė Romutę ir su būsimu vyru Kazimieru. Nuėjo į dirbtuves paprašyti, kad kas pas ligon į iškvietimą pavežtų, ir tas pavėžėjimas buvo lemtingas, po kurio laiko pasibaigęs vestuvėmis ir gyvenimu padedant vienas kitam. Be vyro paramos ir pagalbos Romutė neįsivaizduoja savo darbo. Kada tik reikia, dieną ar naktį, jis visada nuveža.

- Darbas darbas. Anksčiau reikėjo suktis kaip voverei rate, dėl ko gal ir mano vaikai gerokai mažiau dėmesio sulaukė. Juk reikėjo ne tik felčerės darbą dirbti, bet namuose dar reikėjo ir melžėja, ir agronome būti bei visus kitus namų ūkio darbus dirbti. Vaikų darželio nebuvo. Labiausiai gailiuosi ir pavydžiu baltu pavydu mamoms, kurios gaudamos pašalpą pačios gali auginti vaikus. Jos gal net nesupranta, kokią jos turi galimybę pačios išauginti vaikus. Jeigu būtų galima laiko ratą pasukti atgalios, niekam niekada net duonos neturėdama neatiduočiau auginti savo vaikų. Ir žinokit kaip skaudu būna, kai išgirsti iš jau išaugusių sūnų žodžius: „O mes, mama, tave matėm.“ Ir jie teisūs, nes dirbome abu su vyru, o vaikų nebuvo kur palikti. Esu dėkinga tetai ir vyro mamai už tai, kad padėjo vaikus auginti. Save aukodama kitiems per patį vaikams svarbiausią laiką, laiko jiems neturėjau, - sako mano pašnekovė Romutė Zenkevič.

- O kokia dabartinėj situacijoj, kai didžioji dalis gyventojų yra senyvo amžiaus, bendruomenės slaugytojos darbo specifika?

- Turiu nemažai ligonių, turinčių spec. poreikius. Juos reikia lankyti kas mėnesį. Vietoj naujagimių dabar tenka lankyti tokius ligonius. Beje, pernai tebuvo tik du naujagimiai. Tad žiūrint į kaimų ateitį, perspektyvos labai liūdnos. Yra kaimų, kuriuose yra po vieną ar du gyvenamus namus, o kituose tik vasarą gyvenama. Prancūzijoje gyvenanti sesuo sako, kad ten tokių kaimų kaip pas mus jau seniai nelikę. Liūdna, bet tas laukia ir Lietuvos kaimų. Matyt, nieko naujo nepasakysiu, bet vienišiems žmonėms dažnai ne vaistų, o bendravimo trūksta, ir turi išklausyti žmogų, pasišnekėti su juo. Vienišumas, vienatvė skaudi šių dienų realybė. Labai liūdna kai vakare važiuodama matai tik aklus namų langus. Pravažiuoji visą kaimą, ir nė vienam lange nėra šviesos. Dabar daug sergančių žmonių, tenka lankyti namuose, nes jie negali patys atvažiuoti, neturi nei jėgų, nei galimybių. Dabar vietoj žmogaus į polikliniką tenka vežti receptų knygutes. Labai daug žmonių serga, o įsivaizduokit kai pradėjau dirbti, kiti senukai net savo ligų istorijų neturėjo, be gydytojų apsieidavo, buvo sveikesni, nors ir sunkiai dirbo. Matyt, prie tokios situacijos atsiradimo prisidėjo daugelis veiksnių, - kalbėdama apie šių dienų darbo specifiką sako Romutė Zenkevič.

- Romute, ar galima sunormuoti kaimo felčerės darbo laiką?

- Tikrai tą sunku padaryti. Mūsų darbas netelpa į tą grafiką, kuris kabo ant durų, nes nežinai, kada sulauksi skambučio ir iškvietimo pas ligonį. Ir tada tenka važiuoti. Tarybiniais laikais ūkio vadovai visada duodavo transporto priemonę, o nepriklausomoje Lietuvoje asmeninis mano vairuotojas su asmeniniu automobiliu yra mano vyras Kazimieras. Be jo net neįsivaizduoju, kaip būtų susiklostęs mano gyvenimas ir darbas, - šyptelėjusi sako mano pašnekovė.

- Mediko darbe būna ir džiugių, ir ekstremalių situacijų. Matyt, tokių buvo ir tavo darbe per tuos 45 metus?

- Iš tiesų su metais vis labiau jauti atsakomybės naštą. Smagu būdavo lankyti gimusius vaikus. Gaila, kad kasmet gimstančių vaikų mažėja. Kaip jau sakiau, pernai buvo tik du, o ar bus šiais metais – nežinau. Kritinių situacijų buvo ne viena. Juk ir ne vienas infarktas buvo, ir kitokių ekstremalių situacijų buvo ne viena, bet pačios sunkiausios yra tos, kurių neištrina laikas, tai tie atvejai, kai po nelaimingų atsitikimų tėvai laidodavo savo vaikus. Tai patys skaudžiausi atvejai, kai stengiausi bent kiek sumažinti praradimo skausmą.

- Romute, nors kažkada negalvojai apie medikės profesiją, ką galėtum pasakyti dabar, praėjus 45 darbo metams?

- Aš dabar net nežinau, ar aš mokėčiau ką nors kitą daryti. Ko gero, net negalėčiau kito darbo dirbti, savęs neįsivaizduoju kitame darbe, o į žvaigždes pasižiūrėti ir prisiminti jaunatviškas svajones, galiu ir šį darbą dirbdama. Geriausias mano draugas – mano vyras, o draugė – pirmosios pagalbos lagaminėlis, be kurio jau koks dešimtmetis nei einu, nei važiuoju. Kai pirmos pagalbos lagaminėlis šalia, jaučiuosi ramiau, nes žinau, kad atsitikus nelaimei aš galėsiu padėti žmogui, - baigdama mūsų pokalbį sako bendruomenės slaugytoja Romutė Zenkevič, Vidutinės medicinos punkte išdirbusi 45 metus ir kurią Vidutinės ir Strūnaičio apylinkių žmonės su meile vadina savo gydytoja.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis