Mes turime 400 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3049
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19250
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95280
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Esame Nalšios žemės vaikai, arba Švenčionims – 530

2016 m. liepos 2 d., šeštadienis, Nr.48 (1581)

Jau tapo gražia tradicija liepos pirmomis dienomis švęsti Švenčionių miesto šventę. Ir šiemet net tris dienas vyks šventiniai renginiai, skirti gražiai datai – Švenčionių miesto 530-osioms metinėms. Tiek metų praėjo nuo 1486 m., kai Švenčionis imta vadinti miesteliu. Žinoma, 530 – tik hipotetinis skaičius, o tiksliau, pasirinkta data, nuo kurios imta skaičiuoti Švenčionių kaip miesto amželį, nes šiose vietose žmonės gyveno kur kas seniau. Švenčionių miesto datą galima skaičiuoti ir nuo to laiko, kai čia Vytauto laikais 1414 m. buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, įkurta parapija. Galima chronometrą paleisti ir nuo to laiko, kai Švenčionių kraštas buvo Nalšios žemės dalis, ir tas laikas taptų dar solidesnis, juolab, kad ir rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė minima gerokai anksčiau nei 1486 m., bet, kaip dažnai tenka girdėti iš rimtų mokslo vyrų lūpų, kad istorijoje dažnai ieškoma kompromisų, susitarimų. Vienas tokių pavyzdžių gali būti ir Mindaugo karūnavimo diena. Juk nėra jokių įrodymų, kad būtent 1253 m. liepos 6 d. buvo karūnuotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Besiginčydami dėl šios datos istorikai sulaužė daug iečių, bet kaip vienoje savo kalboje sakė profesorius Edvardas Gudavičius, mes sugebėjome garsiau šaukti, todėl ir Valstybės diena (Mindaugo karūnavimo diena) švenčiama būtent liepos 6-ąją.

Bet grįžkime prie Švenčionių. Net ir 530 metų – jau solidi sukaktis, o jos išvakarėse verta prisiminti bent jau keletą svarbių datų, įvykių miestelio, miesto istorijoje. Prieš keletą metų kalbėdamas su istoriku, habilituotu mokslų daktaru Jonu Juodagalviu, daugiausia rašiusiu apie Švenčionis (parašytos dvi knygos: „Švenčionių kraštas“ ir „Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas“), klausiau apie Švenčionių vardo kilmę, bet gerbiamasis Jonas Juodagalvis sakė archyvuose neradęs tikslaus atsakymo. Juolab, dar net XX amžiaus pradžioje Švenčionys dažnai buvo vadinami Šventėnais, bet dabar Švenčionys yra Švenčionių rajono centras. Kažkada buvo ir apskrities centras. Sunku pasakyti, kodėl taip seniai gyvuojantis miestas neišsiplėtė, netapo didmiesčiu. Galbūt tai lėmė geografinė padėtis. Nebuvo vandens kelių, kuriais galėjo atplaukti pirkliai, neatsirado stiprių kunigaikščių, grafų ir t.t., o vėlesniais laikais, kai prieš gerus pusantro šimto metų buvo tiesiamas geležinkelis Peterburgas-Varšuva, Švenčionys taipogi liko nuošalyje. Net tarybiniais laikais Švenčionys buvo daugiau administracinis centras, o ne gamybiniais pajėgumais garsėjantis miestas. Kas ten žino, galbūt miestai kaip ir žmonės turi savo likimą... O dabar šiek tiek paklaidžiokime po praeitį.

Dabartinis Švenčionių kraštas, taip, beje, buvo vadinama kur kas didesnė teritorija nei dabar užima rajonas, nuo seno buvo Nalšios žemės dalis. Jau XIII amžiuje minima istorinė aukštaičių genties žemė Nalšia. Manoma, kad jau tame pačiame XIII amžiuje Švenčionys galėjo būti valsčiaus centras, o pagal senumą Švenčionys bendraamžiai su Vilniumi. Žodis „manoma“ reiškia, kad tai tik prielaida, nes rašytiniuose šaltiniuose nėra užfiksuota. Viena iš legendų byloja, kad čia buvusi senovės baltų šventvietė, nuo to ir kildinamas Švenčionių vardas. Beje, aplink Švenčionis yra daug vietovardžių, susijusių su žodžiu „šventas“: Šventas ežeras, Šventės ir Šventelės upelės, Šventos kaimas.

