Liepos 13 d. Švenčionių viešojoje bibliotekoje vyko Dariaus Jakubausko fotografijos ciklo „Lietuvos senoliai“ parodos atidarymas. Parodoje, kuri veiks iki rugpjūčio 23 d., galėsite išvysti originalius kūrybinius sprendimus, kuriuos pasitelkęs jaunasis fotografas Darius Jakubauskas skatina pamąstyti apie Lietuvos kaimo senolių likimus. Tai meninis projektas, kuriame aiškiai matomos režisuotos situacijos, kuriomis buvo bandoma perteikti senyvų amžiaus žmonių sentimentalumo, vienišumo, ilgesio jausmus, pasitelkiant režisuotos vizualinės raiškos elementus: tinkamų personažų, jų pozų, aprangos, išvaizdos, mimikų parinkimas, dirbtinos šviesos išdėstymas, scenografijos, dekoracijų, reikiamos erdvės sukūrimas.

Pasirenkami senyvo amžiaus žmonės neatsitiktinai. Šio projekto autorius dėmesį sutelkia į vyresnio amžiaus žmogų, siekdamas perteikti sentimentalumo, vienišumo, ilgesio jausmus, kurie būdingi vyresnio amžiaus žmogui. Tokio amžiaus žmogus dažnai yra daug patyręs, todėl turintys daug ką prisiminti, o su amžiumi dažnai yra linkęs analizuoti praeitį. Šių jausmų sustiprinimui išreikšti bei personažų istorijoms kurti darbo autorius pasirenka režisuotą fotografiją. Šis žanras leidžia kurti situacijas, siužetus, žiūrovui suteikdamas galimybę pradėtą istoriją užbaigti savarankiškai. Be to, pasirenkami siužetai skatina atkreipti dėmesį į vyresniosios kartos būties keliamus klausimus, galimus įžvelgti norus, ilgesį, taip siekiant paskatinti susimąstyti apie tikrąsias vertybes – bendravimą, meilę, nuoširdumą, dvasinę ramybę, gyvenimo harmoniją.

Margame šiuolaikiniame fotografijos pasaulyje sunku atrasti vietą po saule. Fotografija, nukeliavusi ilgą evoliucijos kelią, šiandieną yra pašėlusių technologijų sūkury, viena pagrindinių medijos formų. Tobulėjančios technologijos ir vis auganti vizualiųjų medijų įtaka supaprastina fotografijos procesus, todėl jos populiarumas kone beribis. Taigi nuolatiniai vaizdai ir galų gale pati fotografija yra kiekvieno mūsų gyvenime, tad nenuostabu, jog daugelis jaunų žmonių siekia tapti fotografais, nes tai, kas populiaru, yra ir madinga. Kodėl pradėjai fotografuoti? Kas tave paskatino tuo susidomėti?

Niekada negalvojau apie tai, kas yra madinga. Gimiau ir užaugau kaime. Kaimas – mano gimta ir mylima vietovė, kurioje esu praleidęs labai didelę savo gyvenimo dalį. Pirmiausia, mane domino menas, bendrąja to žodžio prasme. Daug pramogų mano vaikystėje, o ir paauglystėje tikrai nebuvo, todėl labai daug laiko leidau gamtoje. Pažintis su meno pasauliu prasidėjo dailės mokykloje. Tiesa, surengiau pirmąją ir paskutinę tapybos parodą „Žvilgsnis iš kitos pusės“ vietiniame muziejuje. Tuo metu man tai buvo didelis pasiekimas. Nuolat stebėjau kintančią gamtą. Bet negalėjau jos nutapyti tokios, kokią norėjau išsaugoti atsiminimuose. Ieškojau naujų būdų, kaip ją sustabdyti laike. Taip atradau fotografiją.

Turiu pripažinti, kad tai skamba gana senamadiškai ir net sunku patikėti, jog dar tebėra tokių jaunų žmonių kaip tu, kurie taip vertintų gamtos grožį. Gamta tapo pagrindine įkvėpėja, o fotografija – patogia forma, kurioje sutalpini tą įkvėpimą?

Iš pradžių tai nebuvo patogu. Fotografuoti tikrai nėra lengviau, nei tapyti. Vienintelė priemonė, kuria galėjau fotografuoti, tai buvo juostinis fotoaparatas. Rezultatai nedžiugino. Negalėjau išsaugoti to, ką mačiau savo akimis pačioje gamtoje. Tai didelis iššūkis. Pradėjau stipriai domėtis fotografija. Pirma – techniniais klausimais. Vėliau sužinojau, jog mano krašte nemažai profesionalių fotografų: Algis Jakštas, Rimantas Nalivaika, Vaidas Garla. Atsitiktinai sužinojau, jog mokykloje biologijos mokytojas Virgilijus Cicėnas turi daug puikių žinių ir įgūdžių, susijusių su fotografija. Todėl pasiprašiau jo būti mokomas. Taip ir pati fotografija tapo mano įkvėpimu. Mokytojas matė mano užsidegimą ir tapo mano pirmuoju fotografijos mokytoju.

Ar įgavęs techninių sugebėjimų įgyvendinai pirminį tikslą – užfiksuoti savo matytą gamtos grožį?

Tada labai daug eksperimentavau. Fotografavau gamtą tiek, kiek galėjau leisti nusipirkti fotojuostų. Kiekvieną nuspaustą kadrą žymėjausi – sąsiuviny rašiausi parametrus. Išryškinęs nuotrauką analizuodavau, ką techniškai darydavau ne taip. Po gerų metų rezultatai tenkino. Mokykloje surengiau antrą personalinę parodą „Rūkas“, tik šįsyk – fotografijos. Tada mane pastebėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys Algis Jakštas. Pradėjom bendrauti. Jis stipriai skatino mane domėtis fotografija, padovanojo knygų apie ją. Taip pradėjau mąstyti apie studijas Vilniuje. Labai tikslingai to siekiau. Visgi, fotografija – nėra labai pigus užsiėmimas. Bet man pavyko. Šiais metais baigiau bakalauro studijas.

Pradėjęs studijuoti pakeitei gyvenamą vietą. Ar tavo fotografuojamas objektas taip pat pasikeitė?

Dabar esu fiziškai toliau nuo tokios gamtos, kurioje buvau pripratęs gyventi anksčiau. Jos man tikrai trūksta. Vilniuje ėmiau taip pat stebėti aplinką, tačiau čia daugiau veiksmo, paties žmogaus. Pamėgau reportažinę – dokumentinę fotografiją. Studijų metų fotografijose yra tikrai daugiau žmogaus gyvenimo realybės nei gamtos.

Vertinant tai, jog gyvename kur kas spartesniame technologijų vystymosi ir judėjimo amžiuje keičiasi ir suvokimas apie fotografiją. Skirtumas tarp dvasinę kokybę spinduliuojančių fotografijų, kurias išvystame rečiau, ir kokybiškų, tačiau tuščių kadrų – milžiniškas. Ką manai apie savo kartos kolegų darbus?

Nemanau, kad meninę vertę turinčių fotografijų yra mažai. Jų dažnesnis matymas priklauso nuo žiūrovo. Bet neišvengsi ir tų tuščių vaizdų, kuriais apkrauta šiandieninė populiarioji spauda, internetas. Tai, kad dažnas šiuolaikinis žmogus siekia sau kuo didesnės materialinės gerovės, turi įtakos ir jaunam fotografui. Net jei bandai kurti meną, kadre palikti svarbią žinutę žiūrovui, vis tiek žinai, kad taikomoji fotografija jaunam veržliam ir daug siekiančiam žmogui yra daug patrauklesnis kelias už meninę fotografiją. Visai nekeista, kad mano kolegos renkasi tokį būdą, kuris jiems suteikia finansinį stabilumą. Bet mano draugų ratas nepasiduoda vien komercijai. Yra ir nemažai tų, kurie siekia populiarumo, kažkokios paikos šlovės ir pamiršta pačią fotografijos esmę. Kažkurį momentą jiems gal ir pavyksta „išsilaikyti ant bangos“, bet neilgam. Vartotojams tai greit pabosta. Manau, šiuolaikinis jaunas fotografas ieško viduriuko – taikomąją fotografiją stengiasi paversti kaip įmanoma labiau kūrybingesne erdve, kurioje palieka ir gilesnės prasmės turinčią žinutę.

Suprantu, derintis vien prie savo vidinių troškimų ar vien prie aplinkos norų nėra pats geriausias sprendimas. Tenka ieškoti padėties su kiek įmanoma mažiausiai skausminga išeitim. O kokios padėties ateičiai ieškai tu? Kokie tavo planai?

Didžiausia siekiamybė ir tikslas fotografijoje tapti tarptautiniu mastu gerai žinomu vestuvių fotografu. Norėčiau toliau dirbti ir gyventi Lietuvoje, bet užsakymus gauti iš viso pasaulio valstybių. Tai leistų man praplėsti akiratį, tobulinti savo kūrybiškumą. Siekiu įrodyti, kad vestuvinėse fotografijose nereikia jokios pompastikos. Vestuvėse užfiksuotos akimirkos turi būti nuoširdžios ir tikros. Fotografuodamas vestuves pirmiausia stengiuosi įsiklausyti į bendrą šventės atmosferą, į dviejų jaunų žmonių tos dienos išgyvenimus, kurie yra labai stiprūs ir tampa visos šventės pagrindiniu varikliu. Ne visi gali pajusti tai, ką siekiu atrasti ir užfiksuoti jaunųjų šventėje. Mano išskirtinumas – įsiklausyti, pamatyti ir tik tada pasakoti fotografijomis.

Kristina KAVALIAUSKAITĖ

Projektą remia: