Mes turime 52 svečius online

Apsilankymų šiandien:164
Apsilankymų vakar:586
Apsilankymų šį mėn.:10561
Apsilankymų iš viso:1551390

Nuo karo bėgantys pabėgėliai – aukos, o ne grėsmė

2016 m. balandžio 23 d. šeštadienis, Nr.29 (1562)

Į Europą plūstelėjus tūkstančiams pabėgėlių iš karo niokojamos Sirijos ir kitur, senoji Europa tarsi pasidalino į dvi dalis. Vieni už tai, kad būtų atvertos durys ir priimti vos ne visi, kiti reikalauja priimamų pabėgėlių skaičių apriboti iki minimumo arba iš viso neįsileisti nė vieno. Tokios priešingos pozicijos kiršina ne tik vyriausybes, bet ir paprastus tų valstybių piliečius. Ar mes turime teisę smerkti nuo karo bėgančius žmones? Rusų mąstytojas Levas Tolstojus, kalbėdamas apie pasmerkimą, rašė: „Pasmerkti kitą žmogų visada neteisinga, nes niekas niekada negali žinoti, kas vyko ir vyksta smerkiamo žmogaus sieloje.“ Gerai ir tiksliai pasakyta. Prieš porą dešimtmečių Pabradėje besikuriančiame Užsieniečių registracijos centre teko matyti į beviltišką padėtį patekusius nuo karo bėgančius pabėgėlius iš Afganistano, iš Turkijos nuo persekiojimo bėgančius kurdus. Žinoma, buvo ir, ko gero, visada bus ekonominių pabėgėlių – žmonių, ieškančių padoresnio uždarbio, geresnių gyvenimo sąlygų. Ar mes galime už tai smerkti kitų tautybių žmones, kai arti milijono Lietuvos piliečių per 25 nepriklausomybės metus išvyko geresnio gyvenimo ieškoti kitur? Tada besilankydamas pirmuosius žingsnius žengiančiame Pabradės URC ir susipažinau su Renata Kuleš, kuriai padedant pavykdavo susikalbėti su pabėgėliais.

Dabar Renata Kuleš dirba Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstove Lietuvoje. Nelengva buvo suderinti laiką susitikti ir pasikalbėti apie pabėgėlių komisaro atstovės darbo specifiką ir pačią pabėgėlių problemą bei galimus jos sprendimo būdus.

- Renata, kokius pagrindinius uždavinius tenka spręsti Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovei Lietuvoje?

- Mūsų organizacija turi labai sudėtingą pavadinimą Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdyba, kad būtų paprasčiau ir suprantamiau žmonėms, sutrumpinam iki Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūros. Ši organizacija sukurta pasaulio pabėgėlių klausimams spręsti. Mūsų tikslas - bendrauti su valstybėmis, su jų vyriausybėmis ir tarptautiniu bei nacionaliniu mastu bandyti spręsti pabėgėlių klausimus. Yra tarptautiniai susitarimai, kaip ir kodėl reikia priimti pabėgėlius. Viena pagrindinių mūsų funkcijų – stebėti, kaip valstybės įgyvendina susitarimus dėl pabėgėlių ir padėti vyriausybėms įgyvendinti tuos įsipareigojimus. Toks yra mūsų vaidmuo Lietuvoje. Mūsų biuras Lietuvoje nedidelis, dirbame tik du žmonės, nes priklausome Stokholme esančiam biurui, kuris dengia visas Šiaurės šalis ir visas Baltijos valstybes. Pasaulyje mūsų biurai yra 123 valstybėse. Įvairiose valstybėse biurų funkcijos labai skiriasi. Lietuvoje mes daugiau atliekame stebėtojų funkcijas, bet dirbantiems karštuose taškuose tenka dirbti labai įvairiai.

- Europa dūsta nuo pabėgėlių antplūdžio. Kas toliau?

- Prisiminkime, kodėl iškilo pabėgėlių klausimas Lietuvoje. Tai buvo 2015 m. pavasaris, kuomet Viduržemio jūroje nuskendo labai daug žmonių, kurie gelbėdami savo gyvybes bandė patekti į Europą plaukdami jūra. Tada ir prasidėjo Europoje vieša diskusija, tai tapo atspirties tašku ir diskusijai Lietuvoje. Iki tol nebuvo tokio domėjimosi pabėgėliais. Bet pasaulyje pabėgėlių problema egzistuoja seniai, prasidėjo ji ne 2015-aisiais. Dabartinio pabėgėlių judėjimo šaknys slypi Sirijos konflikte, kuris prasidėjo 2011 metais. Tik to konflikto pasekmės Europoje pasimatė 2015 m.

Mūsų organizacija analizuoja, kodėl taip nutiko. O gi todėl, kad Sirijos kaimyninės šalys – Libanas, Turkija, Jordanija – persipildė pabėgėliais. Ir nei jų infrastruktūros, nei priėmimo sistemos, nei išgalės nesugebėjo tų žmonių absorbuoti ir juos priimti. Valstybės juos įsileido, bet jos nėra tiek stiprios, kad galėtų garantuoti tiems žmonėms ateitį. Todėl ir reikia kitų šalių pagalbos, kad tiems žmonėms ten būtų galima gyventi. Tos pagalbos buvo nepakankamai, trūko net maisto, ir žmonės pajudėjo. Mes manome, kad konfliktas ir buvo lemiamas faktorius, kad žmonės pajudėjo į Europą. Praeitais metais į Europą atvyko vienas milijonas pabėgėlių, bet į Turkiją atvyko beveik keturi su puse milijono. Ir tai tik pabėgėliai iš Sirijos. Sunku pasakyti, kiek dar Sirijoje gyventojų, bet vien Sirijos viduje iš vienos vietos į kitą persikėlė 13,5 milijono žmonių ir 4,5 milijono iš Sirijos išbėgo į kitas valstybes. Dauguma jų yra Turkijoje, Jordanijoje, Libane, o į Europą pajudėjo tik dalis. Kai mes sakome Europos pabėgėlių krizė, tai jinai tiesiogiai susijusi su Sirijos karu. Tik nedidelė dalis pabėgėlių atvyko į Europą, o mastai ten didžiuliai.

- Tai ką reikia daryti, kad suvaldytume situaciją?

- Situacija iš tiesų sudėtinga. Europoje tie žmonės jau yra ir su jais reikėtų susitvarkyti. Tarptautinė teisė reikalauja, kad žmogaus, bėgančio nuo karo, negalima grąžinti atgal, tu turi jį priimti ir jam padėti. Tokia yra tvarka. Kad konfliktas negilėtų, pirmiausia reikia, kad tie žmonės, kurie yra Turkijoje, Jordanijoje, Libane, pagalbos gautų pakankamai, bet mes to klausimo iki galo neišspręsime, kol nebus padėtas galutinis taškas Sirijos konflikte.

- Bet bėga žmonės ne tik iš Sirijos?

- Taip, žmonės bėga iš visur, kur tik vyksta konfliktai. Žmonės visada bėgdavo ir bėgs. Sakoma, kad to judėjimo negalima sustabdyti, jį galima tik valdyti, bet šiuo metu pabėgėlių judėjimas į Europą nėra valdomas. Taip, jį galima suvaldyti, bet jis nevaldomas. Ir, kaip matote, ES valstybės elgiasi labai skirtingai, turi skirtingus savo veiklos būdus. Sėkmė būtų garantuota, jei Europos šalys veiktų išvien, čia negali būti vienos valstybės sprendimo šituo klausimu. Tik veikdami bendrai galime išspręsti šitą pabėgėlių krizę.

- Renata, bet dabar matome, kad bėga daug jaunų žmonių.

- Taip, jaunų žmonių yra nemažai. Matyt, tai žmonės, turintys geresnį išsilavinimą, turintys kalbos žinių, turi pinigų ir jie juda. Dažniausia šeimos yra paliktos ir jie pirmieji bando atrasti kelius ir įsitvirtinti. Bet pagal šių metų statistiką tarp patenkančių į Graikiją 50 procentų yra vyrai, o likusią pusę sudaro moterys ir vaikai. Tad įspūdis, kad bėga tik vien jauni vyrai, yra klaidingas.

- Ką gali padaryti du žmonės, dirbantys biure Lietuvoje, jei ir čia pajusime pabėgėlių krizės dvelksmą?

- Dabar mūsų uždavinys patarti vyriausybei, nes vyriausybė priėmė sprendimą dėl pabėgėlių priėmimo. Kaip žinote, planuojama priimti virš 1100 pabėgėlių. Mes dalyvaujame Vyriausybės darbo grupėje ir mūsų misija – pateikti kitų valstybių gerąją praktiką dėl pabėgėlių priėmimo. Kad baimė visuomenėje mažėtų, turime aiškinti apie pabėgėlių situaciją ir kalbėti apie tai, kas priverčia žmones judėti, kiek juda ir t.t. Reikia informuoti žmones apie pasaulio pabėgėlių problemas. Tai ir yra pagrindinės mūsų užduotys šiuo laikotarpiu.

- Su pabėgėliais Lietuva susidūrė jau nuo nepriklausomybės atkūrimo pradžios?

- Taip, jūs teisus. Pabėgėlių problema Lietuvoje yra jau senokai, bet taip nebuvo eskaluojamas klausimas. Lietuva pabėgėlius pradėjo priimti 1997 metais ir yra labai jauna prieglobsčio valstybė. Švedai tą daro nuo 1951 metų. Jie turi savo sistemą ir patirtį. Kaip matote, mūsų patirtis labai skiriasi. Pabėgėlių klausimas Lietuvoje gvildenamas ir sprendžiamas seniai, bet tik dabar taip viskas subangavo. Kalbama, čia reikia ar nereikia Lietuvai tą tūkstantį priimti, tai galiu pasakyti, kad Jungtinių Tautų nuomone, kad Lietuvos sprendimas labai svarbus, ir Lietuva parodė brandumą, kad sugebėjo priimti tą sprendimą ir solidarizuotis, nes dabartinėje situacijoje svarbūs ne pažadai, o veiksmai.

