Vos už poros dešimčių kilometrų nuo Švenčionių, Ignalinos rajone esantis Mielagėnų miestelis gali būti pavyzdžiu, kaip turėtų būti minimi ir įamžinami šiam kraštui nusipelnę žmonės ir svarbios datos. Laikas nuneša į užmarštį ne tik žmonių vardus, bet ir su tam tikrais gyvenimo tarpsniais susijusius įvykius, bet net mažiausias atminimo ženklas, paminklinė lenta ar kuklus paminklas – tai jau lyg metraštininko įrašytas įrašas. Mielagėniškiai puikiai išmoko šią gyvenimišką pamoką ir jau pastatė ne vieną paminklą, skirtą reikšmingoms datoms. Iš tiesų reikėtų iš to mažo miestelio pasimokyti. Tada, net praėjus šventėms, lieka atminties ženklai. Juk ir Švenčionių rajone minime nemažai svarbių datų, bet šventės, tegul ir grandiozinės, praeina, o atminties ženklų nelieka. Buvo Švenčionių parapijos unikalus jubiliejus – 600 metų, o kur bent mažiausia atminimo lenta? Nėra. Niekaip neįamžinome ir Švenčionių vardo paminėjimo 530 m. Praeis ir Švenčionėlių 155-ųjų metinių šventė ir dings užmarštyje, o štai mielagėniškiai savo datas įamžina.

Šeštadienį, rugpjūčio 6-ąją, įamžintas dailininko Vincento Smakausko ir savanorių, kovojusių už Lietuvos laisvę dvidešimtojo amžiaus pradžioje, atminimas. Ir viso to sėkmė – ranka rankon dirbanti kaimo bendruomenė (pirmininkė Valė Švarcienė), seniūnija (seniūnė Milda Bielinienė) ir bažnyčia (klebonas Marijonas Savickas). Nors šeštadienį pliaupiantis lietus gerokai sugadino nuotaiką kraštiečių šventės rengėjams, bet pagrindiniai tikslai buvo įgyvendinti. Pirmiausia buvo paminėtas Tumelėnų kaimo 300 metų jubiliejus. Gaila, bet šis kaimas jau faktiškai išnyko iš Lietuvos žemėlapio. Liko tik viena negyvenama troba ir prieš 5 metus pastatytas kaimo kryžius. Yra, arba bent jau buvo, išeivių iš Tumelėnų kaimo ir Švenčionių rajone.

Antras svarbus šventės akcentas buvo dailininko Vincento Smakausko atminimo įamžinimas. Kadangi nemažą dalį gyvenimo šis vienas žymiausių 19-ojo amžiaus Lietuvos dailininkų praleido netoli Mielagėnų esančiuose Paliesiaus ir Krikonių dvaruose, nemažai jo unikalių darbų yra Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Kas gi buvo Vincentas Smakauskas: gydytojas, dailininkas? Ko gero, ir vienoje, ir kitoje srityje jis paliko ryškų pėdsaką, bet šį kartą trumpai apie Vincentą Smakauską – dailininką.

Gimė vienas ryškiausių Vilniaus meno mokyklų atstovų Vincentas Smakauskas Vilniuje 1797 m. sausio 1 d. Nuo 1817 m. studijavo Mokytojų seminarijoje prie Vilniaus universiteto dailės skyriuje pas J.Rustemą, J.Sundersą, K.Jelskį. 1821 m. Vincentui Smakauskui suteikiamas meno magistro laipsnis. 1823-1829 m. jis studijavo Peterburgo dailės akademijoje pas B.Šebujevą. 1829-1831 m. dėstė Vilniaus universitete. 1836 m. baigė Vilniaus medicinos-chirurgijos akademiją, dirbo gydytoju Mielagėnuose, 1841-1858 m. – Varšuvoje, o vėliau iki mirties 1876 m. gyveno žmonai Emilijai Kublickaitei priklausančiame Krikonių dvare. Kur palaidotas Vincentas Smakauskas – nėra tiksliai žinoma, manoma, kad Mielagėnų kapinėse Kublickų šeimos koplyčioje. Kūrybinis dailininko Vincento Smakausko palikimas labai platus. Tai paveikslai įvairiomis temomis, piešiniai, karikatūros, skulptūros. Vincento Smakausko sukurtos šv. Petro ir šv. Pauliaus skulptūros pasitinka įeinančius į Mielagėnų šv. Jono Krikštytojo bažnyčią, o įėję į vidų, tiesiog negalime nesižavėti bažnyčią puošiančiais paveikslais. Apie juos kažkas yra pasakęs, kad tokie paveikslai nepadarytų gėdos ir Peterburgo Ermitažui. Beje, juos restauravo puikūs restauratoriai iš Sankt Peterburgo V.Korbanas ir V.Nikiforovas.

Šeštadienį bažnyčioje buvo pašventinta atminimo lenta, skirta Vincentui Smakauskui.

Dar vienas svarbus lietingo rugpjūčio 6-osios šeštadienio akcentas – paminklinio akmens, skirto 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų dalyviams, kilusiems iš Mielagėnų valsčiaus, Vyčio kryžiaus kavalieriams Mykolui Kalmantui ir Mečiui Kibickiui bei 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų savanoriams, kilusiems iš Mielagėnų valsčiaus: Stasiui Bagdzevičiui, Baliui Bajorūnui, Povilui Cibulskui, Mečislovui Misiūnui, Alfonsui Subačiui, Pranui Zutonui, Viktorui Cibulskiui, Vladui Grikiniui, Adolfui Talijūnui, Adolfui Jusiui ir Viktorui Simanavičiui, pašventinimas. Tiek paminklinę lentą Vincentui Smakauskui, tiek paminklinį akmenį pašventino Mielagėnų parapijos klebonas Marijonas Savickas.

O užbaigti šį pasakojimą apie kaimynystėje vykusią gražią ir prasmingą šventę norėčiau daug rašiusio apie Švenčionių kraštą ir konkrečiai iš šio krašto 1919-1920 m. nepriklausomybės kovų dalyvius habil. mokslų daktaro istoriko Jono Juodagalvio žodžiais: „Bėga metai, dešimtmečiai, keičiasi laikai ir kartos. Praeities istorijos žygius, žmonių likimus laikas neša į užmarštį, o kai ką derėtų išsaugoti. Švenčionijos kraštas – Lietuvos ryčiausia dalis. Čia saulę anksčiausiai pamato Lietuva. Taigi džiaukimės anksčiausiai pasitinkantys saulę Lietuvoje, prisiminkime ir nulenkime galvas atminimui tų, kurie aukojosi, kad mes šiandieną galėtume gyventi nepriklausomoje Lietuvoje.“

Algis JAKŠTAS