Ne kartą buvau girdėjęs ir skaitęs apie Ignalinos rajone, Gilūtų kaime gyvenantį ilgaamžį muzikantą, žinomą cimbolininką Joną Lechovicką. Ir štai gerai pažįstamais keliais, nes Gilūtos visai netoli mano tėviškės, važiuoju pas gerbiamąjį Joną Lechovicką. Mane pasitinka puikiai nusiteikę šeimininkai Jonas ir Irena Lechovickai. Jau iš tvirto rankos paspaudimo aišku, kad gerb. Jonas dar turi parako. Ir tikrai nepatikėsi, kad birželio 22 d. jam sukaks 96 metai.

Palengva užsimezga pokalbis, o prasideda jis nuo pradžių pradžios, nuo gretimame kaime, kuris buvo kitame Svylos upės krante, prabėgusios gerb. Jono vaikystės, nuo pirmųjų žingsnių į muzikos paslapčių pasaulį.

- Groju nuo vaikystės, gal nuo kokių 14 metų rimčiau pradėjau groti. Gimiau ir augau Kalviškės kaime, o pirmoji namo pažintis su muzika buvo dar mokykloje Gilūtose. Turėjome tokį entuziastą mokytoją, kuris privežė instrumentų iš Lenkijos, nes mokykla buvo lenkiška, ir sukūrė jaunimo muzikų ratelį. Kadangi mes keli mokiniai buvom mažesni, tai mums balalaikas davė, o vyresni galėjo pasirinkti mandolinas arba gitaras. Kai mokytoją iškėlė kitur, subyrėjo mūsų muzikos ratelis, bet noras groti liko. Pradėjau nuo balalaikos, o kadangi brolis turėjo mandoliną, išmokau ir mandolina groti, o kai sužavėjo gitaros garsai, tai ir gitara išmokau groti. Įsigijau gitarą ir grojau su ja gana ilgai, kol karo metu kareiviai paprašė paskolinti pagroti, taip ir „nujojo“ jie mano pirmąją gitarą. Paskui kitą nusipirkau. Kadangi teko ir kare pabūti, tik dėl sveikatos į frontą nepatekau, tai ten su mandolina grojau, ir tik dabar prieš kokius porą mėnesių po daugiau nei 70 metų vėl paėmiau mandoliną į rankas ir ėmiau groti, - apie savo kelią į muzikos pasaulį pasakoja gerb. Jonas Lechovickas.

- Gerb. Jonai, o kaip tavo gyvenime atsirado cimbolai?

- Cimbolai man patiko, bet įsigijau, tik kai grįžau iš karo. Nusipirkau už porą litrų „samagono“. Tie cimbolai buvo gerokai „pavargę“, bet aš juos sutaisiau ir ėmiau groti. Su tais savo cimbolais grojau ir per Rumšiškių atidarymą. Pamenu, sugrojau porą kūrinių, pasiėmiau instrumentą ir einu. Matau, vejasi mane keli vyriškiai. Sustojau, o jie klausia, koks instrumentas, sakau: „Cimbolai“. Vienas iš jų kitam ir sako: „Sakiau, kad cimbolai, o tu – kanklės kanklės“. Žinoma, išoriškai tie instrumentai gal kiek ir panašūs, bet kanklėmis grojama pirštais ir priklauso jos prie styginių, o cimbolai priklauso mušamiesiems. Nors cimbolai žinomi gana seniai, bet dabar jie mūsų krašte geriau žinomi. O ir cimbolininkų ne tiek ir daug yra. O man jau gerus 70 metų cimbolai – pagrindinis instrumentas. Nors prie mano instrumentų, kuriais grojau, dar ir armoniką galima pridėti, o va su smuiku, nors ir labai norėjau, bendros kalbos nesuradau.

- O kaip išmokdavote groti nauju instrumentu, kaip jį suderindavote?

- Dažniausia viską pasiekdavau darbu ir užsispyrimu. Pažiūriu, kaip muzikantai groja, ir bandau. Derinau ir derinu instrumentą iš klausos. Juk jokių mokslų, susijusių su muzika, neteko baigti. Viskas iš klausos. Grojau ir koncertuose, ir vestuvėse, ir gegužinėse, o va dainuoti kažkaip neišdrįsau. Gal kad pradėjęs kai pradėjau groti, būčiau ir dainavęs, - sako mano pašnekovas.

- Ar daug vestuvių ir gegužinių teko groti. Juk muzikantai visais laikais buvo svarbi figūra kaimuose.

- Teko ir gegužinėse, ir vakaruškose, ir baliuose, ir vestuvėse groti. Visą laiką stengiausi groti taip, kad paskui nebūtų gėda žmonėms į akis pažiūrėti. Daug kur teko groti, beveik visa Lietuvą išvažinėta, o va Švenčionių rajone neteko nė viename koncerte groti, o Vilniuje po kelis kartus į metus tekdavo groti.

- O kaip su žmona susipažinote? Gal vestuvėse, šokiuose?

- Tai kad mes nuo vaikystės pažįstami. Į mokyklą kartu ėjome. Aš esu trejetu metų jaunesnė ir šiemet man 93, o kartu mes jau 73 metus gyvename. Karo metais susituokėme Mielagėnų bažnyčioje, - įsijungusi į mūsų pokalbį sako Irena Lechovickienė.

73 metai – tai ištisas gyvenimas kartu. Galbūt tai, kad vienas kitą palaikė, padėjo ir gražaus amžiaus sulaukti, ir dvi dukras bei sūnų išauginti. Cimbolininkui Jonui Lechovickui, nepaisant nelengvo gyvenimo kaime, nes ne tik kolūkyje reikėjo dirbti, bet ir savo ūkyje tvarkytis, nepamiršti muzikos, o turint laisvą minutę ne tik koncerte, bet ir namuose savo malonumui pagroti.

- Kai yra didelis noras, tai ir laiko mėgstamam užsiėmimui rasi. Kolūkių laikais dažnai tekdavo groti, - sako gerb. Jonas Lechovickas.

- O kaip naujus kūrinius mokotės? Juk iš natų negrojate?

- Tai kad viskas labai paprasta. Išgirstu kūrinį, kuris patinka, ir groju kol išmokstu. Čia matyt įgimtos klausos, gabumų dėka. Juk ir kai po 70 metų mandoliną paėmiau, vėl turėjau palengva prisiminti, kaip jaunystėje grodavau. Ir visai neblogai gaunasi. Net žmona pagiria, kad pirštai kaip jaunystėj paklūsta.

- Gerb. Jonai, ar tuos pačius kūrinius ir su cimbolais, ir su mandolina galima sugroti?

- Žinoma, galima, bet vieni geriau skamba, kai groji mandolina, kiti – cimbolais. Tas pats kūrinys, bet skamba kitaip. Nemažai gyvenime instrumentų išbandžiau. Vienais grojau, kiti taip ir „neprilipo“, bet dar viena svajonė – išmokti groti pianinu – taip ir liko neįgyvendinta. Mėginau kelis kartus, bet nepasiduoda jis ir tiek, - šyptelėjęs sako mano pašnekovas, o kai paklausiu, ar daug kūrinių per gyvenimą groti išmoko, atsako trumai drūtai: - Tai kad gal ir nesuskaičiuotum, kiek valsų, polkų, dainų arba taip melodijų per tuos 70 metų išmokau groti ir grojau. Gerai, kad buvo tas mokytojas, paskatinęs groti. Su muzika ir gyvenimas buvo linksmesnis, gal todėl ir gražų amžių nugyvenau, o jei reikėtų rinktis iš visų instrumentų, kuriais moku groti, pasirinkčiau cimbolus, nes jie mano didžiausias pomėgis ir džiaugsmas.

Beje, Jonas – vyriausias amžiumi Lietuvoje cimbolininkas, kurį muzika lydi nuo vaikystės jau aštuonis dešimtmečius. Matematika labai paprasta. Birželio 22 d. jam sukaks 96 metai, atimam 14, kai rimčiau pradėjo groti, ir gaunam 82. Gražu? Taip, gražu. O ir kiti skaičiai gražūs – su žmona Irena gyvena kartu jau 73 metus, cimbolais groja irgi panašiai, o kiek įvairiausių apdovanojimų pelnyta, net ir sunku suskaičiuoti. Sugrojo jis keletą kūrinių ir su cimbolais, ir su mandolina. O užbaigti šį pasakojimą norėčiau gerbiamojo Jono Lechovicko žodžiais:

- Kai žmogus gyvenimo keliu eini lydimas muzikos, kai daugiau linksmumo, tai ir ligos mažiau puola. Matyt, ne veltui sakoma, kad muzika – gyvybės šaltinis. Gerdami iš to šaltinio mes ir tiek metų išgyvenome.

Štai tokia istorija apie nuoširdų, paprastą kaimo žmogų, cimbolininką Joną Lechovicką, kuri dar nesibaigia, o tęsiasi, nes jis mielai groja, dalinasi savo pamėgtais kūriniais su klausytojais. Kas žino, gal dar ir Švenčionių rajone jam pavyks sugroti kokiame nors koncerte.

Algis JAKŠTAS