Sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų mus supantis žemiškasis pasaulis, jei nuo pat civilizacijos atsiradimo žmonės nebūtų ieškoję būdų, kaip gyvenamąją erdvę papuošti, padaryti gražesnę, kad mūsų protėviai nebandę ant olų sienų, tegul ir primityviai, pavaizduoti žvėris, paukščius, savo gentainius. O kokią neįkainojamą įtaką žmogaus tobulėjimui turėjo žodinė kūryba, vėliau atsiradęs raštas, knygos. Prancūzų rašytojas Antuanas de Sent-Egziuperi apie kūrybos svarbą rašė: „Išlaisvink žmogų ir jis pradės kurti.“ Tad tam, kad įsižiebtų kūrybinė ugnelė, reikia ir žmogaus laisvėjimo, sugebėjimo atsikratyti stereotipų. Nesvarbu, kurioje srityje žmogus bando save: rašo, groja, kuria muziką, piešia, fotografuoja... Tai neįkainojamas lobynas, padedantis tobulėti.

Visada malonu matyti jaunus žmones, ieškančius savo vietos po kūrybos saule. Tokią progą prieš kurį laiką turėjau Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijoje, kai buvau pakviestas į projekto „Kurti – tai gyventi“ pristatymą. Jau antrus metus šios gimnazijos lietuvių kalbos mokytojos Rima Grigonienė ir Jolita Žemienė vykdo projektą „Kurti – tai gyventi“ 1-2 gimnazijos klasių mokiniams. Pagrindinis projekto tikslas – padėti jauniems žmonėms suvokti literatūrą kaip kalbos meną, surasti sąsajas su kitomis meno rūšimis, išmokti bendrauti su kitais žmonėmis. Projekto aptarimo metu jame dalyvavę moksleiviai pasakojo apie savo įspūdžius, patirtus lankantis pas pynėją iš šiaudų Janiną Pauliukevičienę, apie iš mokytojos Onytės Krūminienės gautas kūrybos pamokas. O ar gali dvidešimt pirmojo amžiaus gimnazistai likti abejingi apsilankymui Lilės ir Pavelo Puzyriovų vilnos karšykloje. Dabar tokių vilnos karšyklų Lietuvoje likę vienetai, o ką reiškia pamatyti, kaip ta vilna karšiama, pamatyti, ką galima iš tos sukarštos vilnos nuvelti. Čia jau ir egzotika, ir kūryba kartu. Kadangi ten pat įsikūrusi kirpykla, tai kirpėja Diana pasidalino mintimis apie šukuosenų tendencijas, o žingeidesnės projekto dalyvės ir makiažo paslapčių galėjo pasimokyti. Tūlas pilietis galėtų paklausti, kokia čia kūryba kirpimas ar vilnos vėlimas? Bet toks klausimas būtų tik balsas tyruose, nes visur reikia kūrybinės ugnelės.

Apsilankymo Reškutėnų amatų centre metu projekto dalyviai galėjo ne tik matyti, kaip kepama duona, bet ir išklausė pasakojimų apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas ir papročius. Apie tradicijas buvo kalbama ir edukacinės pamokos Nalšios muziejuje metu. Su tautinių juostų pynimo paslaptimis supažindino muziejaus darbuotoja Inga Kujelienė.

Ne tik apie pamatytus ir aplankytus žmones bei jų kūrybą projekto aparimo metu kalbėjo dalyviai, bet ir apie savo kūrybą. Miglė Šešplaukytė ir Andrėja Navickaitė pasidalino savo mintimis apie fotografiją. Dovilas Dicevičius papasakojo apie pojūčius, kuriuos sukelia grojimas saksofonu. Judita Gučaitė ne tik groja, kuria eiles, bet ir piešia. Piešimas ir poezija – puiki saviraiškos forma ir Erikai Aleksejevec. Domilės Matuškevičiūtės tortai – meno kūriniai. Savo filosofinėmis miniatiūromis pasidalino Smiltė Janušaitė. Nepaminėjau gimnazisčių, papasakojusių apie apsilankymus pas kuriančius žmones, Monikos Bartašiūtės, Erikos Ragauskaitės ir Viktorijos Tiukšos.

Įdomią mintį apibendrindama išgirstas mintis išsakė gimnazijos direktorė Rima Razmienė – įkurti kuriančio jaunimo klubą gimnazijoje. Ir negali nesutikti su direktorės mintimis, nes gražaus kūrybingo jaunimo tikrai yra, ir neteisūs tie, kurie mano, kad dabar jaunimas tik prie kompiuterių sėdi. Yra daug kuriančių jaunų žmonių. Žinoma, reikia ir pedagogų, kurie kurtų tokius projektus, kaip sukūrė Rima Grigonienė ir Jolita Žemienė, ir viskas bus gerai, o šį pasakojimą, apie projekto „Kurti – tai gyventi“ pristatymą norėčiau užbaigti rusų biochemiko Vladimiro Engelharto žodžiais: „Gebėjimas kurti – tai didžiausia dovana, kuria gamta apdovanojo žmogų be galo ilgoje evoliucijoje“.

Algis JAKŠTAS