- Ar pabėgėliams, kuriuos esame pasiruošę priimti, Lietuva yra patraukli? Ir ar mes esame pasiruošę juos priimti?

- Galime pasakyti, kad kol kas didelio susidomėjimo nėra. Yra įvairių aspektų. Lietuva nėra labai žinoma, tai irgi turi tam tikrą įtaką. O kas dėl pasiruošimo, tai tas tūkstantis su trupučiu nėra jau tiek daug. Beveik tiek Lietuva jau priėmė nuo 1997 metų, bet tai nereiškia, kad visi jie čia ir gyvena. Bet patirtis jau yra. Žinoma, dar reikia glaudesnio institucijų bendradarbiavimo, visuomenės tolerancijos ugdymo. Reikia daugiau informacijos. Dabar daugiau pateikiama negatyvi informacija, o reikėtų ir teigiamos. Svarbu, kad žmonės žinotų, jei į Lietuvą atvyksta pabėgėlis, jam taikomi visi įstatymai kaip ir Lietuvos žmonėms. Priimant pabėgėlius, atliekami tyrimai, stengiamasi išsiaiškinti, kas ir kodėl atvyko. Atliekama prieglobsčio procedūra. Dėl kiekvieno žmogaus priimamas sprendimas, ar jam leidžiama likti ir kokiu pagrindu. Yra objektyvūs kriterijai, pagal kuriuos ir priimami galutiniai sprendimai. Negalima žmogaus grąžinti į karą, jei jis yra politinis oponentas valdžiai. Kiekvienas žmogus yra patikrinamas, ar jis vertas tos tarptautinės apsaugos, kurią jam suteikia Lietuva, o tie, kurie neverti tarptautinės apsaugos, turi būti grąžinti į savo valstybes. Lietuva į kilmės šalis grąžina žmones jau nuo 1997 m. Ir dabartiniu metu judančiame pabėgėlių sraute yra visokių žmonių. Vieniems bus suteikta tarptautinė apsauga, kitiems teks grįžti atgal į savo valstybes. Yra nustatyti saugikliai, kad žmonės, nusikaltę taikai, žmonijai, neturėtų būti pripažinti pabėgėliais. Jiems pabėgėlių apsauga negalioja, - sako mano pašnekovė Renata Kuleš.

- Renata, grįžtant į mūsų pokalbio pradžią galima teigti, kad pabėgėlių srautus bus galima suvaldyti tik tada, kai visos Europos valstybės tą darys surėmusios pečius?

- Taip, tik tokiu atveju galima sėkmė. Juk negalime visko užkrauti Vokietijai ar Švedijai. Norint išspręsti problemą, reikalingas sutarimas. Mes sakome, tik visi kartu galime išspręsti pabėgėlių krizę, bet tai jau nėra taip paprasta tai padaryti. Jei bus užbaigtas karas Sirijoje, spręsis ir pabėgėlių klausimas. Pernai kalbėdamas JT organizacijoje mūsų komisaras sakė, kad jei nebus išspręstas Sirijos konfliktas artimiausi metu, neliks nei Sirijos, nei Irano.

- Renata, manau sutiksi su mano nuostata, kad nesvarbu nei žmogaus tautybė, nei odos spalva, svarbu, kad jis būtų žmogumi.

- Taip, visi žmonės yra skirtingi, svarbiausia, kad žmogus būtų žmogumi. Pabėgėlis – toks pats žmogus kaip ir mes. Tiesiog jam teko išgyventi daug likimo išbandymų. Visi mes esame žmonės. Ir tas tūkstantis su trupučiu pabėgėlių Lietuvoje tikrai nepakeis situacijos į blogą. Teisinga būtų matyti, kad Lietuva ištiesė pagalbos ranką tokiam kiekiui žmonių, davė viltį, bet kol kas norinčių atvykti dar nėra daug. Beje, sakoma, kad pabėgėlis viena koja – čia, kita – dar ten. Ir tuose žodžiuose yra tiesos, nes karo šmėklai nurimus, nemaža dalis žmonių grįžtų į gimtinę. Ką turi pabėgėlis? Tai nieko neturintis žmogus ir vienas pats sau yra likęs. Mes sakome, kad Europa buvo visą laiką tolerantiška pabėgėlių klausimu ir mes manome, kad tą reikėtų išlaikyti, reikia nepasiduoti baimėms. Žmogiškosios vertybės turi būti stipresnės už baimes, - baigiantis mūsų pokalbiui sako Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro atstovė Lietuvoje Renata Kuleš.

Užbaigti šį pasakojimą norėčiau jos pasakytais žodžiais: „Pabėgėliai yra aukos, o ne grėsmė. Tą turėtų žinoti ir Švenčionių rajono žmonės.“ Štai tokios žinios apie pabėgėlius, kurie kol kas dar neskuba prašytis malonės Lietuvoje. Gerai tai ar blogai, parodys laikas.

Algis JAKŠTAS