Švenčionių iškilimą iš kitų vietovių, matyt, lėmė ir tai, kad Vytauto laikais čia buvo Lietuvos didžiosios kunigaikštystės dvaras, o kai Vytautas čia įkurdino totorius, suklestėjo amatai. Svarbu ir tai, kad 1414 m. Vytauto nurodymu Švenčionyse buvo pastatyta pirmoji bažnyčia, įkurta parapija (2014 m. buvo minimas Švenčionių Visų Šventųjų parapijos 600 metų jubiliejus). Visa tai dar labiau skatino Švenčionių vystymąsi, ir 1486 m. Švenčionys jau buvo vadinami miesteliu. Ši data ir imama atskaitos tašku skaičiuojant Švenčionių amžių.

Miestelis sėkmingai augo ir 1800 m. gavo miesto teises. Ne tik sėkmingai vystėsi miesto amatai ir plėtra, bet ir įvairūs neramumai neaplenkdavo Švenčionių. 1812 m. per Švenčionis į Rytus žygiavo Napoleonas. Švenčionių vardas minimas net ir Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“. Švenčionių krašto žmonės aktyviai dalyvavo 1831 m. sukilime. Vienas sukilėlių kunigas Labutis yra palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje. Beveik 20 metų Švenčionis buvo okupavę lenkai, kažkurį laiką Švenčionys buvo atiduoti Baltarusijai, o 1940 m. rugpjūčio 3 d. grąžinti Lietuvai.

Gražią istoriją turi ir 1883 m. įkurtas Švenčionių vaistažolių fabrikas, kurio produkcija garsina pasaulyje ne tik Švenčionis, bet ir Lietuvą.

O užbaigti šį pasakojimą apie Švenčionis norėčiau Šarūno Laužadžio užrašytos legendos „Kūnos upelio paslaptis“ ištrauka: „Pačiame Nalšios viduryje, ten, kur upės, upeliai, upokšniai pradžią gauna ir pasirenka kryptį į Nemuną ar Dauguvą bėgti, išsidriekę senieji Švenčionys. Tačiau iš tolo jų nematyti. Tik visai arti privažiavęs netikėtai pamatai miestą ten, žemai po savo kojomis.

Iš visų pusių aukštų kalvų apsupti, Švenčionys užima kone visą didelį, gilų Kūnos senslėnį. Žali, miškingi rytinis ir šiaurinis šlaitai savo slenkančia žaluma, atrodo, nori ir visą miestą pasiglemžti. Tuo tarpu vakarų pusėje dunksančios plikos kalnų viršūnės – atšiaurios ir karingos, nelyginant pasakiškų pilių kuorai, lyg pabrėždamos žmogaus menkumą.

Tik pietryčių pusėje, ten, kur neišsenkančia gyvybe pulsuojantis Kūnos upelis į laisvę išsiveržia, miestas, rodos, trūkte ištrūksta iš šitos nelaisvės. Tik giedrą vasaros dieną ir slėnį, ir miestą, ir žmogaus dvasią užvaldo ramybė... Kito tokio keisto slėnio mūsų krašte nėra.

Pagal senumą Švenčionys su pačia Lietuvos sostine Vilniumi lyginasi, o jų atsiradimas siejamas su daugybe legendų. Bet visos jos byloja, esą čia buvusi senovės lietuvių šventvietė, iš čia ir vardas – Švenčionys – kilęs. O kokia ta šventvietė – niekas nežino.“

P.S. 1867 m. Švenčionyse gyveno 5994 žmonės, 1869 m. gyventojų buvo daugiausia – 6469, 2011 m. – 4963, o 2016 m. sausio 1 d. – 4666.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis