Mes turime 299 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:505
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16706
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92736
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Metai – ne paukščiai, atgal negrįžta

2011 m. lapkričio 26 d., šeštadienis Nr.87 (1134)

Vėlyvą rudens vakarą važiuoju į rajono pakraštyje esantį Rusališkės kaimą pasikalbėti apie gyvenimą, jo vingius su Jonu ir Lione Pliusniais. Kiekvieną kartą ruošdamasis pokalbiui galvoju, nuo ko pradėti tą pokalbį. Panašiai buvo ir šį kartą. Kieme pasitikęs anūkas Gintaras mane palydėjo į namo vidų. Čia padvelkė tikra kaimiška dvasia, kūrenosi krosnelė, girdėdamas degančių malkų traškesį pasijutau lyg sėdėčiau savo tėvų namuose.

Pokalbis prasidėjo nuo tradicinio klausimo apie prabėgusį laiką, į kurį Jonas Pliusnis juokaudamas atsakė:

- Tas laikas prabėgo labai greitai ir atgal nebegrįžta. Kiek benorėtum pasukti laiko ratą atgal, jo nepasuksi, o metai, kuo ilgiau gyveni, tuo skrenda greičiau. Gaila, kad metai – ne paukščiai, atgal nebegrįžta. Tiesa, dabar, kai tenka vietoje sėdėti, tas laiko bėgsmas šiek tiek sulėtėjo, o kai ir į darbą reikėdavo, ir namuose tekdavo dirbti, laiko amžinai trūkdavo, ir dienos, ir metai tada lėkė labai greitai. Žiūri, kalendoriaus lapeliai tik skrenda ir skrenda.

- Ar čia, Rusališkėje, ir gimėte?

- Taip, čia gimiau ir čia didžiąją gyvenimo dalį nugyvenau, nors jaunystėje pasaulio visgi teko pamatyti. Tiesa, tėvų namas šiek tiek toliau stovėjo, jis 1956 metais sudegė, kaimynė per neatsargumą ne tik savo dvejus namus supleškino, bet ir mūsų namas sudegė. Gerai, kad mes turėjome paruoštos medienos vienkiemyje namui statyti, kai 1938-1939 lenkų valdžia vykdė kaimų iškėlimą į vienkiemius, bet užėjus karui nespėjo iškelti. Taip ir buvo likusi mediena, kuri pravertė po gaisro. Jei prisiminsime jaunystę, tai kaime jaunimo buvo nemažai, namų buvo 18. Tai ne tiek ir mažai. Buvo kaime ir savo muzikantai. Mano kartoje augome 16 berniukų ir 10 mergaičių, o žmoną Lionę parsivedžiau iš Didžiasalio kaimo, esančio už kelių kilometrų. Kaimas ten buvo didelis, o ir merginų ten buvo daug – net 44, pasirinkti buvo iš ko. Bet pasakyčiau taip: likimas žmones suneša, taip ir mums nutiko, - juokaudamas sako mano pašnekovas, o kai paklausiu, nuo kiekgi metų pradėjo dirbti tuomet jau įsikūrusiame kolūkyje, jis atsakė:

- Kadangi kolūkyje tuo metu beveik nieko nemokėjo, tai ir išmoviau dirbti į Kaliningradą. Išdirbau pusantrų metų, ir paėmė į kariuomenę. Nuvežė net prie Kinijos sienos. Kai pravažiavom Maskvą, pagalvojau, kad prasti reikalai, dar toliau veža, ir nuvežė toli, bet ir ten neprapuoliau. Nežinau, ar čia man sekėsi, ar suktis mokėjau. Kariuomenėje būdamas pamačiau, kaip ten vietiniai žmonės gyveno. Mums net sunku įsivaizduoti tas sąlygas. Iš kariuomenės grįžęs į namus supratau, kad čia dar nieko gero, ir išvažiavau į Ukrainą, o po to į Karagandą, į anglies šachtas, tad teko ir po žeme padirbėti. Nebuvo baisu ir ten nusileidus. Nors giliai lyg ir neteko būti, šachtos gylis buvo apie 65 metrus. Nepasakyčiau, kad ir ten per sunkiausia buvo. Buvau jaunas, sveikas, o ir dirbau prie medžio, tvirtinom šachtas. Po metų grįžau į Lietuvą, kur manęs jau laukė mergaitė ir tėviškė. Taip ir grįžau čia 1959 metais. Tais pačiais metais ir apsivedžiau. Nuo to laiko jau ir gyvenam čia, Rusališkėje. Kolūkyje teko dirbti įvairiausius darbus, bet kasmet ir mokėti už darbą ėmė geriau, o ir namuose turėjome nemažą ūkį. Darbo užteko.

- Prieš porą metų atšokote ir auksines vestuves?

- Taip, atšokom. Ir toj pačioj Ceikinių bažnyčioj, kaip prieš 50 metų, susituokėm. Tik va linksmumo pirmose buvo daug daugiau. Jauni buvom, visai kitas linksmumas buvo, - kalbėdami apie savo auksines vestuves, sako Jonas ir Lionė Pliusniai, kurie išauginę dukrą Janę ir sūnų Juozą dabar gali džiaugti dviem anūkėm Jūrate ir Ramune ir anūkais Gintaru ir Audriumi. Pokalbiui baigiantis mano pašnekovai prisiminė tuos laikus, kai kas mėnesį gaudavo 15 rublių, ir tai buvo daug, bet žmonės kažkaip sugebėdavo išgyventi, ir alkanų nebuvo. Gyveno tuomet žmonės vargingiau, bet daugiau buvo linksmumo, o dabar jei ne televizorius, tai ilgais vakarais būtų be galo liūdna, - sako mano pašnekovai Jonas ir Lionė Pliusniai iš Rusališkės kaimo, kuris vis dar nepasiduoda, nesiruošia išnykti.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis