Gaisras – viena baisiausių nelaimių. Ne veltui liaudies išmintis byloja: „Vagis praeina, sienos lieka, ugnis praeina, lieka pelenai“. Antradienio, balandžio 5-osios, rytą lyg žaibas Lietuvą apskriejo žinia, jog dega Ceikinių bažnyčia.

Aš tą žinią išgirdau būdamas Utenoje ir grįždamas užsukau į Ceikinius. Gaisro dūmai jau jautėsi vos išvažiavus iš Ignalinos, o privažiavęs arčiau gaisravietės pamačiau liūdną vaizdelį – liepsnojančią Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, kurią gal prieš kokią porą savaičių pravažiuodamas mačiau sveikut sveikutėlę. Antrą kartą gyvenime teko matyti sudegusios bažnyčios liekanas. Pirmą kartą, jau praeityje likusių 2009-ųjų pabaigoje, stovėdamas ant Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios degėsių mąsčiau, kodėl Dievas neapsaugo nuo ugnies net savo maldos namų. Ta pati mintis atėjo ir žiūrint, kaip ugnis baigia niokoti Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią. Keisti sutapimai – abi bažnyčios turi Švč. Mergelės Marijos vardus, o ir didieji atlaidai tiek Labanore, tiek Ceikiniuose vyksta rugsėjo pradžioje. Ir čia nejučiomis imi ir pagalvoji, gal užsirūstino ant Lietuvos Švč. Mergelė Marija ir siunčia nerimastingus įspėjimus, bet tai, kad sudegė sena Ceikinių bažnyčia – didelis nuostolis šios parapijos tikinčiųjų bendruomenei.

Apie degančią bažnyčią bendruoju pagalbos telefonu 112 buvo pranešta apie 9 val. 40 min. Po 11 minučių į gaisro vietą atvažiavo pirmieji PGT automobiliai, kurie ėmė gesinti gaisrą. Paskui tų gaisrininkų privažiavo dar. Čia buvo matyti ir Švenčionių PGT komandos, bet bažnyčios išgelbėti nepavyko. Tai ne pirmas, kaip manoma 1773 Mikalojaus Šmigelskio iniciatyva pastatytos, bažnyčios gaisras. Yra žinių, kad bažnyčią gaisras buvo nusiaubęs I pasaulinio karo metais, o atstatyta ji buvo jau po karo. 1947 metais čia kunigavęs Bronislovas Laurinavičius bažnyčią padidino. Beje, Ceikinių parapija nėra sena. Iki XX amžiaus pradžios ši teritorija priklausė Švenčionių Visų Šventųjų parapijai. 1905-1907 metais Švenčionių dekanato garbės kanauninko Jono Burbos iniciatyva buvo įkurta Ceikinių filija, o 1921 m. – ir parapija.

Nedidelėje Ceikinių bažnyčioje kunigavo nemažai žinomų kunigų. Be jau minėto Bronislovo Laurinavičiaus, čia kunigavo Karolis Garuckas, Kazimieras Vaičionis. Ši bažnyčia susijusi su 1831 m. sukilimo dalyviu kunigu A.Labučiu. Gražią ir turtingą istoriją turėjusią Ceikinių bažnyčią balandžio 5 d. pasiglemžė ugnis. O kas toliau!?

Tos pačios dienos pavakare Ceikiniuose kartu su Ignalinos dekanu bei kunigais lankėsi ir meldėsi Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas. Nei arkivyskupas Gintaras Grušas, nei, mūsų žiniomis, Ignalinos rajono vadovai kol kas pažadų nedalina. Beje, gal kiek mistiškai atrodo, bet gaisro metu mažiausiai nukentėjo zakristija, kurioje buvo šventinta Agotos duona. Pavyko išgelbėti ir keletą vertingų daiktų, liturginius rūbus, bet ugnyje žuvo nuostabus barokinis altorius, Marijos Sopulingosios paveikslas, prieš keletą metų restauruoti vargonai.

Ugnis sunaikino Ceikinių Švč. Mergelės Marijos vardo bažnyčią, bet ar sunaikino ji šio krašto žmonių tikėjimą melstis savo bažnyčioje, parodys laikas. Juk ir pavyzdys yra, kai per porą metų buvo atstatyta Labanoro bažnyčia. Matyt, teisus šios parapijos administratorius kunigas Marijonas Savickas sakydamas, kad laikas viską sustatys į savo vietas, o gaisro nuostolių įvertinti pinigais tiesiog neįmanoma.

Kodėl kilo garsas? Į tą klausimą atsakys ekspertai, o pirminė versija, kad gaisras kito nuo elektros. Štai tokios liūdnos žinios iš kaimyninio Ignalinos rajono pasiekė šią savaitę mus. Palinkėkime Ceikinių krašto žmonėms tikėjimo ir galbūt po kurio laiko ten vėl stovės nauja bažnyčia. Beje, ir laikas dabar gana neblogas – artėja rinkimai, o tada ir kandidatai, ir partijos dosniau atveria pinigines. Kodėl gi tuo nepasinaudojus vardan švento tikslo?

Algis JAKŠTAS